Gyvenkime kaip dvasios žmonės

Spausdinti

Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 3,5-9: 5Kas gi yra Apolas? Kas gi Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta. 6` Aš sodinau,  Apolas laistė, o Dievas augino. 7Nieko nereiškia sodintojas nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas. 8Kas sodina ir kas laisto, sudaro viena, tačiau kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą. 9Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva, Dievo statyba.

Mieli broliai ir sesės, tikėjimo namiškiai, toliau keliaujame 1-uoju laišku korintiečiams.

Prieš savaitę kalbėjome apie įvairiai mąstančias grupes, apie skirtingai mąstančius artimuosius, apie kitaip tarnaujančius - Aš Pauliaus, aš Apolo... Kalbėjome apie tuos, kurie maitinami pienu ir apie tuos, kurie jau ragauja, o gal teisingiau skanauja kietą ir žymiai įvairesnį maistą. Tikriausiai tada priskyrėte save kažkuriai grupei.

Šiandien toliau kalbėsime apie krikščionių bendruomenę, kurią būtina auginti ir vienyti. Pirmiausia, kad kažkas augtų, būtina sąlyga – maistas arba maitinimas. Mums aiškiausias ir labiausiai suprantamas  žmogaus augimas. Lyginant su žmogumi – pradžioje pakanka pieno, paskui pridedamos tyrelės, atėjus laikui jau ir košę ragaujame, o dar labiau paaugus mūsų racione atsiranda ir kietas maistas. Taip augame fiziškai amžiumi, kūnu, panašiai augame ir tikėjimu.

Tuometinėje augančioje Korinto Bažnyčioje buvo įvairios grupės. Joje buvo tokių, kurie sakė, "Aš esu Pauliaus" kiti sakė, - "Aš esu Apolo", "Aš - Kefo", o "aš - Kristaus". (1 Kor 1,12) Akivaizdu, jog korintiečiai tuo metu nebuvo vienos dvasios ir vienos minties. Skyrėsi jų mąstymas, vertybės, darbai, požiūriai. Kai nežengi koja kojon, kai žiūri į skirtingas puses, kai prieštaravimų daugiau, nei sutarimų ar gali būti veiksmingas Kristaus liudytojas? Mažai kas pakito ir šiandien. Kokie mes šiandien? Kaip mums sekasi liudyti Kristų? Ar esame veiksmingi liudytojai: mokantys ir sugebantys nuoširdžiai ir teisingai paskelbti? Paliudyti Kristų taip, kad būtume išgirsti ir suprasti. O patys ar norime girdėti Dvasios žodžius, įsiklausyti į Dievo kalbą? Gal lengviau išsakyti savo supratimą, savo patirtį, savo nuomonę. Pamokyti. Nuteisti.

Ką jie – korintiečiai turėjo daryti? Kaip jie turėjo gyventi, kad būtų vienos dvasios ir vienos minties? O mes, kaip turėtume gyventi, kad geriau suprastume vieni kitus, kad priimtume, kad pamiltume? Kaip mums suvienyti Bažnyčią, parapiją, seniūniją, kažkokią grupę? Ir štai Paulius pateikia kelias rekomendacijas vieningos Bažnyčios link.

Pirmasis Paliaus pasiūlytas žingsnis: Atminkite, kad kol nebuvote Kristaus išgelbėti, jūs buvote niekas.

1 Kor 1,26:"Tik pažvelkite, broliai, kokie gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų." Korintiečiai nebuvo ypatingi žmonės. Visai kaip ir mes neesame kitokie – išskirtiniai, geresni, gudresni ar daugiau nusipelnę. Tikrai ne! Dievo akyse – jie, kaip ir mes - vienodi nusidėjėliai. Jie, kaip ir mes - patys nenusipelnę išgelbėjimo. Prisiminkime, kaip Mozė mokė Izraelitus. Ar tie žodžiai nėra skirti korintiečiams ir mums: "Mozė sušaukė visą Izraelį ir tarė: ... Viešpats, mūsų Dievas, sudarė Sandorą su mumis. ... Viešpats, tavo Dievas, išsirinko tave iš visų žemės tautų būti jo branginama tauta. Ne dėl to, kad būtumėte buvę gausesni už bet kokią kitą tautą, Viešpats pamilo jus ir išsirinko, nes jūs buvote skaičiumi mažiausi iš visų tautų. Viešpats mylėjo jus ir laikėsi priesaikos, kurią buvo davęs tavo protėviams, Viešpats išvedė jus galinga ranka ir atpirko tave iš vergijos namų, iš faraono, Egipto karaliaus, rankos." (Pakartoto Įstatymo 5,1-2, ir 7,7-8) Ir vėl nesuklyskime, nepasiklyskime – ne didybėje , grožyje ar skaičiuje jėga. Dievo Žodis aiškiai pasako, jog ne gausumas lemia išrinkimą. „Viešpats pamilo jus ir išsirinko, nes jūs buvote skaičiumi mažiausi iš visų tautų.“ Kaip Izraelio, taip ir mūsų išganymas yra Dievo dovanotas, kad kas nors nesigirtų. (Ef 2,8-9) Todėl nepamirškime besigrožinčią, besididžiuojančią aukštyn pakėltą galvą dažniau nulenkti žemyn. Juk nusižeminus kur kas lengviau pastebėti tuos mažutėlius, ir Viešpatį Jėzų juose.

Antrasis apaštalo Pauliaus pamokytas žingsnis: Atminkite tai, kas svarbiausia.

Paulius rašė: "Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą." (1 Kor 2,2) Kas trukdo mums, kaip Pauliui, laikytis tokių nuostatų? Man ir tau, kaip ir Adomui – nusidėjusiam žmogui, šėtono sugundytam, didžiausias trukdis - pyktis, puikybė ir pavydas? Matyt nėra šuoje žemėje žmogaus, kuris nebūtų kada nors supykęs. O pykčio priežasčių – apstu. Kaip dažnai kovojame dėl įtakos, savo teisumo, savo idėjų. O jei į šią kovą dar įberiamas ir pavydo prieskonis! Paulius moko nežinoti nieko kito, tik Viešpatį Jėzų. Vadovautis tik Jo mokymu, imti pavyzdžius tik iš Jo.

Trečias žingsnis: Gyvenkite kaip dvasios žmonėms, o ne kaip kūdikiai Kristuje. Paulius rašė: "Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje." (1 Kor 3,1) Dvasios žmonės klausia, "Ką aš galiu daryti dėl Dievo?" Ankstesnį sekmadienį mes žengėme šį žingsnį. Kūdikiai geria tik pieną, krikščionys, žengiantys pirmuosius žingsnius Viešpatyje – supranta ką Kristus jiems padarė, tačiau tik žengę kitą žingsnį su džiaugsmu užduoda kitą klausimą – Ką aš galiu padaryti Viešpačiui! Jie klausia, o Paulius liepia žengti trečią žingsnį – Gyvenkite kaip dvasios žmonės. Neužtenka tik norėti dvasingai (kartais tik religingai) gyventi, neužtenka tik suprasti kaip turime gyventi Kristuje, neužtenka turėti gerų norų, tačiau reikia ir juos vykdyti. Gyvenkite krikščioniškai, budėkite, liudykite, skelbkite! Būkite aktyvūs, nebūkite pasyvūs, drungni.

Dabar ženkime ketvirtąjį žingsnį, kad suprastume, kaip galime atstatyti vieningą Bažnyčią. Apie tai kalbame nuo pat 1-jo laiško korintiečiams pradžios: "Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save." (Fil 2,3)

Kaip mes tai darome? Kaip galime laikyti vienas kitą aukštesniu už save? Paulius mus moko, kaip tai padaryti - savo įsipareigojimais ir savo pavyzdžiais. Jis moko mus, kaip būti Kristaus tarnais. "Kaip tarnų akys žvelgia į šeimininkės ranką, taip mes [turime žvelgti] į Viešpatį, mūsų Dievą, laukdami kol jis mūsų pasigailės" (Ps 123,2) Jei mes gyvensime nuolat "žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų" (Hbr 12,2), tada mes būsime "vienos dvasios ir vienos minties."(1 Kor 1,10)

O kaip gyveno pats Paulius? Koks jis buvo? 1) Jis buvo sąžiningas nuoširdus tarnas. Štai Pauliaus užrašyti, Dievo įkvėpti ir padiktuoti žodžiai iš 1 Kor 3,5-6: "Kas gi yra Apolas? Kas gi Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta. Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino."

Paulus dirbo, Paulius buvo darbštus, labai uolus tarnas Dievo namuose. Jis triūsė daugiau už kitus apaštalus. Bet jis žinojo, kad be Kristaus darbo, nebūtų vaisių Bažnyčioje. Dievas augina. Todėl Pauliaus darbai priklausė nuo Dievo palaiminimo. Lygiai taip pat kaip ir Apolo darbai. Taigi, jie buvo lygūs savo darbuose.

Jis buvo nuolankus tarnas. 1 Kor 3,7 Paulius rašė: "Nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas - Dievas. "

Paulius buvo apaštalas. Tai aukščiausia pozicija, kokią žmogus gali užimti Bažnyčioje. Nors Pauliaus pareigos buvo aukštos ir  jis galėjo sakyti: "Mano pozicija yra svarbiausia Bažnyčioje", tačiau jis tvirtai žinojo, kad be Kristaus nebūtų Bažnyčios. Jėzus Kristus yra "visokių kunigaikštysčių ir valdžių Galvoje." (Kol 2,10) Jis yra "Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats." (Apr 19,16) Tik Jėzus yra "vertas ... imti galybę, ir lobį, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių." (Apr 5,12) "Jam šlovė dabar ir iki amžinybės." (1 Pet 3,18) Todėl Paulius pasivadino save "Kristaus tarnu."

Graikų kalboje, "tarnas" yra "diakonos."

Abu - ir Paulius, ir Apolas buvo "tarnai". Taigi, jie buvo lygūs savo pozicijose.

Jis, Paulius, buvo tarnas komandoje.

1 Kor 3,8: - Paulius rašė: "Kas sodina ir kas laisto, sudaro viena." - Iš Apaštalų darbų žinome, kad Paulius visada dirbo su misionierių komanda. Tarnystės pradžioje jis dirbo su Barnabu. (Apd 11,25; 13,3) Vėliau jis dirbo su Silu, Timotiejumi, Sopatru, Aristarchu, Sekundu, Gajumi, Tichiku ir Trofimu. (Apd 15,40; 16,1-3; 20,4) Paulius veikė vadovaudamasis Jėzaus pavyzdžiu. Jėzus turėjo dvylika mokinių. Visi jie taip pat buvo komanda.

Korinte, Paulius ir Apolas buvo viena komanda, nors jie dirbo skirtingais metais. O šios komandos vadovas, lyderis buvo Jėzus. Čia Jėzus yra tarsi ūkininkas. Jis išsiunčia tarnus dirbti laukuose. Pirmasis, Paulius, buvo išsiųstas sėti sėklą. Tada, Apolo(as) buvo išsiųstas palaistyti tą sėklą. Po to, kitas tarnas - pjauti derlių. Bet visa tai buvo vienos komandos darbas. Todėl Paulius sako: "Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių." (Gal 6,9) Čia Paulius akcentuoja bendrą visos komandos darbą.

Paulius buvo darbštus tarnas.

1 Kor 3,8:"tačiau kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą" Mes, krikščionys skelbdami Kristaus Evangeliją, darbuodamiesi Jo Bažnyčios labui, turėtume dirbti ir kaip viena komanda ir kaip individualūs tarnai.

Dievas - kaip ūkininkas. Jis siunčia savo tarnus dirbti savuosiuose laukuose. Dirbant ištikimai Jėzui,  neliks laiko kovoti vieniems su kitais, tuščiai įrodinėti ar beprasmiškai ginčytis tarpusavyje.

O drabščiuosius Dievas laimina, nors duoda kiekvienam skirtingai "kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą." (1 Kor 3,8) Jei mes būsime kantrūs ir ištikimi tarnai, Dievas leis ir mums patirti džiaugsmą. (Mt 25,21)

1 Kor 3,9: "Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs - Dievo dirva, Dievo statyba."

Bažnyčia nepriklauso mums. Ji priklauso Dievui. Ir tai didelis palaiminimas ir atsakomybė būti tarnais Jo laukuose, Jo dirvoje, Jo statyboje. Gyvenkime dėkodami Dievui, kad Jis mus pakvietė ir paskyrė! Dėkokime ir dalinkimės apie nuostabiausią Dievo dovaną - Išgelbėjimą, skelbkime tai, kad tik iš Jo malonės galime būti Dievo darbininkais jo nuostabiajame ūkyje.