Katech. Holger Lahayne

91-ji psalmė: Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje, pasilieka Visagalio pavėsy. Jis sakys VIEŠPAČIUI: „Mano Dieve, mano prieglauda ir tvirtove, pasitikiu tavimi!“ Juk tai jis išgelbės tave nuo medžiotojo kilpos 0ir nuo mirtį nešančio maro. Savo sparnų plunksnomis jis uždengs tave, – po jo sparnais rasi prieglaudą. Jo ištikimybė – dengiantis skydas. Nereikės tau bijoti nakties siaubo nei strėlės, iššautos dieną,  nei maro, sėlinančio tamsoje, nei rykštės, niokojančios vidudienį.

Nors tūkstantis kristų tavo kairėje ir dešimt tūkstančių – dešinėje, tavęs niekas nepasieks.  Tu žiūrėsi ir matysi, kaip baudžiami nedorėliai.

Tu pasirinkai VIEŠPATĮ savo prieglauda, Aukščiausiąjį savo užuovėja, todėl neištiks tavęs žala, nepalies tavo palapinės nelaimė,  nes  jis palieps savo angelams saugoti tave visur, kad ir kur tu eitum. `Savo rankomis jie neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum. `Tu sumindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi liūtuką ir slibiną.

„Kas mane myli, tą gelbėsiu; saugosiu jį, nes jis žino mano vardą. Kai jis šauksis manęs, išklausysiu, būsiu su juo varge, išgelbėsiu ir pagerbsiu.  Pasotinsiu jį ilgu amžiumi, pagirdysiu savo išganymu“.

2020-ieji įeis į istoriją kaip koronaviruso metai. Nepamirškime, kad tokia epidemija nėra naujas reiškinys. Europos istorijoje siaubingi užkratai siautėdavo gana dažnai. XIV amžiaus viduryje mūsų žemyną pirmą kartą pasiekė maras, Juodoji Mirtis. Spėjama, kad tuomet mirė nuo 30 iki 50 proc. gyventojų. Po to maras sugrįždavo beveik reguliariai. Ši baisi epidemija paženklino ir Reformacijos pradžią.

1519 m. vasarą maras pasiekė Ciurichą, per kelis mėnesius nusinešdamas tūkstančius gyvybių – iš 7000 mirė kas trečias miesto gyventojas. Tų metų pradžioje savo tarnystę didžiausioje miesto bažnyčioje pradėjo Huldrychas Cvinglis. Aiškindamas Mato evangelijos tekstą, eilutę po eilutės, Cvinglis įvedė svarbų Reformacijos principą: žmonės turi suprasti Biblijos tekstus ir jų mokymą. Po kelerių metų evangelinis tikėjimas buvo oficialiai įvestas Ciuriche ir kitur Šveicarijoje.

Koks sutapimas – Reformacijos pradžia, o mieste žmonės miršta nuo maro. Užkratas neaplenkė ir paties Cvinglio. Grumdamasis su mirtimi, kunigas nenutraukė sielovadinio darbo. Cvinglis vos nemirė ir pasveiko tik metų pabaigoje. O dar po metų parašė „Maro giesmę“, kuri prasideda tokiais žodžiais: „Gelbėk, Dieve, mane / Padėk šioje bėdoje! / Rodos, jog jau regiu / Mirtį prie savo durų“. Tokia Cvinglio reformatoriškos veiklos pradžia – akistatoje su mirtimi.

1564-65 metais maras vėl užsuko į Ciurichą. 1564-ųjų rugsėjo viduryje juo susirgo Cvinglio įpėdinis Heinrichas Bulingeris. Jau trečiąją ligos dieną, jausdamasis labai prastai ir bijodamas, kad tikrai mirs, pasikvietė kolegas atsisveikinti. Jis vis dėlto pasveiko, bet mirė jo žmona. Epidemijos metu Bulingeris pradėjo rašyti savo tikėjimo santrauką – kad mirties atveju viskas būtų aiškiai suformuluota ir palikta ateičiai. Ir ateitis atėjo – Bulingeris šį savo teologinį testamentą užbaigė jau pasveikęs. 1566 metais tekstas buvo paskelbtas – ir šiandien mes jį turime: tai Antrasis šveicariškasis išpažinimas. Tai ir mūsų bažnyčios išpažinimas. Niekada nepamirškime, kokiomis sąlygomis jis buvo parašytas!  

Maras du kartus minimas ir 91 psalmėje (3 ir 6 eil.). Šis užkratas yra baisus ir neša mirtį, klastingai sėlindamas tamsoje. XVI amžiaus skaitytojai iš patirties žinojo, apie ką psalmininkas rašo. Kitos gyvenimo negandos psalmėje aprašomos įvairiais palyginimais – „medžiotojo kilpos“,  strėlės, pavojingi gyvūnai kaip liūtas ir slibinas. Autorius puikiai žino: gyvenime esame apsupti rimtų pavojų.  

Bet tikintieji nebėga nuo šios, kad ir baisios, tikrovės, neneigia, kad pasaulis po nuopuolio yra toks, koks yra. Jie tiesiai žiūrį į gyvenimą su visomis nelaimėmis, katastrofomis ir epidemijomis, su karais, teroru ir ligomis. Tačiau tikintieji – kaip ir psalmės autorius – mato plačiau. Visa psalmė turi ir pabrėžia vieną svarbią temą: Dievo apsauga. Ji aprašoma taip pat įvairiais palyginimais – pastogė ir užuovėja, prieglauda ir tvirtovė; Dievas tarsi turi sparnus ir skydą. Minimi ir Dievo angelai. Jie ne vien tik Dievo pasiuntiniai, bet ir apsaugininkai: „jis palieps savo angelams, kad saugotų tave visur, kur tik eitumei“ (11 eil.).

91 psalmės Dievas yra galingas ir net visagalis. Ir kaip kitaip Jis užtikrintų mūsų apsaugą? Mūsų Heidelbergo katekizmas 26 klausime aiškina Apaštališkojo tikėjimo žodžius „Tikiu Dievą Tėvą visagalį...“ 27 klausime kalba apie Dievo Apvaizdą – apsaugos pagrindą. „Kas yra Dievo apvaizda? [Atsakymas:] Tai visagalė ir visur esanti Dievo jėga, kuria Jis lyg savo ranka laiko dangų ir žemę su visais kūriniais, ir taip valdo, jog lapija ir žolė, lietus ir sausra, derlingi ir nederlingi metai, valgis ir gėrimas, sveikata ir liga, turtas ir skurdas, ir visa kita mums tenka ne atsitiktinai, o iš Jo tėviškos rankos.“

Atsakyme minima ir liga. Dievas valdo ligas, epidemijas ir mirtį – kaip valdė ir XVI amžiaus maro bakteriją bei XXI amžiaus koronavirusą. Nes Dievas ne vien tik visą kūriniją sukūrė, bet ir ją toliau valdo. Valdymas tiesiog išplaukia iš Jo visagalybės. H. Bulingeris Antrajame šveicariškajame išpažinime rašo: „Tikime, kad šio išmintingojo, amžinojo ir visagalio Dievo Apvaizda saugo ir valdo visa, kas yra Danguje, Žemėje bei visoje kūrinijoje.“ Ir Gvidas de Bresas Belgų išpažinime taip pat tvirtina: „Mes tikime, kad, viską sukūręs, šis gerasis Dievas nepaliko savo kūrinių likimo valiai, bet veda juos ir valdo savo šventąja valia taip, kad šiame pasaulyje niekas nevyksta be Jo skrupulingo sutvarkymo.“

Dievo valdymo būdai dažniausiai būna paslėpti. Didžiosios dalies jo valdžios mes nei matome, nei suprantame, dėl to galvojame, kad daug kas vyksta atsitiktinai. Bet Heidelbergo katekizmas pabrėžia, kad visi gyvenimo dalykai tenka mums „ne atsitiktinai, o iš Jo tėviškos rankos“. Kitaip ir negalime suprasti 91-osios psalmės. Taigi klysta filosofas Arvydas Šliogeris tvirtindamas, kad „mūsų gyvenimą valdo Jo Didenybė Atsitiktinumas, arba, jei norite kito žodžio, – Likimas“. Ne! Valdo Asmuo, ir tas Asmuo yra pats Trejybės Dievas.

Biblija stebėtinai aiškiai tvirtina, kad Dievas kontroliuoja viską (Katekizmo 27 kl.: „dangų ir žemę su visais kūriniais“). Jis valdo šalis ir jų vadovus; gamtą ir žmonių istoriją; atskirų žmonių gyvenimą ir jų sprendimus. Dievas suvereniai kontroliuoja taip pat šėtoną, nuodėmes ir blogį. 91 psalmėje rašoma, kad Jis valdo žmonių sukeltas grėsmes („medžiotojo kilpa“, „strėlės“, „nakties siaubas“ arba baisumai, teroras), gyvūnų keliamą pavojų ir gamtos grėsmingumą: marą kaip ligų pavyzdį ir dienos „rykštes“, kurias Jurėnas verčia žodžiu „piktligės“.

Dažniausiai Dievas valdo pasaulį bendradarbiaudamas su žmonėmis ir gamtos procesais – Jis veikia per juos. Pavyzdžiui, gamtos reiškiniai kaip lietus, debesys, augalų augimas ir t.t. priskiriami Dievui, tačiau kartu aišku, kad tie procesai dažniausiai vyksta be tiesioginio, antgamtinio ar stebuklingo Dievo įsikišimo. Tokiu pat būdu Dievas duoda mums ir kasdienę duoną (Mt 6,44): beveik visada per ūkininkus, kepėjus ir prekybininkus – rankomis pagaminamą. Taip pat Dievas valdo ir ligas, dažniausiai pasinaudodamas mokslininkų, gydytojų ir slaugytojų žiniomis bei rankomis.  

Reformatoriai taip pat dažnai pabrėžia, kad žmogus yra atsakingas už savo veiksmus ir privalo veikti. Pvz., H. Bulingeris keliomis Biblijos eilutėmis atmeta požiūrį, kada sakoma: „jeigu Dievo Apvaizda visa valdo, iš tiesų bergždi yra mūsų siekiai ir pastangos – užteks palikti viską valdyti Dieviškajai Apvaizdai, ir mums nebereikės niekuo rūpintis ar ką nors daryti“ (AŠI, VI,4) Taip pat ir J. Kalvinas kritikuoja mintį, kad dėl Dievo apvaizdos būtų pateisinamas mūsų tingumas, neatsargumas ir kvailumas. Atvirkščiai: „Jei mūsų Viešpats mums pavedė sergėti mūsų gyvenimą, tai ir turime jį sergėti; jeigu tam jis mus dar ir pagalbos suteikia, tai turime ja pasinaudoti; o jeigu prieš tai perspėja dėl pavojų, tai neturėtume į juos nepagalvotai įpulti; bet jeigu prisireikia pagalbos, ir Jis jon atskuba suteikdamas mums įvairių priemonių, tai negalime jų neįvertinti.“ (Inst. I,17,4)

Taigi susirgę, turime gerti vaistus, o siaučiant virusui, turime laikytis protingų atsargumo priemonių. Tačiau visas protingumas ir atsargumas privalo eiti kartu su pasitikėjimu Dievu, kuris yra aukščiau už viską.   

91 psalmės teiginiai skamba taip, tarsi tikintiesiems absoliučiai nieko negali atsitikti. „Nors tūkstantis kristų tavo kairėje ir dešimt tūkstančių – dešinėje, bet tavęs niekas nepasieks“ (7 eil.); „neištiks tavęs žala“ (10 eil.). Ar tikrai galime tikėtis nepatirti jokios žalos? Jokios „nelaimės“? Tikrai nieko? Bet juk mes kartais susergame, tai kaip čia su tuo „skrupulingu [Dievo] sutvarkymu“ (Belgų išpažinimas)? Kaip turime suprasti psalmės kalbą?

Dievo apvaizda apima visą kūriniją ir visus žmones, bet Heidelbergo katekizmo kl. 27–28 taiko šią teologinę tiesą visų pirma tikintiesiems („mums“). 91 psalmėje taip pat kalba tikintysis: „Mano Dieve, mano prieglauda ir tvirtove, tavimi pasitikiu!“ (2 eil.)

Tikintieji patiria Dievo kontrolę ne kaip beasmenę jėgą (nors tai yra jėga), bet priima viską tarsi iš Jo tėviškos rankos. Naujajame Testamente matome, kad tikintieji nebūna visada apsaugojami nuo velnio įtakos, kančios ir mirties. Čia Petras stebuklingai išlaisvinamas iš kalėjimo, čia Dievas tą patį Petrą jau atiduoda kankinio mirčiai, lygiai kaip ir ištikimąjį Steponą (Apd 7). Tai du iš ilgos eilės Biblijos tikėjimo didvyrių, kuriuos Dievas tam tikru metu nusprendžia būtent neišgelbėti iš mirties. Todėl Heidelbergo katekizmo 27 klausimo atsakyme sąmoningai minimi tokie neigiami reiškiniai kaip sausra, nederlingi metai, liga ir skurdas.

Netikintieji dažnai šaiposi iš Dievo visagalybės ir apvaizdos. Taip atsitiko ir Jėzaus nukryžiavimo metu. Daug žmonių tyčiojosi iš jo: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti“ (Mt 27,39s). Kur tavo dieviška apsauga? Kodėl Dievas tave neapsaugojo nuo romėnų kankinimų? Jėzus neišsigelbėjo, Jis nebėgo nuo kančių ir numirė. Įdomu tai, kad jau Jėzaus gundymo metu (Mt 4) velnias cituoja 91 psalmės 11 eilutę: „Jeigu tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta...“ (6 eil.).

Velnias 91 psalmę ir visą Dievo Žodį aiškina klaidingai. Dievas savo Žodžiu nežada ir negarantuoja visiškos apsaugos nuo visų ligų ir nelaimių. Bet Jis tikrai garantuoja išlaikyti mus tikėjime ir vesti savo išrinktuosius į amžinybę. Dievas visada pasiekia visus savo tikslus, taip pat ir konkretųjį tikslą su savo tauta, su tikinčiaisiais – būtent augindamas juos tikėjime ir šventume. Neretai toks auginimas vyksta „persekiojimuose ir varguose“ (2 Tes 1, 4).

Psalmė kalba tikintiesiems, kad jų tikėjimas būtų pastiprintas. Jis bus su mumis varge  (15 eil.), užtikrins išganymą (16 eil.); Jis mūsų neišmes iš savo namų, prieglaudos ir tvirtovės – jeigu ten „gyvename“ (1 eil.), gyvensime ir toliau. Jeigu esame Dievo vaikai, tokie ir liksime. Mūsų kūnai gal ir kenčia bei vieną dieną tikrai išnyks, bet mūsų sielos bus apsaugotos. Ir tai svarbiausia.

Po nuopuolio įvairios ligos ir epidemijos visada žmones kankino. Taip yra ir liks iki Jėzaus antrojo atėjimo. Turime dėkoti Dievui, kad dėl medicinos pažangos jos jau netekusios daugybės savo siaubo. Šiandien žmones labiau slegia vidinis nerimas, rūpesčių baisybė. Bet kaip XVI amžiuje, taip ir XXI, tikintieji gali būti laisvi nuo rūpesčių ir baimų. Ciuricho reformatoriai sirgo maru; Kalvinas beveik visą gyvenimą buvo kankinamas visokiausių ligų. Bet jis buvo įsitikinęs: kai tikinčiajam užsižiebia „dieviškosios apvaizdos šviesa“, jis „išlaisvinamas ir išgelbstimas iš visų rūpesčių“, nes nuo tol jis ima visiškai pasikliauti Dievu (Inst. I, 17,11). Panašiai tvirtina ir Heidelbergo katekizmo 28 klausimas: „Ko mus išmoko sukūrimo ir Dievo apvaizdos suvokimas? Kad varge būtume kantrūs, džiaugsme dėkingi, o dėl ateities pasitikėtume savo ištikimuoju Dievu ir Tėvu...“

Cvinglis, prabėgus pusmečiui po sirgimo maru, viename laiške artimam draugui Osvaldui Mykoniui rašė: „Baimė ir rūpestis apima, kai pasižiūri į ateitį. Tikrai, viskas taip susimaišę ir susipainioję. Viskas taip baisiai susijaukę, kad senosios tvarkos beveik nesimato.“ Bet epidemijos, krizės ir karai ateina ir praeina; gvenimas yra ir liks sudėtingas, permainingas; žvilgsnis į ateitį visada kels nerimą – kartais didesnį, kartais mažesnį. Bet susirgimo metu ir Cvinglis išmoko pasikliauti ne savo stiprybe, o Dievo apsauga Jo prieglaudoje ir tvirtovėje. „Maro dainoje“ jis toliau rašo: „Tad atėjo diena / Kad tu, Dieve, už mane kovotum, / Nes pritrūks čia manųjų jėgų / Pasipriešinti velnio puolimui, klastoms./ Teišliks mano siela / Visąlaik ištikima Tau, / Net ir šėlstant baisiausioms tamsybių audroms.“