Katech. Holger Lahayne

Žmogus buvo sukurtas geras. Tačiau jau pirmasis, Adomas, nepakluso Dievo įsakymui, pasipriešino ir atmetė Jo gerumą bei teisumą. Po nuopuolio (Pr 3) visi ėmė darytis maištininkais, tolintis nuo Dievo ir pasikliauti netinkamais dalykais, būtent kūriniais (Rom 1, 21–23). Dėl Adomo paklydimo ir mes iš prigimties esame linkę „Dievo ir savo artimo nekęsti“ (Heidelbergo katekizmas, 5). Vestminsterio tikėjimo išpažinime ši realybė perteikta taip: „Dėl šio prigimtinio sugedimo mes visiškai nelinkę ir nepajėgūs daryti gera, priešinamės gėriui ir esame visiškai linkę pasiduoti visokiam blogiui; dėl šito sugedimo gimsta ir padaromos visos nuodėmės“ (VI, 4).

Galima sakyti, kad po nuopuolio žmogus mirė, tik ne fiziškai, o savo nuodėmėse (Ef 2, 1). Nuodėmė slypi ne vien tik mūsų kūne, protas ir valia taip pat yra sugadinti. Ir sugedimas yra radikalus, kadangi puolęs žmogus visomis savo esybės dalimis, iki pat šaknų (lot. radix), pasidarė sugedęs. Žinoma, žmogus ne visada elgiasi vien tik blogai, kadangi Dievas iš savo malonės neleidžia blogiui visą laiką triumfuoti. Tačiau pagrindinės diagnozės tai nekeičia: žmogus gyvena tarsi įkalintas savo nuodėmingume, neturėdamas nė menkiausios galios pats išsigelbėti.

Ką nusidėjėlis pajėgus padaryti dėl savo išganymo? Šis klausimas atskyrė reformatorius nuo to meto humanistų. XVI a. pradžioje žymiausias iš pastarųjų buvo Erazmas Roterdamietis. Jis, bene svarbiausias to laikotarpio intelektualas, taip pat matė negeroves bažnyčioje ir pasisakė už reformas. Kurį laiką net simpatizavo Liuterio mokymui. Tačiau netrukus išryškėjo takoskyra tarp humanistų ir Reformacijos šalininkų. 1524 m. Erazmas išleido veikalą Apie laisvą valią, kitais metais Liuteris atsakė savo traktatu Apie nelaisvą valią.

Prieštaraudamas Erazmui, Liuteris pabrėžė, „jog laisvoji valia be Dievo malonės yra ne laisva, o tikrų tikriausia blogio vergė ir kalinė, iš savęs niekaip negalinti linkti į gėrį.“ Anot reformatoriaus, prigimtinė nuodėmė „yra visiškas žmogaus prigimties nuopuolis, t. y. mūsų supratimas yra taip užtemdytas, kad daugiau nesame pajėgūs pažinti Dievą ir Jo valią, nei galime suvokti ir vykdyti Dievo darbus. Be to, mūsų valia yra taip baisiai sugadinta, kad nesame pajėgūs pasitikėti Dievo malone ir Dievo bijoti. Dėl to gyvename abejingume, neapkenčiame Dievo žodžio ir Jo valios, valdomi savo kūno geidulių ir stiprių aistrų.“

Šį visišką žmogaus ir jo valios bejėgiškumą prisidėti prie išganymo Liuteris laikė evangelikų judėjimo „pagrindiniu dalyku“, arba „reikalo esme“. Dėl to ir Erazmą pagiria, kad šis „vienintelis iš visų pats ėmėsi domėtis šiuo klausimu“. Greta dviejų katekizmų pats Liuteris šį veikalą laikė svarbiausiu savo darbu.

Šiandieninėje kultūroje įvairūs dvasingumo mokytojai pateikia visai kitokį vaizdą. Jau esame pripratę prie perdėto žmogaus aukštinimo kaip, pavyzdžiui, Rhondos Byrne knygose (pvz., The Secret–Paslaptis), prie biblinės nuodėmės sampratos ignoravimo arba neigimo kaip, tarkim, Deepako Chopra‘os veikale: „Dvasios akyse kiekvienas yra nekaltas, visais atžvilgiais. Kadangi tu esi nekaltas, nėra nieko, kuo galėtum nusipelnyti Dievo bausmės[...]. Kiekvienas gali paliesti Dievo sėklą, glūdinčią mumyse.“ (Septyni dvasiniai sėkmės dėsniai)

Savęs išganymas yra ir tai, ką mums siūlo didžioji dauguma šiandieninės „dvasinės“ literatūros. Joje malonė nereikalinga arba banalizuojama tiek, jog virsta savotišku dvasiniu energiniu gėrimu, stiprinančiu kiek pasilpusias vidines jėgas.

Reformatoriai niekaip neįžvelgė žmoguje nei dievybės sėklos, nei dieviškojo potencialo, o matė vien tik nuopuolio vargą, vargą gyvenant be Dievo. „Mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta Tavyje“, – rašė Augustinas savo Išpažinimų pradžioje. Po nuopuolio žmonėms ne vien tik trūksta paguodos, pagalbos ir Dievo pažinimo – jiems trūksta paties Dievo.

Geroji naujiena ne ta, kad Jis siunčia malonę tarsi kokį daiktą. Geroji naujiena skelbia, jog pats Dievas prisiartina prie žmonių; kad nusileido iš savo dangiškųjų aukštybių ir „malonėjo sudaryti su žmogumi sandorą“ (Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, VII,1). Dievas savo iniciatyva atnaujina santykį su žmogumi. Ne mes lipame dvasiniais laiptais pas Dievą – tai Jis ateina pas mus būti savo sandoros tautos Dievas (Iš 6, 7). Jis yra „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23 apie Jėzų), kol vieną dieną „pats Dievas bus su jais [tikinčiaisiais]“ (Apr 21, 3).

Dievas artinasi ir rodo savo palankumą, nors žmonės to visai nenusipelnė. Tai yra malonė. Ji yra Dievo būdo bruožas; Dievas yra „gailestingas ir maloningas“, „lėtas pykti ir turtingas gailestingumo“ (Ps 103, 8). Dievas pažadėjo būti savo tautos, visų tikinčiųjų, „skydas“ (Pr 15, 1), „jėga“ (Iš 15, 2) ir „uola“ (Ps 18, 2). Ir visa tai Jis dovanoja iš malonės, nes po nuopuolio nėra žmogaus, kuris turėtų bent menkiausią teisę į šitokį Dievo palankumą.

Gerosios naujienos centre yra Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Jo gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas. Jis yra pagrindinė Dievo dovana mums, nes malonė „padarė mus priimtinus“ Jame (Ef 1, 6). Evangelija yra Kristaus turtų gausa (Ef 3, 8), Jo malonės gausa (Ef 1, 7; 2, 7); nes Kristus išgelbsti, ir mes turime „atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą“ (Ef 1, 7). Paulius Efeziečiams 1, 3–14 šlovina ne vien tik Kristų, bet ir gėrisi Trejybės Dievo išganymo planu: Tėvas iš malonės išrinko mus ir „viską veikia pagal savo valios nutarimą“ (1, 4.11); visas išganymas slypi „Kristuje“, skiriamas „per Jėzų Kristų“, kad būtume „suvienyti Kristuje“ (1, 3.5.10); tikintieji yra „paženklinti“ Šventąja Dvasia, kuri yra „mūsų paveldėjimo laidas“ (1, 13–14). Malonė apibūdina Tėvą (1 Pt 5, 10), Sūnų (Tit 2, 11) ir Dvasią (Hbr 10, 29) – „Dievo malonės Evangelija“ (Apd 20, 24) yra visų trijų dieviškųjų asmenų Evangelija. Geroji naujiena – tai pats Trejybės Dievas!

Laiške efeziečiams rastume ir Pauliaus pateiktą puikią Evangelijos santrauką: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų“ (Ef 2, 8–9). Dievo malonė priešpastatoma žmogaus darbams. Kalvinas pratęsia Pauliaus mintį: „Žmogui nebelieka visiškai nieko, kuo galėtų pasigirti – juk viskas ateina iš Dievo!“ (Inst. II, 3, 6) 

Puolusiame žmoguje tikrai nėra nieko, nė menkiausio pamiršto likučio, leidžiančio drąsiai pakelti akis į Dievą. Malonė, t.y. maloningasis Dievas per savo Dvasią viską atkuria iš naujo. Sukuria ir naują valią. Dievas „vien tik iš savo malonės įgalina norėti ir daryti tai, kas dvasiškai gera“ (Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, IX,4). Žmonės yra kviečiami ateiti pas Kristų, o kai ateina, supranta, jog Dievas maloningai jau yra pažadinęs juose šį norą: tokie „ateina pas Jį visiškai laisvai, savo valia, Dievui maloningai sužadinus jų norą“ (X,1).

Dievas suvereniai atgimdo žmogų, suteikia jam naują gyvenimą, pakeičia širdį. Nei Dievui, nei Jo malonei nereikalingas mūsų bendradarbiavimas, idant įgytume naują statusą Jo akivaizdoje. Malonė pati suranda dvasinį numirėlį, akląjį, pražuvėlį, kaip savo žymioje giesmėjė „Nuostabi malonė“ („Amazing Grace“) gražiai išreiškia J. Newtonas (1725–1807): „Malonė Dievo suteikta / Man vargšui taip didi! / Pražuvęs, aklas aš buvau, / Mane surado ji.“

Išgelbėjimas per malonę ir gelbėjimasis įstatymo darbais absoliučiai prieštarauja vienas kitam. (žr., pvz., Rom 3, 20). Įstatymas nėra atmestinas ir būtų klaidinga jį menkinti, siekiant išaukštinti malonę. Dievo įstatymą būtina teisingai interpretuoti ir suprasti jo funkciją. Įstatymas yra geras, šventas ir teisingas (Rom 7, 12), tačiau po nuopuolio nebeveda žmogaus į amžinąjį gyvenimą.

Liuteris ir visi kiti reformatoriai pabrėžė, kad įstatymas yra reikalingas, tik negalima jo maišyti su Evangelija. Pats Liuteris yra sakęs: „Perskyra tarp Evangelijos ir įstatymo yra didžiausias krikščionijos menas“. Liuteronų Santarvės formulė ją vadina „nuostabiąja šviesa“, kurią reikia „kiek įmanoma stropiau Bažnyčioje“ skleisti.

1520 m. veikale Apie krikščionio laisvę Liuteris pirmą kartą aiškiai apibūdino šią perskyrą. Įsakymai „rodo į gerą, tačiau nepadeda; moko, ką reikia daryti, bet nesuteikia tam jėgų. Todėl įsakymai sukurti tam, kad žmogus pamatytų savyje nesugebėjimą daryti gera ir galėtų visiškai nusivilti savo pajėgumu“. Kai įsakymas žmogui apreiškia jo silpnumą, jis tampa nuolankus. „Tada ateina kitas Žodis – Dievo pažadas, kalbantis: Jei nori įvykdyti visus įsakymus, palikti savo geismus ir nuodėmes, kaip liepia įsakymai, – tikėk Kristumi, per kurį Aš tau pažadu malonę, teisumą, ramybę ir laisvę. Jei tiki, tu turi, jei netiki, tada tu neturi.“

Čia Liuteris (kaip ir vėliau Kalvinas) kalba apie Dievo „du žodžius“, turėdamas omenyje du Dievo kalbėjimo būdus. Nes įstatyme Dievas kalba kitaip nei Evangelijoje. Įstatymas yra įsakantis, reikalaujantis žodis, nes išreiškia Dievo moralinę valią (Lk 10, 28; Gal 3, 10). O Evangelija, kadangi rodo tos būtinybės išsipildymą Kristuje, yra išlaisvinantis žodis (Jn 19, 30; Gal 5, 1). Kadangi žmogus neįstengia išpildyti įstatymo, tai Evangelija yra būtina. Per ją Dievas iš malonės išgelbsti žmogų iš jo negalėjimo. Įstatymas sako: „daryk tai“, Evangelija atsako: „tai jau padaryta“, nes atlikta Kristuje.

Liuteris savo veikaluose dažnai kartoja šį atskyrimo principą, ypač Didžiajame katekizme. Visi reformatoriai tęsė šią tradiciją ir buvo užtikrinti perskyros svarba, kaip antai Kalvino įpėdinis T. Beza: „Skirtumo tarp įstatymo ir Evangelijos nepaisymas yra viena iš pagrindinių negerovių, gadinusių ir gadinančių krikščionybę“.

Dievas išgelbsti nusidėjėlius – tokia galima visos Biblijos santrauka. Bet jeigu žmogus nesijaučia nusidėjėlis, tai ir Evangelija kaip atsakas jam nieko neduoda. Todėl reikalingas įstatymas, kuris iškelia ir atidengia nuodėmę, pateikia kaltinimą. Jis yra „mūsų Pedagogas, lydintis pas Kristų“ (Antrasis šveicariškasis išpažinimas, XII,3), ir atskleidžia, kad iš tikrųjų dieviškos malonės negalime įsigyti mainais už gerus darbus, aukojimus, gerumą ir t.t.  Išganymas ateina vien iš malonės.

Visi penki „vien tik“ (solae) yra gludžiai susiję ir galiausiai nukreipią į pirmąją – solus Christus. Žmogų išgelbsti ne darbai ir nuopelnai –  vien tik Kristus! Kalvinas rašo: „Žmogus išgelbstimas iš malonės, Dievui pasigailėjus“ ir „Kristaus nuopelnai stoja už mus“ – abu dalykai eina drauge. Kadangi „Kristus, būdamas paklusnus, iš tiesų pelnė ir įgijo Tėvo malonę“, tai „savo teisumu Jis mums užtarnavo išgelbėjimą.“ (Inst. II,17,1–2)