Dievo statyba ir statybininkai

Spausdinti

Kun. Raimondas Stankevičius

Kor 3,10-15: 10Dievo man suteikta malone aš, kaip išmanus statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato toliau. Kiekvienas tegul būna apdairus ant jo statydamas. 11Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Jėzus Kristus. 12Ar kas ant šio pamato stato iš aukso, sidabro, brangiųjų akmenų, medžio, šieno, šiaudų, – 13kiekvieno darbas išaiškės. Teismo diena jį iškels aikštėn, nes ji pasirodys ugnimi, ir ugnis ištirs, koks kieno darbas. 14Kieno statybos darbas ant to pamato išliks, tas gaus užmokestį. 15O kieno darbas sudegs, tas praras užmokestį; jis pats išsigelbės, bet tartum per ugnį.

Mes įprastai statybininkus įsivaizduojame stiprius vyrus, su šalmais, spec. rūbais, ne visada švariai apsirengusius. O kartais ir ne visai stiprius ir kūniškai ir dvasiškai. Bet tai žemiškosios statybos statybininkai.

Šiandienos skaitinys mums kalba apie Dievo statybą, kurioje taip pat yra statybininkai. Ir jie tikriausiai šiek tiek kitokie, nei žemiškoje. Dievo Bažnyčios – Dievo surinkimo statybininkai. Kas jie? Ir šioje vietoje mums tikrai verta pirmiausiai prisiminti mūsų tėvus. Jie pirmiausiai mus supažindino su Dievo Žodžiu, atvedė į Bažnyčią. Verta prisiminti ir kitus mokytojus – sekmadieninės mokyklėlės, Biblijos studijų, taip pat ir parapijos seniūnus, vyresniuosius, dvasininkus. Visi jie statybininkai, kaip ir kiekvienas aktyvus krikščionis – tarnaujantis, besimeldžiantis ir aukojantis. Darbų vadovas - Jėzus.

Šeima - ta mažoji, pradžios Bažnyčia. Ant kokio pagrindo Bažnyčia statoma? Jei Kristus - šios Bažnyčios, šios šeimos pagrindas – ji niekad nesugrius, jei statoma ant biblinio pagrindo ir paklūstama statybos vadovui – šeimos pastatas visada bus pilnas ir tvirtas. Ir tokie statybos darbai bus dosniai Viešpaties atlyginti.

Šiandienos skaitinyje daug kalbama apie darbus ir atlyginimą, apie užmokestį. Tačiau mes reformatai, visi evangelikai, puikiai žinome biblijinę tiesą, jog mūsų išgelbėjimas yra tik malone per tikėjimą ir ne darbais, tai kodėl mes turėtume rūpintis gerais darbais? Kodėl mes, krikščionys, turime daryti gerus darbus? Ir kokie tie geri darbai? Į tai atsako šiandien nagrinėjamos 1-jo laiško korintiečiams eilutės.

Taigi, geri darbai nėra mūsų išganymo pagrindas, tačiau jie yra išganymo rezultatas. Laiške efeziečiams skaitome: "Mes esame [Dievo] kūrinys, sutverti Kristuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti."(Ef 2,10) Geri darbai parodo pasauliui, kad mes tikrai priklausome Dievui. Mūsų tikėjimo knygoje Heidelbergo katekizme parašyta: "Neįmanoma, kad tie, kurie tikru tikėjimu yra įskiepyti Kristuje, neneštų dėkingumo vaisių." (H.K. 64) Tą patį mums patvirtina ir Evangelijos pagal Matą 7 sk. 18 eilutė: "Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs - gerų." Šie vaisiai duodami ne už nuopelnus, bet iš Dievo Malonės. 1 Kor 3,10 Paulius rašo: "Dievo man suteikta malone, <...>" - Ji yra gerų darbų pagrindas. Jėzus Kristus sumokėjo brangiu savo krauju už visas mūsų nuodėmes ir mes priklausome Jam. Mes esame Jo tarnai. Jėzus moko mums, kad: "jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: 'Esame naudingi tarnai. Padarėme ką turėjome padaryti." (Lk 17,10)

Kodėl turime daryti gerus darbus? Tai parašyta Heidelbergo katekizmo  86 klausimo atsakyme: „Todėl, kad Kristus, mus atpirkęs savo krauju, Šventąja Dvasia daro panašius į savo atvaizdą, kad pasirodytume visu gyvenimu dėkingi Dievui už Jo geradarystes ir tuo Jį pašlovintume. Be to, kad spręsdami iš savo gerų darbų vaisių būtume tikri savo tikėjimu ir šventu gyvenimu laimėtume savo artimą Kristui.“

Kas yra tie geri darbai? Atrodo paprastas klausimas, nevertas net gilesnio apmąstymo, tačiau man tai visada buvo labai sudėtingas klausimas. Ar mums atrodantys, mūsų suprantami geri darbai yra geri ir Dievo akyse? Ir kaip aš galiu gauti geriausią užmokestį? Ką aš turėčiau daryti, kad mano geri darbai nebūtų sudeginti ugnimi? Prisiminkime dalį skaitytos eilutės iš 1 Kor 3,12: „<...> iš aukso, sidabro, brangiųjų akmenų, medžio, šieno, šiaudų,...“ Aišku, kad čia paminėtos medžiagos yra skirtingos. Vienos geresnė, kitos prastesnės. Taip yra ir su darbais, kuriuos norime padaryti. Dievas apdovanos už šiuos gerus darbus. Bet yra taip pat darbai, kurie nėra tokie gerai. Tai yra iš medžio, šieno, ir šiaudų. Mes neturime veltui leisti laiko atlikdami šiuos darbus. Taigi, kas yra geri darbai ir ką mes turėtume daryti? Kaip mums atskirti gerus ir ne tokius gerus? Į kurią parapijos tarnystės grupę turėčiau užsirašyti? Kuriuos darbus Viešpats skiria būtent man?

Mes žinome, kad visi geri darbai turi būti pastatyti ant meilės pagrindo, ant meilės pamato. Pirmiausia turime mylėti Dievą ir tada mūsų artimus. Evangelijoje pagal Luką mes skaitome apie vieną įstatymo mokytoją, kuris paklausė Jėzų: "Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? Jėzus tarė: O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai? Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi." (Lk 10,25-28) Nuostabios eilutės ir paaiškinimas kaip daryti gerus darbus. Ypač paskutinis sakinys: „Tai daryk ir gyvensi.“ Ne tik kalbėk apie tai, bet ir daryk! Prisiminkime palyginimą apie gailestingąjį samarietį, jame Jėzus moko, kaip mes turėtume mylėti savo artimus. Taigi, mes žinome, kad padedant tiems, kuriems reikia, mes darome gerus darbus.

Mes taip pat galime žinoti kas yra geri darbai, kurie iš aukso, sidabro ir brangakmenių, ir iš to, ką Viešpats moko mus Michėjo Knygoje. "Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja Viešpats: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu." (Mch 6,8) Pats Jėzus gyveno pagal šią eilutę.

Jėzus darė, kas teisinga. Jėzus sakė: "Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė." (Jn 6,38) Ir dar: "Mano maistas - vykdyti valią to, kuris mane siuntė." (Jn 4,34) Ir Jėzus sako mums daryti tą patį. Jis tarė: "Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašus į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš teisų, sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie!" (Lk 35-38) Mes turėtumėte gyventi pagal Dievo valią, kurios Jis moko mus savo Žodyje. Jėzus įsako mus: "Kaip klusnūs vaikai, daugiau nepasiduokite ankstesnėms savo neišmaningumo laikų aistroms. Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: Būkite šventi, nes aš esu šventas." (1 Pt 1,14-16) Mūsų šventas gyvenimas bus aukso darbas. Jėzus ne tik darė kas teisinga, Jėzus darbus atliko su ištikima meile. Mes turime daug pavyzdžių Biblijoje: kaip Jis gydė daugelį sergančių, išvarinėjo demonus, meldė už kitus. Prisiminkime raupsuotojo išgydymą. Kuris normalus žmogus paliestų raupsuotąjį? Dažniausiai ne. Dažniausiai šalintųsi nuo jo. Jėzus gailėjo vargšo raupsuotojo ir lietė jį. Taip jis išgydė. Ar mes turime tokį gailestingumą? Jei ne – mūsų darbai gali būti vertinami tik kaip iš medžio ar šiaudų...

Ir trečias kokybinis rodiklis – tai nuolankumas. Mes turėtume "nuolankiai eiti su savo Dievu." Laiške Filipiečiams mes mokomi: "Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą, ir tapdamas panašiu į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: Jėzus Kristus yra Viešpats! (Fil 2,3-11)

Jėzus Kristus nusižemino iki tokio lygio, kad tapo panašus į žmones – būdamas Dievu – nusileido iki žmogaus. Tai dieviškas nuolankumas, nusižeminimas. Ar mes tai padaryti sugebėtume? Ar siekiame bent kiek būti nuolankesniais savo artimui, savo kolegai, savo namiškiui, mamai ar tėčiui, sūnui ar dukrai? Panašu, kad tik mylinti mama yra nuolankumo pavyzdys. Tik ji su neišsenkama kantrybe priima vaiko kaprizus, tik ji su baime ir nerimu laukia grįžtančios dukters, kuri grįžusi dažniausiai šaltai atsako – „kas gi gali man atsitikti, ko čia jaudintis“, ar nuolankiai nors ir su begaliniu nerimu išleidžia sūnų į karo tarnybą ar mokslus kitame mieste ar šalyje.

Ir štai grįžtame prie apmąstymo pradžioje paminėtos tikėjimo tiesos apie išteisinimą tik iš malonės bet ne per darbus. Tačiau Apreiškimo knygoje parašyta: „Štai aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus.“

Atminkite, kad čia kalbama ne apie išganymo atlygį. "Atpildas už nuodėmę - mirtis, o Dievo malonės dovana - amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje." (Rom 6,23) Čia kalbama apie atlygį už gerus darbus tuomet, kai esame jau paskirti išganymui, tada darome darbus, nes tikime ir esame dėkingi Dievui už Jo sprendimą, kai gerus darbus darome ne dėl tolumoje matomos dovanos, atlygio, bet jau gautos malonės.

Jei jūsų geri darbai yra kaip auksas, sidabras ir brangakmeniai, ir jei jūs darote, kas teisinga, mylite ištikima meile ir nuolankiai einate su savo Dievu, tada jūs gausite užmokestį iš Dievo. Tokį užmokestį jau gavo tos mamos ir tie tėčiai, kurie ėjo su Dievu, kurių pamatas Kristus, kurie mylėjo ir buvo nuolankūs.

Mielieji, prisimindami mūsų brangiuosius, gyvojo Dievo pastato statybininkus, stenkimės būti panašiais į Viešpatį Jėzų Kristų, skelbti Jo nuolankumą, Jo meilę, Jo Evangeliją.