Katech. Holger Lahayne

Šios pandemijos, metu susirgimų ir sveikatos reikalai staiga atsidūrė mūsų dėmesio centre. Mes vengiame užsikrėsti virusu, linkime vienas kitam sveikatos, kalbame apie higieną bei saugos priemones. Medicinos ekspertai, gydytojai, epidemiologai ir visi, kurie gydo, slaugo ir apsaugo, tapo autoritetais ir net didvyriais. Balandžio mėnesį Vilniuje buvo organizuotas ekumeninis renginys „Malda už tylius lyderius“ – medikų, kovojančių už žmonių gyvybes, palaikymo akcija. Tą patį mėnesį Brazilijos Rio de Žaneiro mieste gigantiškoji Kristaus Atpirkėjo skulptūra buvo apšviesta taip, kad Jėzus atrodytų kaip gydytojas. Visa tai turėjo išreikšti padėką ir pagarbą visiems gydytojams už pasiaukojimą.

Iš tiesų gydytojas yra labai garbinga profesija. Gydytojai padeda atgauti sveikatą, o kartais net išgelbsti gyvybę. Todėl nestebina, kad Biblijoje pats Dievas lyginamas su gydytoju. Jis buvo ką tik išvedęs Izraelio tautą iš Egipto nelaisvės, kai tarė: „Jeigu iš tikrųjų klausysite Viešpaties, savo Dievo, balso, ir darysite, kas dora jo akyse, paisydami jo įsakymų ir laikydamiesi visų jo nuostatų, nevarginsiu jūsų jokia liga, kuriomis varginau egiptiečius, nes esu jus gydantis Viešpats.“ Galima versti ir „esu jūsų gydytojas“ (Iš 15,26).

Ir Senajame, ir Naujajame Testamente gana dažnai ir rimtai kalbama apie ligas bei išgydymus. Pavyzdžiui, karalius Dovydas 38 psalmėje (nuo 4 iki 18 eil.) mini visą tuziną įvairių savo fizinių negalių: „Nėra nieko sveiko mano kūne nuo tavo įpykio, braška mano kaulai, nes nusidėjau... Mano strėnos pilnos deginančio skausmo, nėra nieko sveiko mano kūne... Mano širdis virpa, aš netekau jėgų, mano akys aptemo... Esu prie pat žūties ir nuolat kenčiu skausmą.“

Vienas iš svarbiausių Senojo Testamento tekstų yra pranašo Izaijo 53 skyrius. Jame pranašiškai kalbama apie būsimąjį Mesiją, išganytoją. Nuo 3 iki 5 eilutės rašoma: „Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku. Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis.“

Krikščionys laikosi įsitikinimo, kad šis „skausmų vyras“ yra Jėzus Kristus, kuris mirė ant kryžiaus ir ten „prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus“. Bet čia kalbama ne vien tik apie kūno ligas ir skausmus, nes įsiterpia ir juridinė arba teisinė leksika – minima kaltė ir bausmė (5, 11 eil.). Išganytojas išspręs žmonių pagrindinę, kaltės, problemą, išgydys žmones nuo nuodėmės ligos.

Jėzus yra tas didysis gydytojas – toks pat tylus, kaip pradžioje minimi tylieji lyderiai. Cituoto Izaijo skyriaus 7 eilutė sako: „Nors buvo žiauriai kankinamas, jis pakluso ir burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė nė žodžio.“ Pranašystė išsipildė Jėzaus teismo procese prieš mirtį: vyriausiojo kunigo ir Poncijaus Piloto apklaustas Jis daugiausiai tylėjo (Mk 14,61; 15,5).

Apžvelkime šio tylaus lyderio-gydytojo diagnozę, patį gydytoją ir gydymo procesą.

Diagnozė

Biblija labai įvairiai apibūdina nuodėmę. Tai yra nepaklusnumas, Dievo Įstatymo laužymas. Nuodėmė taip pat yra netikėjimas arba tikėjimas kitais objektas negu Dievu – stabmeldystė. Kitas jos aspektas – kvailumas ir neišmintis. Biblija nuodėmę apibrėžia ir kaip maištą prieš Dievą, nedėkingumą Jam. Dar vienas bruožas – nemeilė. Nusidėjėlis Dievo nemyli, nes žino tik savimeilę.

Šventajame Rašte nuodėmei apibūdinti pateikiami taip pat ir įvairūs palyginimai: aklumas, nešvara, dvasinis alkis ir troškulys. Izaijo 53 skyriuje minima paklydusi avis: „Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu“ (6 eil.; žr. ir Ps 119,176). Naujajame Testamente Jėzus grįžta prie šio palyginimo (Lk 15,3–7). Taigi nuodėmė – tai ir buvimas be orientacijos, paklydimas.

Kitas svarbus būdas išreikšti žmogaus nuodėmingumą yra ligotumas, sveikatos nebuvimas. Izaijo knygos pradžioje Dievas pateikia savo tautos diagnozę – čia Jis omeny turi ne kūniškas negalias, bet dvasines: „Nuo kojų padų iki viršugalvio neturite jūs sveikos vietos. Mėlynės, randai ir pūliuojančios žaizdos, nevalytos, netvarstytos, aliejumi nepateptos.“ (Iz 1,6) Panašiai kalbama ir pranašystėje Izaijo 33,24: „Nebus ten žmogaus, kuris sakytų: ‘Aš ligotas!’ Žmonėms, kurie ten gyvena, kaltė bus atleista.“ Kaltės atleidimo priešingybė yra dvasinė liga, nuodėmė. „Aš ligotas“ reiškia „aš esu nuodėmingas“.

Naujajame Testamente ir Jėzus naudoja šį palyginimą: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams“ (Mt 9,12). Ligoniai – tai nusidėjėliai, o Jėzus yra jų gydytojas. Jėzus stebuklingai gydė žmonių fizines ligas bei negalias, bet kartu Jis pabrėžė, kad dvasinė liga žymiai pavojingesnė: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to [t.y. šėtono], kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.“ (Mt 10,28)

Kartais krikščionims priekaištaujama: kodėl jūs tiek daug kalbate apie nuodėmę? Kodėl tiek daug negatyvo? Atsakymas paprastas: kad nuodėmė yra mirtina liga. Apaštalas Paulius tvirtina: „Atpildas už nuodėmę –­ mirtis“ (Rom 6,23). Šio nuodėmės viruso mirtingumas – 100 proc., t.y. be gydymo visi be išimties numirtume. Visas pasaulis šiuo metu eina iš proto dėl SARS-CoV-2 (virusas, kuris sukelia ligą Covid-19), nors statistiškai nuo kelių šimtų užsikrėtusių miršta vienas žmogus. Jeigu labai bijome viruso, kuris žudo kūną, ir taip griežtai įspėjame dėl jo, ar neturėtume taip pat labai rimtai, netgi dar rimčiau ir pabrėžtiniau įspėti dėl nuodėmės viruso ir jo pasekmių?   

Šiomis dienomis mokslininkai tyrinėja ir svarsto, kiek žmonių kiekvienoje šalyse užsikrėtė naujuoju koronavirusu. Gali būti penkis, dešimt ar daugiau kartų didesnis skaičius, negu nustatytų atvejų – Lietuvoje per 1500. Jeigu iš tikrųjų dvidešimt kartų daugiau žmonių savyje turi virusą, tai viso labo 1 procentas visų gyventojų.

Blogiausiu atveju serga vienas žmogus iš šimto. Tuo tarpu nuodėmės viruso plitimas yra absoliučiai stulbinantis. Paulius Rom 3,10–12 aiškina, kad visi, žydai ir pagonys, visi žmonės be išimties (tiesa, viena išimtis – Jėzus iš Nazareto) yra nusidėjėliai; visi serga, visi turi šį seną virusą – tai tikrių tikriausia pandemija. Nepadeda nei kaukės, nei fizinis atstumas, nei dezinfekuojantis skystis.

SARS-CoV-2 vadiname klastingu, nes virusas plinta gana greitai ir lengvai. Be to, inkubacinis periodas, laikotarpis nuo užsikrėtimo iki ligos simptomų pasireiškimo, yra netrumpas. Todėl užsikrėtęs žmogus dar jaučiasi gerai, bet virusą jau platina. Nuodėmės virusas nė kiek ne mažiau klastingas. Žmonės taip pat kartais junta mažiai simptomų arba išvis nejunta. Todėl išgirdęs pasakymą, kad yra miręs nuodėmėje, žmogus sutrinka ir suabejoja: ar ne per griežtai pasakyta? Juk aš nesu žmogžudys, nei vaikžudys, nesu apgavikas, nei vagis; be to, aukoju Maisto bankui, remiu paramos akcijas, kai tik kviečia, visur savanoriauju – esu geras pilietis.   

Jaustis sveikai daug nereiškia. Būtina atlikti testus – kuo daugiau, dažniau ir plačiau, tuo geriau. Tik testai padeda sužinoti, kaip iš tikrųjų yra. Tas pats principas galioja ir dvasinėje srityje – reikalingas testavimas. Todėl Heidelbergo katekizmo trečią klausimą galime performuluoti šitaip: „Iš ko atpažįsti savo [dvasinę] ligą?“ Ketvirto klausimo atsakyme cituojama Jėzaus visų Dievo įstatymų santrauka iš Mato 22,37–40: Mylėk Dievą „visa širdimi, visa siela ir visu protu“ bei „mylėk savo artimą kaip save patį“. Dievo įstatymas – štai kas yra mūsų nuodėmingumo testas. Jeigu galvoju, kad esu sveikas, be nuodėmės, reikėtų tik perskaityti Jėzaus Kalno pamokslą Mato 5–7 ir pasiklausti: ar tikrai esu toks, kaip ten aprašyta? Dvasinio testavimo rezultatai aiškūs: visi testai teigiami, t.y. visi yra užsikrėtę.  

Gydytojas

Žmogaus dvasinė diagnozė yra aiški ir žiauri – pacientas garantuotai mirs. Saviterapija nepadės. Reikalingas geriausias specialistas. Toks yra pats Dievas. Gydantis vaistas –  nuodėmių atleidimas iš Dievo malonės. Dievas „gydo sužeistas širdis ir aptvarsto jų žaizdas“ (Ps 147,3). Karalius Dovydas prašo: „Gydyk mane, Viešpatie“ (Ps 6,3). Pranašas Jeremijas: „Gydyk mane, Viešpatie, kad tikrai būčiau išgydytas; gelbėk mane, kad būčiau išgelbėtas“ (Jer 17,14; žr. ir 30,17). Čia ir kitur omeny turimas sielos išgydymas.

Jėzus Kristus stebuklingai išgydė daug ligonių ir apsėstųjų. Sielų gydytoju Jis pasivadino tik netiesiogiai (jau cituota Mato eilutė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams“). Kaip Senojo Testamento Dievas, taip ir Naujojo, Dievas ir žmogus Jėzus Kristus yra Gydytojas. Besiformuojant krikščionybei, jau II amžiuje atsirado titulas Christus medicus – Kristus Gydytojas. Bažnyčios tėvas Ignotas Antiochietis (II a.) rašo: „Tėra vienas gydytojas – kūniškas ir dvasinis, gimęs ir negimęs, pasirodęs kūne Dievas... Jėzus Kristus, mūsų Viešpats“.

Jono evangelijoje Jėzus save lygina su ganytoju: „Aš – gerasis ganytojas...“ (Jn 10,11; žr. ir 1 Pt 2,25; Hbr 13,20). Avių arba kitų gyvulių bandos ganytojas saugo juos nuo plėšrūnų, maitina ir veda į ganyklas; jis taip pat turi būti ir veterinarijos ekspertas, mokėti diagnozuoti ir gebėti gydyti savo avis. Visokios jų ligos ir sužeidimai kelia daug rūpesčių ganytojui. Paklydusios avelės palyginime ganytojas randa avelę, ją užsideda ant pečių ir nešasi namo (Lk 15,5–6). Kadangi Judėjos kraštas kalnuotas ir avims gana pavojingas, galime įsivaizduoti, kad paklydusi avelė tikriausiai buvo ir sužeista. Gerasis ganytojas, kuris yra ir veterinarijos gydytojas, t.y., mūsų, avelių, gydytojas – toks yra pats pirmasis Jėzaus vaizdavimas krikščionių mene.

Nepamirškime ir gailestingojo samariečio – turbūt žinomiausias Jėzaus palyginimas (Lk 10,29s). Samarietis priėjo prie apiplėšto, pusgyvio vyro ir suteikė jam pirmąją pagalbą – ir gana profesionaliai: Jis „užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, patvarstė jas“; užeigos šeimininkui jis tarė „slaugyk jį“ ir už gydymą sumokėjo iš anksto (34–35 eil.). Mes, nusidėjėliai, esame tas apiplėštas žmogus, kuris pats nei išsigelbės, nei pasigydys. Evangelija yra tam, kad pasakytų: yra kas tave išgelbės ir pagydys. Pats Jėzus yra kaip tas gailestingasis samarietis. Jis yra Gelbėtojas ir mūsų sielų žaizdų Gydytojas.

Visiems reikia Gydytojo. Visiems būtina susitikti su Gydytoju Jėzumi Kristumi, iš jo išgirsti liūdną diagnozę ir priimti vaistus. Gera žinia, kad šis gydytojas tikrai geras, jis  nežemina pacientų, neima kyšio, nemeluoja ir nepataikauja. Be to, nereikia ilgai laukti pas jį patekti. Jis kviečia atvykti visus ir be jokios išankstinės registracijos. „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti...“, kviečia Jis (Mt 11,28) – tai raginimas visiems žmonėms, nes visi vargsta, visi yra užkrėsti, visi serga dvasiškai.

Kristus – Gydytojas. Tai mūsų krikščioniškasis paveldas. XVI amžiuje mūsų konfesijos tėvai kaip Jonas Kalvinas kalbėjo apie Kristų kaip vaistą; Martynas Buceris Jį vadino mūsų „vyriausiuoju sielų Gydytoju“; panašiai ir Huldrichas Cvinglis: Jėzus yra „sielų išlaisvintojas ir gydytojas“; „Vien tik Dievas gali išgydyti mūsų širdis, jam vienam turi rodyti savo žaizdas“.

Gydymas

Gydymas pas kardiologą, širdies specialistą, Jėzų Kristų vyksta be laukimo, be priemokų ir be jokios prievartos. Pandemijos metu taikoma nemažai ribojimų – karantinas, saviizoliacija, įvairūs draudimai, eilė prievolių. Ir visa tai daroma dėl mūsų visų sveikatos. Kaip jau matėme, mūsų dvasinė sveikata žymai reikšmingesnė – bet Dievas nenaudoja prievartos, atvirkščiai. Pats Jėzus buvo prievartos auka; jau Izaijo 53, 8 rašoma, kad skausmų vyras „prievarta... nušalintas“. Bet Jis pats žmonėms prievartos netaiko. Jis kviečia ateiti. Žmonės kviečiami į pokylį, puotą, šventę (Lk 14,15–16; Mt 22,3).

Vis dėlto dieviškojo kardiologo operacija yra radikali. Nes būtina išoperuoti širdį. „Maištingą ir neklusnią širdį turi ši tauta“, rašoma Jeremijo 5,23. Ezechielio 36,26 Dievas pažada: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmens širdį ir duosiu jums jautrią širdį.“ Kai žmogus įtiki į Jėzų, tampa krikščionimi, įvyksta širdies transplantacija. Širdis – tai žmogaus asmens centras. Žodžiai Ezechielio knygoje reiškia, kad mūsų tapatybė yra radikaliai pakeičiama; Dievas padovanoja naują gvenimą taip, kaip žmogui po širdies transplantacijos padovanojamas naujas gyvenimas.

Ši radikali operacija mūsų akims neregima; Dievas tiesiogiai veikia žmogaus širdį ir tik Jis mato, kas joje vyksta (1 Sam 16,7). Svarbu suprasti, kad šis širdies pakeitimas nėra tiesiogiai susietas su bažnyčios apeigomis (pvz., krikštu). Kada tiksliai Dievas suteikia naują širdį, atgimdo naujam gyvenimui, sukuria tikėjimą ir t.t., mes negalime nustatyti. Mes tik matome sėkmingos operacijos rezultatus ir vaisius.  

Po širdies operacijos, dar labiau po transplantacijos, būtinas tolesnis gydymas. Juk pacientas vis dar silpnas, pažeidžiamas, jam dar reikia daug vaistų. Pacientas, kuris tai ignoruotų, būtų visiškai kvailas ir greičiausiai mirtų. Paskui reikalinga ilga reabilitacija sanatorijoje arba slaugos ligoninėje. Panašiai ir tikinčio žmogaus gyvenime. Turime naują širdį, nuodėmė atleista, bet vis dar nusidedame; nuodėmingumas išlieka kaip savotiška lėtinė liga. Per visą gyvenimą kovojame su nuodėme ir jos pasekmėmis.

Kaip ligoniams reikalingas tęstinis gydymas, taip tikintiesiems būtina tikinčiųjų bendrystė. Ją randame bažnyčioje, vietinėje bendruomenėje. Bažnyčią galima palyginti su kariuomene arba mokykla; bet turbūt labiausiai – su slaugos ligonine. Joje naujoji širdis sustiprinama, rūpinamasi žaizda, reguliariai dalinamos vaistų dozės. Visa tai vyksta per pamaldas, Dievo žodžio klausymą, sakramentų priėmimą, per bendravimą ir maldą, per giesmes ir sielovadą, per katechezę ir Biblijos studijas, per praktinę pagalbą ir diakoniją. 

Visiems tikintiesiems ši slaugos ligoninė yra būtina, nes savigydos čia neužtenka; blogai baigsis ir jei iš tos ligoninės pabėgsime. Bažnyčia-ligoninė ne tik mums patiems padeda, bet ir mes turime joje ką veikti. Grįžkime prie ganytojo palyginimo. Ganytojas yra ir gydytojas. Naujajame Testamente bažnyčios vyresnieji kartais lyginami su kaimenės ganytojais (Apd 20, 28; 1 Pt 5, 1–4). Bažnyčios tarnai yra „ganytojai ir mokytojai“ (Ef 4, 11) arba pastoriai (nuo lot. pastor – ganytojas). Avelės – nariai, ganytojai – tarnai. Tokia struktūra ar tvarka yra ir mūsų bažnyčioje. Bet nereikia pamiršti, kad pastoriai (dvasininkai, kunigai) lieka ir avelės; ir kad visi tikintieji yra ir tarnautojai, Kristaus ganymo dalyviai. Kristaus ligoninėje visi priklauso ir slaugos personalui, ir slaugomiesiems.  Visi esame slaugytojai, visi turime rūpintis vieni kitais, įvairiais būdais stiprinti brolių ir seserų dvasinę sveikatą; tą darome – kaip ir ligonėse – pagal tam tikrą kvalifikaciją ir skirtingu intensyvumu.

Renginyje „Malda už tylius lyderius“ buvo padėkota už gydytojų pasiaukojimą. Bet ir visi bažnyčių tikintieji yra pašaukti tarnauti vieni kitiems pasiaukodami. Nes mūsų gyvenimas turi būti „gyva padėkos auka“ Viešpačiui (Heidelbergo katekizmas, 32; žr. ir Rom 12,1). Pasiaukojančio tylaus lyderio pėdomis ir mes einame. Todėl visi esame pašaukti būti tylūs lyderiai.