Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 4, 9–17:  ⁹Man atrodo, kad Dievas mums, apaštalams, paskyrė paskučiausią vietą, tarsi pasmerktiesiems myriop. Mes pasidarėme reginys pasauliui, angelams ir žmonėms. ¹⁰Mes kvaili dėl Kristaus, o jūs išmintingi Kristuje. Mes silpni, o jūs stiprūs; jūs gerbiami, o mes nieku laikomi. ¹¹Iki šios valandos badaujame ir trokštame, esame nuogi ir mušami, esame be pastogės ¹²ir vargstame, darbuodamiesi savo rankomis. Keikiami mes laiminame, persekiojami ištveriame, ¹³piktžodžiaujami maloniai atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis.

¹⁴Aš tai rašau ne norėdamas jus gėdinti, bet įspėdamas kaip mylimus savo vaikus. ¹⁵Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes, paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje. ¹⁶Taigi raginu jus: būkite mano sekėjai! ¹⁷Tam ir pasiunčiau pas jus Timotiejų, savo mylimą ir ištikimą sūnų Viešpatyje. Jis jums primins mano kelius Kristuje, kurių aš mokau visur, kiekvienoje Bažnyčioje.

Mielieji parapijiečiai, tikėjimo namiškiai broliai ir sesės, pirmiausia užduosiu jums klausimus į kuruos nereikia atsakyti tuojau pat ir garsiai - ką jūs norėtumėte duoti ir ką norėsite gauti iš Kristaus kaip savo Viešpaties ir Gelbėtojo? Ar tokiu laikote Jėzų Kristų? Savo vieninteliu tobulu Gelbėtoju?

Ką jūs norite duoti, kad jūs galėtumėte turėti amžinojo gyvenimo pažadą? Mielas krikščioni, ar esi pasiruošęs atsisakyti savo turto ..., savo statuso, ... savo reputacijos..., pripažinimo. ... savo saugumo? Ar esi pasirengęs pasakyti kartu  su Pauliumi, kad “Aš iš tikrųjų visą laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia Įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirusių.” (Fil 3,8-11) Pripažinkime - sunkūs klausimai ir labai nepatogūs. Tačiau ši Pauliaus laiško korintiečiams ištrauka mums atsako į klausimus, kuriuos mes uždavėme. Mes galime lengvai pasakyti, "Aš esu pasiruošęs atiduoti viską dėl Jėzaus Kristaus" Žodžiai lengvai pasakomi. Bet labai sunku juos įvykdyti.

Tikriausiai puikiai prisimenate apaštalo Petro pavyzdį. Kai Jėzus tarė savo mokiniams: "Jūs visi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį ir avys išsisklaidys.’ ... Patras atsiliepė: ‘Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!’ Jėzus jam atsakė: ‘Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu manęs tris kartus išsiginsi.’ Petras dar atkakliau tvirtino savo: ‘Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsiginsiu.’ Tą pat kalbėjo ir visi kiti.” (Mk 14,27-31) Tai buvo lengvai pasakyti Petro žodžiai, ir net ketinta veikti pagal juos. Tačiau mes žinome, kad jis netrukus išsiginė Jėzaus. Jis pamiršo savo pažadą, o gal jam buvo baisu, nepatogu, jo manymu nenaudinga tai daryti ir vykdyti pažadą. Jis žiūrėjo pirmiausia į save, bet ne į savo mokytoją, savo Viešpatį.

Tačiau tai neigiamas pavyzdys, bet mes turime ir daug teikiamų tikėjimo pavyzdžių. Nereikia toli ieškoti. Daugelis jūsų tikriausiai prisimenate, ar bent tėvų ir senelių pasakojimus pamenate apie sovietmečio sunkumus, apie persekiojimus dėl tikėjimo, Sibiro platybes ir šaltį, apie kalėjimus ir kaltinimus nebūtais dalykais, net kelialapius į psichiatrines ligonines.

Tuo metu krikščionys, tikintys Dievą žmonės dažnai buvo, laikomi ramybės drumstėjais ir už tai atleidžiami iš darbo, išmetami iš studijų – jie buvo paženklinti net psichiškai nestabilaus žmogaus etikete. Tačiau buvo, kurie viso to nepaisė ir liko ištikimi Jėzui, Jo mokymui, Jo tiesai ir neatsisakė tikėjimo. Daugelis patyrė persekiojimą tik todėl, kad buvo krikščionys. Taigi, norisi daugiau kalbėti apie tokius – iškilius, sektinus pavyzdžius. Bet ateis laikas, kai tokių pavyzdžių bus vis mažiau ir galiausiai nebeliks. Nes laikas eina, o žmonės išeina pas Viešpatį, nusinešdami tuos pavyzdžius, prisiminimus, žygdarbius. Nebėra sovietmečio, daugelio draudimų, persekiojimų, išnaudojimo... Esame laisvi. Ar tik taip save bandome guosti, įtikinti...

Taigi, mieli parapijiečiai, gyvename laisvame, demokratiškame pasaulyje ir tuo bandome džiaugtis. Ar tikrai taip yra kaip galvojame ar kaip norėtume, kad būtų? Ar jau turime atsakymus į anksčiau užduotus klausimus?

Panašu, kad mūsų Lietuvoje atėjo laikas jau naujajai kartai atsakyti į klausimą: Ar man Viešpats Jėzus Kristus brangesnis už mano šeimos reikalus, ar Jis brangesnis už mano darbuotoją ar darbdavį, už mano draugystę, mano reputaciją, netgi mano laisvę? Ką esu pasirengęs duoti dėl Kristaus? Ne tik žadėti atiduoti viską ir nieko konkretaus, ne tik pažadėti kaip apaštalas Petras ir neištesėti, bet ką konkrečiai galiu duoti ar padaryti, nes priklausau Jam – Viešpačiui Jėzui Kristui?

Šiuos sunkius klausimus Paulius užduoda Korinto krikščionims, kuriems artėja jų tikėjimo išbandymai, kuriems artėja kentėjimo nuo persekiojimų metas. Kaip panašu su Lietuvos istorija, sovietmečiu, persekiojimais, neteisybėmis, išnaudojimu.

Nuo pat Naujojo Testamento laikų, nuo pat krikščionių bendruomenių įkūrimo, nuo pat Sekminių dienos pamokslo krikščionys persekiojami. Tai nesibaigė. Krikščionys persekiojami ir šiandien. Vienur daugiau, aštriau, žiauriai, kitur mažiau. Taigi, kaip tai prasidėjo ir kas vyko po Sekminių pamokslo? “Dar daugeliu kitų žodžių jis primygtinai ragino juos ir sakė: ‘Gelbėkitės iš šitos iškrypusios padermės!” Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūstančius.” (Apd 2,40-41) Norėtųsi nieko daugiau nepridėti, nei atimti. Tačiau likdami tik prie šių žodžių pasiliktume tik sau malonius išgyvenimus, jausmus – „ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūstančius“, tačiau tame nebūtų visiška tiesa. Mes apgaudinėtume save, savo artimus, todėl turime susitaikyti su tiesa, su realybe. Skaitome apie labai greitus įvykius po šio Sekminių pamokslo: „Jiems dar kalbant miniai, atėjo kunigų, šventyklos apsaugos viršininkas ir sadukiejų. Jie labai pyko, kodėl apaštalai moko žmones ir skelbia mirusiųjų prisikėlimą Jėzaus pavyzdžiu. Todėl jie suėmė juos ir įkalino iki kitos dienos, nes jau buvo vakaras.” (Apd 4,1-3) Kaip matome, jau nuo tada krikščionis pradėta persekioti.

Kaip ir sovietmečiu, kaip ir dabar, taip ir Pauliaus laikais persekiojimai buvo labai įvairūs – lengvesni ir sunkesni ir netgi tragiški. Prisiminkime dieną, kai diakonas Steponas buvo užmuštas akmenimis, “prasidėjo didelis Jeruzalės Bažnyčios persekiojimas. Visi, išskyrus apaštalus, išsisklaidė Judėjos ir Samarijos apylinkėse. ... O Saulius stengėsi išnaikinti Bažnyčią, naršydamas po namus, suiminėdamas vyrus ir moteris ir siųsdamas juos į kalėjimą.” (Apd 8,1.3) ir toliau 300 metų Bažnyčia buvo labai dažnai persekiojama.

Tikriausiai galime suprasti įtikėjusį ir atsivertusį Paulių, kaip jis turėjo jaustis girdėdamas Korinto miesto bažnyčios susiskaldymą, kaip jie vaikėsi ir sureikšmino bereikšmius ir kvailus, dalykus, koks liūdesys turėjo apimti Paulių girdint korintiečius ginčijantis: “’Aš esu Pauliaus’, ‘aš – Apolo’, ‘aš – Kefo’, ‘o aš – Kristaus.’” (1 Kor 1,12) Tai šiandien mums labai artima. Kodėl mes renkamės eiti į vieną ar kitą Bažnyčią, dėl kokių priežasčių mes smerkiame tą Bažnyčią, į kurią neiname, ar kritikuojame mūsų tikėjimo brolius kitame mieste, kitaip garbinančius Viešpatį? Dažna priežastis ta, kad MAN nepatinka kitaip. MAN nepriimtina. AŠ noriu taip kaip MAN gražu. Bet labai retai pasigiliname kas gražu ir priimtina Viešpačiui. Ar Jam taip patinka?

Savo kvailais, smulkiais, nereikšmingais, gal net beprasmiškais kivirčais Korinto krikščionys sumenkino savo krikščionišką tikėjimą, jų liudijimas tapo neveiksmingas. Jie žvelgė į Kristaus palaiminimus per pasaulio akis, jie siekė pripažinimo pasaulyje, o ne danguje. Paulius aiškina savo patyrimus, liudija korintiečiams, juos moko ir kviečia sekti: „būkite mano sekėjai! Tam ir pasiunčiau pas jus Timotiejų, savo mylimą ir ištikimą sūnų Viešpatyje. Jis jums primins mano kelius Kristuje, kurių aš mokau visur, kiekvienoje Bažnyčioje.” (1 Kor 4,16-17)

Mieli tikėjimo namiškiai, grįžkime prie klausimo ką mes galime padaryti dėl Jėzaus, nes esame Jo?Paulius sako „būkite mano sekėjai!“ Tikriausiai tai svarbiausia mūsų gyvenime, sv arbiausia taisyklė, kurios reikia laikytis, kad suprastume ko reikia Viešpačius Jėzui - pirmiausiai ne kažkokių įstabių žygdarbių, ne aukų ir atnašų, ne įspūdingų įvykių bet nuoširdaus sekimo, tikėjimo ir meilės Viešpačiui ir savo artimui – tikėjimo broliui, sesei, namiškiui. Taigi, mielieji turime atsirinkti, kas svarbiausia, ir tai daryti pirmiausiai. Ne kas geriausiai matoma, girdima, bet kas svarbiausia ir matoma ne pasaulio akimis, bet Dievo.

Kiekvieną dieną mes turime priminti sau ir vienas kitam apie Jėzaus Kristaus Evangeliją. Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas ir mūsų Viešpats. Viešpats Jėzus yra ir mano gelbėtojas! Kiekvieną palaiminimą Jis mums davė. Ir ne tik tai, todėl mes esame taip pat sotūs, turtingi, ir jau pradėjome karaliauti. (1 Kor 4,8) Mes turime daug daugiau palaiminimų iš Dievo nei mes įsivaizduojame. Daugiau nei galime suvokti. Jei mes suprasime šią tiesą, būsime mažiau kritiški vieni kitiems ir Bažnyčios vadovams ir mes būsime daug dėkingesni už visus tuos gerus Dievo duotus dalykus, būsime vieningi ir mylintys Dievą ir savo artimą, bei norėsime Jam tarnauti, sekti ir turėti tą vienintelę paguodą gyvenant ir mirštant, jog priklausome Jam, mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, kad esame Jo nuosavybė, Jo atpirktieji, išrinktieji ir saugojami.