Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 5,6-8: ⁶Jūsų gyrimasis niekam tikęs. Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą? ⁷Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus. ⁸Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona.

Mielieji, atkreipkite dėmesį, kam šie žodžiai skirti? Pirmiausiai Jėzaus bendražygiams – dvylikai apaštalų, tiems žmonėms, kurie visko atsisakė dėl Evangelijos, tiems, kurie buvo pasiruošę galvas padėti dėl Kristaus, jo mokiniams, pirmiesiems Kristaus Bažnyčios tarnautojams. Net juos Kristus įspėja! O gal tai ir mums skirta? Ar mes geresni už juos, kad galėtume neklausyti šio Kristaus įspėjimo? Netgi patys geriausi, tvirčiausi žmonės, net tie, kurie rodos turi didžiausią tikėjimą, bažnytines pareigas, titulus, kurie turi gausybę Viešpaties suteiktų malonės dovanų – talentų – vis tiek jie tik žmonės, nuodėmingi ir savo dvasia silpni, sugedę žmonės, bet kuriuo momentu galintys pasiduoti nuodėmei. Todėl Paulius 1 Kor 10,12 vėl perspėja: „Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų.“

Labai svarbi tiesa tai, kad Kristų išpažįstantys visada suprastų, kad senasis raugas, fariziejų ir sadukiejų raugas nuodija ir šių dienų žmones, kad Pauliaus ir Kristaus pamokymai įspėjimai skirti ir mums, kad mes niekuo negeresni ir nei kiek nesame nusipelnę daugiau nei Pauliaus laikų korintiečiai. Ar tai pripažįstame?

Jei taip, galime keliauti toliau. Arba aiškintis ką daryti? Pauliaus labai drastiškas pasiūlymas – IŠMESKITE SENĄJĮ RAUGĄ (1 Kor 5,7)

Paulius moko mesti lauk senąjį raugą! Paulius moko pasikeisti, atgimti, kaip ir jis atgimė, kaip iš Sauliaus tapo Pauliumi, kaip iš uolaus krikščionių persekiotojo, ištikimu Kristaus sekėju, mokiniu ir Evangelijos skelbėju. Taigi išmeskime mumyse tūnantį senąjį raugą, kad taptume nauju maišymu – nerauginta duona.

 Šios eilutės mus nukelia į Senąjį Testamentą, kai žydai iškeliavo iš Egipto. Iki šiol žydai švenčia Neraugintos duonos šventę. Išėjimo knygoje 23,15 skaitome, kad Mozė liepė: „Švęsi Neraugintosios duonos šventę. Kaip įsakiau, valgysi neraugintą duoną septynias dienas abibo mėnesį paskirtu laiku, nes tada tu išėjai iš Egipto. Nė vienas nepasirodys mano akivaizdoje tuščiomis rankomis.“ Iš Naujojo Testamento Evangelijų tekstų mes žinome, kad ši šventė taip pat ir Velykos: “Pirmąją Neraugintosios duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?” (Mk 14,12) Neraugintos duonos dieną velykinis Avinėlis buvo valgomas kaip priminimas izraelitams apie tai, kaip Dievas išvedė juos iš Egipto. Ir tai ypatinga diena žydams. Apie ją Mozė sakė:

„Jūsų avinėlis turi būti be trūkumo, vienerių metų patinėlis; galite jį paimti iš avių ar iš ožkų. Laikysite jį iki šio mėnesio keturioliktos dienos, tada jis turi būti papjautas vakare, dalyvaujant visai susirinkusiai Izraelio bendrijai. <...>  Kaip ir kada valgyti, kaip apsirengus ir pnš.

Jūs švęsite šias apeigas kaip amžiną įsaką jums ir jūsų vaikams. Ir ateityje, atėję į kraštą, kurį VIEŠPATS duos, kaip yra pažadėjęs, švęsite šias apeigas. O kai jūsų vaikai klaus: ‘Ką reiškia šios apeigos?’ – atsakysite: ‘Tai Paschos auka VIEŠPAČIUI, nes jis apėjo Egipte izraelitų namus, kai užmušė egiptiečius ir apsaugojo mūsų namus’“. Tada žmonės nusilenkė ir parpuolė kniūbsti pagarbinti.“ Žydams ši diena  - išgelbėjimo diena.

Kaip ir mums Jėzus Kristus mūsų išganymo viltis. “Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.” (Jn 1,29) “Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui.” (1 Pt 2,24)

Kaip Velykų Avinėlį mes suprantame Kristaus auką už mus, taip ir šios dienos nagrinėjamų eilučių neraugintos duonos vaizdinį suprantame kaip mūsų mirtį nuodėmėms. Apie tai Paulius kalba korintiečiams, kviečia atsisakyti juos senojo nuodėmės raugo, kviečia ir mus numirti nuodėmei ir atgimti teisumui – atsisakyti senojo raugo ir būti naujuoju maišymu. Mes nebesame nuodėmės vergai, bet “išvaduoti iš nuodėmės, [tapome] teisumo vergais.” (Rom 6,17–18)

Ir tai yra Pauliaus mokymas trečiojoje šios dienos apmąstymo eilutėje.

Švęskime su nerauginta duona – 1 Kor 5,8 – „Tad švęskime šventes ne su senu ragu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona.“

Skaitydamas šias eilutes norėčiau vėl priminti visiems apie Reformacijos Jubiliejų. Jį šventėme visus metus – 2017-tuosius. Artėja šveicariškosios Reformacijos 500 m jubiliejus. Švęskime ir jį, švęskime su nerauginta tyros širdies tiesos duona. Švęskime Reformacijos jubiliejų, kuri atnešė žmonijai tiesos žinią, sąžinės ir atsakomybės supratimą, išlaisvino nuo senojo blogybės ir nelabumo raugo. Švęskime, o ne tik paminėkime šį 500 metų jubiliejų, kaip kai kas siūlo. Gyvenkime „ne pagal kūną, bet pagal dvasią.“ (Rom 8,4) Reformacija tada prasidėjo, bet Reformacija nesibaigė, ji tęsiasi. Todėl ir šiandien, ir švęsdami, mes turime grumtis su nuodėme, kaip Paulius sako Hbr 12,4: „O jums dar ir neteko priešintis iki kraujo, grumiantis su nuodėme.“

Sunku tai daryti, bet jei apsisprendėme, jei priėmėm Viešpaties malonės dovaną, jei gavome tikėjimo apdovanojimą - kelio atgal nėra – esame kaip nerauginta duona. Mes norime daryti gerus darbus, eiti teisumo keliais – o tai yra grumtis. Paulius rašė: “Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne [jis yra mano senas raugas] negyvena gėris. Mat gero trokšti sugebu, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jei darau ko nenoriu, tai nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. <…>

Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Bet dėkui Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo Įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui.” (Rom 7,18-20. 24-25)

Krikščionys gali ir turi švęsti. Net jeigu yra sunku grumtis su nuodėme ir mes “nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai, jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina.” (2 Kor 4,16) Amen.