Apie sveiką maistą, laisvę, ženklus ir įstatymus

Spausdinti

Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 8, 7-13: Deja, ne visi turi tokį pažinimą. Kai kurie, iki šiol pripratę prie stabų, valgo mėsą, kaip stabams paaukotą, ir jų silpna sąžinė susitepa. Maistas negali mūsų priartinti prie Dievo. Kai nevalgome, nieko neprarandame, ir kai valgome, nieko nelaimime. Vis dėlto žiūrėkite, kad jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems.

Antai, jei kas pamatytų tave, turintį pažinimą, stabų šventykloje už stalo, tai argi silpno žmogaus sąžinė nebus paskatinta valgyti stabams paaukotos mėsos?! Tokiu būdu silpnasis žus dėl tavo pažinimo. O juk jis - brolis, už kurį numirė Kristus. Šitaip nusikalsdami broliams ir sužeisdami  jų silpnas sąžines, jūs nusikalstate Kristui. Tad jei valgis piktina mano brolį, aš nevalgysiu mėsos per amžius, kad tik nepapiktinčiau brolio.

Nagrinėdami Senojo ir Naujojo Testamento skirtumus, dažnai cituojame šiandienos skaitinį ir kalbame apie švarų ir nešvarų maistą, apie ženklus Senajame Testamente ir Naujajame, ir, be abejo, apie Kristų – kaip ženklą mums arba tikrovę, gyvąjį, tikrąjį dabar esantį realų asmenį.

Mes žinome, kad Senasis Testamentas šiandieniniam krikščioniui be galo naudingas, svarbus ir vertingas. Senasis Testamentas rengia kelią Jėzui pas mus, mūsų išgelbėjimui. Ir dar daug kitų svarbių dalykų Senajame Testamente randame, be kurių negalima įsivaizduoti, o ir suprasti vėliau sekusio Naujojo Testamento įvykių. Senajame Testamente mes randame begalę ženklų – patarles, psalmes, taisykles, pamokymus, įsakymus, kurie šiandieninio krikščionio, Šv. Rašto skaitytojo dėmesį sutelkia į Jėzų. Visi Senojo Testamento ženklai mums rodo į sveiką santykį su Jėzumi.

Krikščionys privalo atskirti ženklą, nurodantį į Kristų, ženklą, kuris moko apie Kristų, kuris primena mums Jį,  ir įsakymą, kurio laikymasis mums padeda tapti šventais. Jėzus ant kryžiaus atidavė savo gyvybę už mus, už mūsų nuodėmes, ir prisikėlė mūsų išgelbėjimui. Todėl dabar jau ženklas nebereikalingas. Ženklai, rodantys į ateisiantį Kristų - nebereikalingi. Kristus prisikėlė, Kristus atėjo į šį pasaulį, Kristus sugrįžo, kad mus išgelbėtų.

Bet įsakymai, mums ir toliau aktualūs ir netgi – būtini. Jie reikalingi, kad mus ugdytų, kad mus mokytų būti šventais, siekti šventumo, tobulėti ir bėgti nuo nuodėmės, kovoti su ja, atsisakyti ir nugalėti – gyventi šventą gyvenimą. “Kaip parašyta, Būkite šventi, nes aš esu šventas“. (1 Pt 1,16)

Tačiau lengva pasakyti, kad krikščionis privalo atskirti ženklus nuo įsakymų. Sunkiau tai įvykdyti. Net ir apaštalui Petrui buvo sunku tai padaryti – atskirti ženklą, nuo įsakymo. Petrui prireikė ypatingo Dievo išaiškinimo, Petrui prireikė sapno, kuriuo Dievas parodė jam, kad nebėra švaraus ir nešvaraus maisto, Viešpats taip paaiškino apie ženklus, kurie nebegaliojo.

Apd 10,9-16 mes skaitome: “Rytojaus dieną, kai šitie keliaudami artinosi prie miesto, Petras užlipo ant plokščiastogio pasimelsti. Buvo apie šeštą valandą.  Jis pasijuto išalkęs ir norėjo užkąsti. Kol jam buvo tiekiamas valgis, jį ištiko dvasios pagava.  Jis išvydo atsivėrusį dangų, iš kurio kažkoks rykas, it didelė marška laikomas už keturių kampų, leidosi žemėn.  Jame buvo įvairiausių žemės keturkojų ir roplių bei dangaus paukščių.  Ir jam pasigirdo balsas: „Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!“  Petras atsakė: „Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs sutepto ar netyro maisto.“  O balsas vėl tarė: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“   Taip atsitiko tris kartus, ir rykas tučtuojau vėl pakilo į dangų.” Štai tokį sapną Viešpats davė Petrui.

Kai apaštalas suprato sapno reikšmę, ją jis vėliau paaiškino  kai kuriems pagonims: Jūs žinote, kad žydui nevalia bendrauti ar svečiuotis pas svetimtautį. Bet Dievas man apreiškė, jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru.” (Apd 10,28) ir dar „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas.  Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena.” (Apd 10,34-35)

Taigi, tik po to, kai Dievas Petrui sapne išaiškino, Petras suprato, kad švarūs ir nešvarūs maisto produktai yra tik ženklas, kurį įkūnijo Jėzus, todėl šis ženklas nebereikalingas.

Tačiau Dievo įsakymai visgi liko įsakymais ir jiems paklusti privaloma. Petras rašė kaip turime paklusti - Taigi, atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas. (1 Pt 2,1). Ir, toliau vėl rašė kam ir dėl ko paklusti: Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam, tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarių, išaukštinti gerųjų. Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingus ir neišmanančius žmones. Elkitės kaip laisvi, ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai.” (1 Pt 2,13-16)

Šie įsakymai, jų laikymas, paklusimas jiems padeda mums būti šventais Dievo liudytojais sugedusiame pasaulyje.

Mes jau išsiaiškinome, jau per apaštalo Petro pavyzdį patyrėme, kad kartais sunku atskirti ženklą nuo įstatymo. Tai padaryti ypač sunku naujatikiams, jauniems krikščionims, nepraktikuojantiems, neaktyviems, dar nesubrendusiems. Arba dvasiškai nesubrendusiems, nors jų amžius gali būti ir visai nejaunuoliškas.

Oi kaip dažnai tai nutinka! Oi kaip dažnai ženklai būna svarbesni už įstatymus, kaip dažnai netgi ne ženklai, o visiškai Šventuoju Raštu neparemtos tradicijos, papročiai tampa svarbesni netgi už patį Raštą...

Tačiau grįžkime prie šiandienos skaitinio. Jame kalbama apie nepatyrusius, jaunus krikščionis, arba gal būt dvasiškai jaunus. Jie dar nebuvo išmokę atskirti ženklų nuo įsakymų. Todėl kai švari mėsa buvo paaukota stabams, jie suprato, kad ši mėsa savaime turėjo tapti nešvaria. Jiems buvo sudėtinga atskirti pačią mėsą, nuo jos aukojimo stabams, - todėl jie manė, kad krikščionys negalėjo valgyti tokios mėsos. 1 Kor 8 sk. pradžioje mes išsiaiškinome, kad mėsos „švarumas“ ar „nešvarumas“ nebeturi reikšmės, bet labai svarbu yra tai, kad mūsų širdys turi tapti švarios per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Mes tikime Jėzumi, todėl esame laisvi valgyti bet kokią mėsą.

Tačiau su laisve ateina ir atsakomybė. Per tikėjimą Jėzumi, įgauname laisvę ne tik dėl mėsos valgymo, bet tai mums suteikia laisvę ir nuo kitų ženklų, anksčiau taip stropiai saugotų.

Apaštalas Paulius moko principų, kaip mes turėtume gyventi su „silpnesniaisiais broliais“. Subrendę krikščionys turi laisvę nuo ženklų, bet jie gaudami šia laisvę, gaudami malonės dovanas, gauna ir atsakomybes. „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota.“ (Lk 12,48) Taigi, stipresnieji privalo mokyti silpnesniuosius. Subrendę krikščionys turi žinių, kurios išlaisvina nuo ženklų. Tačiau ne visi turi tų žinių. Tikėjimo broliai, pavadinkime juos mažiau pažengusiais, tų žinių neturi, todėl Paulius skatina mus dalintis jomis.

Taigi, pirmiausia turime pripažinti, kad ne visi turi tokias pat žinias apie Bibliją. Ir tai akivaizdu. Daugelis pamena sovietinius laikus, kai laisvai praktikuoti religines pažiūras, tikėjimo išpažinimą, buvo draudžiama arba bent jau įvairiais būdais skatinama to nedaryti, trukdoma išpažinti Dievą, tyčiojamasi ar persekiojama. Dėl šios priežasties dauguma žmonių, tikinčiųjų ir išpažįstančių, tuometinių krikščionių turėjo mažesnį pažinimą. Todėl turintieji didesnį pažinimą turėtų juo dalintis su kitais, bet jokiu būdu ne puikuotis tuo.

1 Kor 8,7: Deja, ne visi turi tokį pažinimą. Kai kurie, iki šiol pripratę prie stabų, valgo mėsą, kaip stabams paaukotą, ir jų silpna sąžinė susitepa.

Dievas kai kuriems davė didelį pažinimą, o kartu ir didelę laisvę Kristuje. Esame laisvi nuo Įstatymo prakeikimo. Rom 7,14: „Mes žinome, kad Įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion.“ Galime valgyti visus maisto produktus. Mk 718-19: Jis sako: „Nejaugi ir jūs esate be nuovokos? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti,  nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?“

Tačiau ne visi krikščionys pripažįsta visas šias laisves. Daugelis nesupranta, kodėl dauguma Senojo Testamento uždraustų dalykų leidžiami Naujajame. Daugelis vadovaujasi Rašto vieta iš Hbr 13,8: „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius.“  Daugelis supranta, kad ir Jėzaus įsakymai, kuriais Jis vadovavosi yra nepakitę ir privalomi taip pat ir šiandien. Ši mintis teisinga. Tačiau ne viskas kuo Jėzaus ar Pauliaus laikais vadovavosi žydai, šiandien yra įsakymai. Daugelis dalykų yra ženklai. Ir šie ženklai keičiasi. Pavyzdys yra Krikštas. Dievo sandoros ženklas – apipjaustymas buvo pakeistas į Krikštą.

Ankstyvosios Bažnyčios laikais, daugybė žydų, kilusių iš krikščionių ir toliau buvo apipjaustomi, nes jie šį ženklą suprato, kaip Dievo įsakymą žydams. Nors apaštalas Paulius mokė, kad apipjaustymas nereikalingas: „Juk Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile." (Gal 5,6), tačiau vis dar apipjaustė Timotiejų, kurio “motina buvo įtikėjusi žydė, o tėvas graikas … Paulius panorėjo jį padaryti savo palydovu. Paėmęs apipjaustydino jį dėl žydų, gyvenančių tame krašte. Mat visi žinojo jo tėvą esant graiką.(Apd 16, 1, 3)

Paulius suprato, jog neapipjaustytas tuometinis žydas, niekada nebus priimtas kitų žydų, todėl jei nebus apipjaustyti, neturės galimybės būti gerais liudytojais. Kaip ir Timotiejus, būdamas be apipjaustymo nebūtų galėjęs būti geru evangelistu tarp žydų. Ir Paulius ir Timotiejus puikiai žinojo, jog „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi.“ (Gal 5,1) Ir vis tik jie suvokė, kad ne visi turi tokią laisvę, tokį pažinimą ir Biblijos supratimą. Todėl vadovavosi ne tik tuo, kad „Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas...“  bet ir tuo, kad „Kristuje Jėzuje nieko nereiškia <...> ir neapipjaustymas“ Abiem atvejais svarbiausia „vien tikėjimas“ (Sola Fide) – tikrai šioje vietoje teisinga prisiminti vieną iš Reformacijos šūkių, kurį Paulius pagarsino.

Tačiau niekada negalime puikuotis tuo, kad daugiau žinome apie Bibliją, nei kiti krikščionys, nes mūsų pažinimas bet kokiu atveju liks dalinis, - tik tiek, kiek Viešpats duos to pažinimo, patirties. Todėl privalome ne didžiuotis, bet tuo pažinimu pasinaudojant, perduoti jį broliams, dalintis.

Antras Pauliaus pamokymas sako, kad ne visada reikia naudotis Kristaus mums duotomis laisvėmis.

8-ji eilutė: „Maistas negali mūsų priartinti prie Dievo. Kai nevalgome, nieko neprarandame, ir kai valgome, nieko nelaimime

Nors krikščionys turi daug laisvės Kristuje, tačiau neprivalo visada jomis naudotis. Pavyzdžiui Paulius sakė Timotiejui: “Gerk ne vien vandenį, bet vartok ir truputį vyno dėl savo skrandžio ir dažnų negalavimų.”  (1 Tim 5,23) Paulius Timotiejui davė laisvę gerti vyną arba vandenį. Nors tuo metu protingiau buvo gerti vyną, nes vanduo veikiant karštam klimatui dažnai buvo užterštas ir buvo tikimybė užsikrėsti ligomis, o vynas dėl fermentacijos buvo švarus. Taigi, protingiau Timotiejui buvo gerti vyną. Tačiau jei vanduo būdavo švarus, Timotiejus tikrai neprivalėjo gerti vyną. Jam buvo duota laisvė. Ir čia jis pats galėjo nutarti kaip pasinaudoti ta laisve.

Ir turguje korintiečiai nebūtinai turėjo pirkti stabams paaukotą mėsą, nors galėjo. Taip pat galėjo pirkti ir kitos mėsos, kuri, tikėtina, buvo brangesnė. Arba galėjo ir visai atsisakyti mėsos, o valgyti tik daržoves. Lygiai kaip ir mums tikrai nedraudžiama valgyti mėsos – kiaulienos ar jautienos, arba būti vegetarais ar veganais.

Paprastai mes turime pasirinkimą naudotis savo laisvėmis ar ne. Tačiau yra situacijų, kai neturime pasirinkimo.

Trečiasis Pauliaus pamokymas apie tai, kad laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems.

1 Kor 8,9-13: Vis dėlto žiūrėkite, kad jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems.  Antai, jei kas pamatytų tave, turintį pažinimą, stabų šventykloje už stalo, tai argi silpno žmogaus sąžinė nebus paskatinta valgyti stabams paaukotos mėsos?!  Tokiu būdu silpnasis žus dėl tavo pažinimo. O juk jis ¬ brolis, už kurį numirė Kristus.  Šitaip nusikalsdami broliams ir sužeisdami jų silpnas sąžines, jūs nusikalstate Kristui.  Tad jei valgis piktina mano brolį, aš nevalgysiu mėsos per amžius, kad tik nepapiktinčiau brolio.

Visi krikščionys yra Kristaus kūno nariai. Visi – ir silpnieji ir stiprieji ir daugiau pažengę ir mažiau, ir tie, kurie turi didesnį pažinimą ir patirtį Kristaus mokyme ir tie, kurie jos turi mažiau. Jei vienas kūno narys serga ar net sunaikinamas – kenčia visas kūnas. Mes privalome vieni kitais rūpintis, privalome rūpintis dvasine savo tikėjimo brolių sveikata, privalome rūpintis dvasiniu Kristaus kūnu.

Jei mes neteisingai naudojamės duotomis laisvėmis ir taip žalojame brolius – skaudiname ir žalojame visą kūną. Todėl galvodami apie laisves, turime galvoti ne tik kas naudinga mums, bet ir kas naudinga mūsų artimui. Kristus savo gyvybę paaukojo už mus – ne už save. Jis nusižemino, priėmė tarno, vergo pavidalą, Jis pasirūpino mumis, bet ne savimi.

Taigi, brangieji, pirmiausiai turime galvoti ne apie save, bet apie kitus, turime būti supratingi, švelnūs ir atlaidūs bei kantrūs. Turime dėkoti mūsų dangiškajam Tėvui už laisvę, kurią turime Kristuje, už vis didėjančias žinias apie Kristų, už Jo Žodį, mokymą, kurį iš Jo malonės kasdien gauname. Pasinaudokime arba nesinaudokime tomis žiniomis ir laisvėmis kitų žmonių – tikėjimo namiškių, krikščionių labui. Taip darydami, būsime panašūs į mūsų Viešpatį Jėzų.