Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 9,12-18: Jei kiti turi teisių į jus, tai mes juo labiau. Vis dėlto mes nesinaudojome savo teise, bet viską pakeliame, kad tik Kristaus Evangelijai nedarytume kliūčių. Argi nežinote, kad tie, kurie atlieka šventą tarnystę, valgo iš šventyklos pajamų, kad aukuro tarnai gauna dalį atnašų? Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos.

Bet aš nesinaudojau jokiomis teisėmis. Ir tai rašau ne tam, kad būtų antraip. Verčiau numirti, negu leisti, kad kas man atimtų šį pagrindą girtis. Kad aš skelbiu Evangeliją, neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos! Jeigu tai daryčiau savo valia, gaučiau atlygį; bet kadangi darau ne savo valia, atlieku tik man patikėtą tarnybą. Koks tad atlygis? Ogi kad, skelbdamas Evangeliją, pateikiu ją veltui ir nesinaudoju teise, kurią man duoda Evangelija.

Tęsiame temą apie krikščionio, apie parapijiečio, Bažnyčios nario laisves, teises ir pareigas. O būtent 1 Kor 9,1-11 teksto šviesoje mes anksčiau aiškinomės apie krikščionių teises. Dangiškasis Tėvas jau sukurdamas pasaulį savo kūriniams numatė tam tikras teises. Ir mes kalbėjome apie teisę į užmokestį už darbą, už paslaugas, už prekes, už mokymą, už Evangelijos skelbimą. Ir tos teisės yra iš Dievo. Tačiau mes turime teisę ir atsisakyti užmokesčio. Tačiau šis atsisakymas privalomai turi būti savanoriškas. Mes jokiu būdu negalime versti savanoriauti, reikalauti atsisakyti užmokesčio. Kiekvienas, kaip turi teisę į uždarbį, taip ir į teisę savanoriškai atsisakyti to užmokesčio.

Tuomet išsiaiškinome, jog tas principas labai svarbus. Tai patvirtina faktas, kad mūsų Viešpats Jėzus turėjo teisę gyventi, bet pasirinko mirtį. Pasirinko mirti Teisusis už mus, nusidėjėlius, nekaltas už kaltuosius. Mes jokiu būdu neturėjome teisės reikalauti Jo mirties. Ir tai akivaizdu - visiems aišku. Panašiai, kaip ir bendruomenė, parapija išlaiko savo ganytoją, savo dvasininką, moka jam atlyginimą. Ir niekas negali iš jo reikalauti, kad atsisakytų šio atlyginimo. Tačiau, jei dvasininkas savanoriškai nuspręstų dirbti be atlygio – tuomet turėtume būti jam dėkingi. Dėkingi už tokią jo dovaną. Kaip esame be galo dėkingi už Jėzaus amžinojo gyvenimo dovaną mums nusidėjėliams, už Jo auką, už išgelbėjimą be jokio atlygio, tik iš Jo meilės ir Jo malonės.

Šiandienos skaitinys mums nurodo kai kurias aplinkybes, dėl kurių tikrai verta ir teisinga atsisakyti savo teisių.

Paulius, kalbėdamas Korinto surinkimui primena, jog turi  tam tikras teises reikalauti iš jų finansinio išlaikymo už jų mokymą ir Evangelijos skelbimą. Ir tai visiškai teisinga. Štai jis rašo 1 Kor 9,12: „Jei kiti turi teisių į jus, tai mes juo labiau.“ 

Ir 13-14 eilutėse patikslina, sukonkretina: „Argi nežinote, kad tie, kurie atlieka šventą tarnystę, valgo iš šventyklos pajamų, kad aukuro tarnai gauna dalį atnašų? Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos.“

Taigi, principas labai aiškus, dvasininko teisė būti išlaikomam ir Bažnyčios pareiga išlaikyti - aiški. Tačiau toliau Paulius aiškina, kad visgi nusprendė nesinaudoti savo teise būti Korinto Bažnyčios išlaikomam ir gauti atlyginimą iš Evangelijos skelbimo. Kaip manote, kodėl Paulius taip elgėsi? Kokios priežastys įtakojo Jo apsisprendimą nesinaudoti šia teise į atlygį? Beje, jeigu jis negauna išmokos už Evangelijos skelbimą, koks kitas atlygis jo laukia? Ar Pauliaus laikų motyvus galime taikyti šiandienos dvasininkams? Ar teisingai pasielgtų, jei ir jie atsisakytų savo atlygio? Viso ar dalies? Ar jie būtų teisingi sau ir savo šeimai?

Panagrinėkime priežastis, dėl kurių apaštalas Paulius nepasinaudojo savo teise gauti atlyginimo už Evangelijos skelbimą.

Mūsų šiandienos skaitinyje nurodo tris priežastis, dėl kurių jis atsisakė teisės į atlygį už Evangelijos skelbimą.

Pirmoji priežastis, kad Paulius nenorėjo daryti bet kokių kliūčių Evangelijos skelbimui. Paliaus tikslas buvo padaryti viską, kas nuo jo priklauso, kad Evangelija sklistų, Paulius stengėsi panaikinti net pačias menkiausias, gal būt kai kam visai nereikšmingas kliūtis. Didžiausias Pauliaus rūpestis buvo, kad jo skelbiama Evangelija būtų teisingai suprasta.

12 eilutė: „Vis dėlto mes nesinaudojome savo teise, bet viską pakeliame, kad tik Kristaus Evangelijai nedarytume kliūčių.”

Dauguma religijų moko, kad savo išgelbėjimą, amžinąjį gyvenimą galima nusipirkti, užsidirbti, kažkaip užsitarnauti. Kitų religijų žmonėms visai natūralu buvo galvoti apie krikščionybę tais pačiai jų standartais. Netgi „mažiau pažengę“ tuometiniai Bažnyčios nariai irgi panašiai galvojo. Ar šiandieninės Bažnyčios – įvairių konfesijų, netgi evangeliškų, teisingai supranta išgelbėjimo tiesą? Deja, ypač gyvenant katalikiškoje aplinkoje kartais sunku skelbti Evangelijos žinią, jos tiesą kitaip nusistovėjusioje tradicijoje. Taigi, būnant daugumos aplinkoje, dažnai nusistovi daugumos, kad ir ne visada teisinga patirtis, „tiesos“ tradicijos ir vertybių supratimas.

1 Tim 6,5 Paulius rašo apie žmones, kurie mano „jog maldingumas esąs pasipelnymo šaltinis.“ Tai labai aktualu ir šiandien. Labai dažnai, teisingai ar neteisingai dvasininkai yra kaltinami gobšumu ar meile turtams. Dažnai kiekvienas jų pirkinys vertinamas „per didinamąjį stiklą“ Todėl ir tada, ir dabar Evangelijos skelbėjai turi būti labai atsargūs, viską, kas susiję su finansais atlikti skaidriai ir teisingai. O Paulius, ypač atvykdamas į naują Evangelijos skelbimo vietą stengdavosi visiškai atsiriboti nuo ryšio tarp Evangelijos ir pinigų.

Apie atlyginimą Paulius kalba Laiške romiečiams 6 skyriuje, čia jis parodo visišką kontrastą tarp nuodėmės ir teisumo, Dievo Malonės: Rom 6,23: “ Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“

Šias eilutes galima laikyti Evangelijos pagrindu, Jos šerdimis, ką taip akcentuoja evangelikai: „Išgelbėjimo niekaip nenusipirksi, neįmanoma. Jokie darbai, jokie turtai, jokie pinigai negali atidaryti dangaus vartų. 49 Ps 8 eil. primena mums, kad „Joks žmogus negali savęs atpirkti ar mokėti Dievui savo išpirkos.” Žmogaus prekyba su Dievu negalima, neįmanoma. Žmogus visiškas vargšas, galintis ir privalantis paklūsti Dievui. Kito kelio pas Dievą, kito pasirinkimo nėra.

Jau vėliau, žmonėms įtikėjus, „toliau pažengus“ jau galima kalbėti ir apie pinigų, finansų poreikius Bažnyčiai, jų svarbą, gėrį ar blogį, tiesiog jų vaidmenį Bažnyčioje. Tačiau prieš žmogui tampant krikščionimi, jis pirmiausia turi suprasti Dievo išgelbėjimo dovanos prasmę. Turi suprasti, kad Dievas neprekiauja, tiesiog dovanoja išgelbėjimą, dovanoja teisumą, atleidžia mūsų kaltes iš savo beribės malonės ir be atlygio.

Antroji priežastis, kodėl Paulius taip elgėsi – jis gavo pašaukimą skelbti Kristaus Evangeliją: „1 Kor 9,15-16 „Bet aš nesinaudojau jokiomis teisėmis. Ir tai rašau ne tam, kad būtų antraip. Verčiau numirti, negu leisti, kad kas man atimtų šį pagrindą girtis. Kad aš skelbiu Evangeliją, neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!”

Apaštalas Paulius gavo Viešpaties pašaukimą skelbti Evangeliją netikintiems. Šį įvykį, šį pašaukimą arba paliepimą Paulius aprašo Apaštalų darbų 22,6-10: „Kai keliavau ir artinausi prie Damasko, apie vidurdienį staiga iš dangaus mane apsiautė stipri šviesa. Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą, man sakantį: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?!’ Aš paklausiau: ‘Kas esi, Viešpatie?’ Jis man atsakė: ‘Aš esu Jėzus Nazarietis, kurį tu persekioji’. … Aš dar paklausiau: ‘Ką man daryti, Viešpatie?’ O Viešpats man tarė: ‘Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti’.“ Taip atsivertusį, įtikėjusį Paulių Viešpats siunčia į Damaską, kur jam Dievo įsakymą perdavė Ananijas: „jis [Paulius] yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams.” (Apaštalų darbai 9,15). Toks buvo Viešpaties pavedimas Pauliui, išorinis paliepimas, įsakymas. Tačiau tai buvo ne tik išorinis, tai buvo ir Dievo Dvasios vidinis veikimas, apie kurį skaitome Apd 9,17: „Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant Sauliaus rankas ir tarė: „Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau pasirodė kelyje, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios“. Šventoji Dvasia veikė tuometinį Saulių, po atsivertimo patapusį Pauliumi, ji sustiprino ir dvasiškai ir išoriškai bei siuntė skelbti Evangeliją.

Apie išorinį paliepimą Paulius rašo, kad „tai mano būtina prievolė“, o apie vidinį Šventosios Dvasios darbą taip pat Paulius rašo: „vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!” Ir vidinis Dvasios paliepimas, ir išorinis patvirtinimas reikalingi, kad būtų suprasta ir vykdoma ši Dievo užduotis.

Dar viena priežastis Pauliui, tai, kad Evangelijos skelbimas buvo jo apaštališkosios tarnystės pareigybė. 1 Kor 9,17: „Jeigu tai daryčiau savo valia, gaučiau atlygį; bet kadangi darau ne savo valia, atlieku tik man patikėtą tarnybą.”  Paulius buvo Dievo paskirtas būti apaštalu. Laiške Ef 4,11-13: „Tai jis [Kristus] paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui, kol visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką,“

Apaštalai buvo Jėzaus Kristaus liudytojai. Jie turėjo pripažinimą, autoritetą žmonių tarpe. Apaštalai buvo pamatiniai gyvosios Kristaus Bažnyčios akmenys. Pauliaus tarnystė buvo mokyti apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, o taip pat apie Jo tikslą šiame pasaulyje.

Paulius įpareigojo, mokė Timotiejų sakydamas „tikram savo vaikui tikėjime“, kad „ką esi iš manęs girdėjęs prie daugelio liudytojų, perduok patikimiems žmonėms, kurie sugebės ir kitus mokyti" (1 Tim 1,2 ir 2 Tim 2,2). Visko, ko Paulius išmoko iš Jėzaus, jis mokė kitus. Tą darė ir kiti apaštalai. Tą turime daryti ir mes šiandien. Šlovinti, liudyti, skelbti ir mokyti. Tik taip Dievo mokslas, Kristaus Evangelija plis, jei ir šiandien ištvermingai laikysimės „apaštalų mokslo“. (Apd 2,42)

Šios trys Pauliaus nurodytos priežastys parodo, kodėl Paulius apsisprendė atsisakyti atlygio už Evangelijos skelbimą: Pirma, kad atskirti mums dovanotą Kristaus Evangeliją nuo pinigų – ne uždirbtą, kažkaip įsigytą, užtarnautą, bet mums padovanotą. Antra, kad Paulius turėjo paklusti pašaukimui – išoriniam ir vidiniam. Ir trečia, kad jis galėtų tarnauti apaštalu. Tačiau tai nereiškia, kad jis visiškai, ir iš niekur negavo užmokesčio skelbdamas Evangeliją.

Mielieji, mes jau išsiaiškinome, kodėl Paulius atsisakė atlygio už Evangelijos skelbimą, už tarnystę Korinto Bažnyčioje. Tačiau, kaip Pauliui, taip ir kiekvienam Bažnyčios tarnautojui reikalingas išlaikymas, kiekvienas turi išgyventi, išlaikyti šeimą, patenkinti kasdienius poreikius.

Koks atlygis tenka Pauliui? Jis atsako 1 Kor 9,18: „Ogi kad, skelbdamas Evangeliją, pateikiu ją veltui ir nesinaudoju teise, kurią man duoda Evangelija.“

Šie Pauliaus žodžiai buvo skirti pagonims, pasauliui. Pauliaus tikslas buvo mokyti juos ir kad jie suprastų, jog Kristaus Evangelija duota dovanai, be darbų, be nuopelnų, kad ji yra „Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ (Rom 6,23) Kai Paulius skelbė pagonims Evangeliją, ją skelbė be atlygio – ir jis tuo džiaugėsi, džiaugėsi ir tie, kurie klausė šio skelbimo. Tačiau tai nereiškia, kad Paulius negavo iš niekur jokio išlaikymo, jokio atlygio, jokios paramos. Parama visada buvo iš krikščionių, kurie jau buvo gavę nemokamą Evangelijos skelbimą, kurie ją priėmė, įtikėjo ir tapo Bažnyčios nariais.

Paulius 2 Kor 8,1-5 rašo ir kaip pavyzdį rodo į Makedonijos Bažnyčią: „Pranešame jums, broliai, apie Dievo malonę, suteiktą Makedonijos Bažnyčioms. Nors ir dideli vargai jas bandė, jos pasirodė kupinos džiaugsmo, ir jų baisus neturtas išsiliejo dosnumo turtais. Aš liudiju, kad jie pagal išgales ir virš išgalių savo noru  prašyte prašė mus malonės leisti jiems prisidėti prie šventųjų šalpos. Jie net pranoko mūsų viltis ir Dievo valia aukojo patys save, pirmiausia – Viešpačiui, paskui – mums“

Paulius labai didžiavosi šiais krikščionimis, džiaugėsi ir juos rodė kaip pavyzdį kitoms Bažnyčioms - 2 Kor 8,6-7: „Štai kodėl mes paprašėme Titą, kad, pas jus tą gerą darbą pradėjęs, jį ir užbaigtų. Tad, būdami visa ko pertekę – tikėjimo, žodžio, pažinimo, visokeriopo uolumo ir mūsų meilės, – pasirodykite pertekę ir dosnumo.”

Krikščionys tada, lygiai taip pat ir dabar turi dalintis vieni su kitais Evangelijos skelbimo išlaidomis, kad ji būtų skelbiama ir išgirsta, kad pagonims nekiltų abejonių ir jiems už šį skelbimą nereiktų mokėti. Jėzus sakė: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!” (Mt 10,8) Labai dažnai davimas yra žymiai didesnė dovana už gavimą. Pasinaudokime visomis Dievo suteiktomis galimybėmis prisidėti prie Evangelijos skelbimo ir, kad ji būtų išgirsta bei priimta.