Kun. Frank van Dalen

Reformatų žinia

Danieliaus knyga 9, 20-27:  Kai aš meldžiausi ir išpažinau savo bei Izraelio tautos nuodėmę, maldaudamas Viešpatį dėl mano Dievo šventojo kalno, man dar besimeldžiant, vakarinės aukos metu, greitai atskridęs, prie manęs prisilietė Gabrielius, kurį anksčiau buvau matęs regėjime. Jis pamokė mane, kalbėjo man ir tarė: “Danieliau, aš atėjau duoti tau nuovokos bei supratimo. Tavo maldos pradžioje buvo duotas paliepimas ir aš atėjau tau pranešti, nes tu labai mylimas. <...>

Septyniasdešimt savaičių skirta tavo tautai ir tavo šventam miestui, kad užbaigtų nusikaltimą, padarytų galą nuodėmėms, atliktų sutaikinimą už nedorybes, įvestų amžiną teisumą, užantspauduotų regėjimus bei pranašystes bei pateptų patį švenčiausiąjį. Žinok ir suprask: nuo tada, kai bus duotas įsakymas atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo kunigaikščio pasirodymo praeis septynios savaitės ir šešiasdešimt dvi savaitės. Ji bus atstatyta su aikštėmis ir sienomis, nors ir sunkiu metu. Praėjus šešiasdešimt dviem savaitėm, pateptasis bus nužudytas, bet ne dėl savęs. Vieno kunigaikščio pulkai sunaikins miestą ir šventyklą. Tada ateis galas lyg potvynis ir iki karo pabaigos bus baisių sunaikinimų. Jis sudarys sandorą su daugeliu vienai savaitei.”

Evangelija pagal Luką 24, 25-27: Tada [Jėzus] jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi ne taip turėjo Kristus kentėti ir įeiti į savo šlovę?” Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta.

Šiandien mes padarysime kai ką kitokio. Mes paimsime vieną sudėtingiausių Senojo Testamento skyrių ir bandysime jį suprasti. Yra daugybė Danieliaus knygos devinto skyriaus interpretacijų, ypač tų eilučių, kurios kalba apie „savaites“; yra daug interpretacijų, kas per tą laikotarpį vyks. Taigi jums gali atrodyti, jog mes turėtume šio skaitinio interpretacijas palikti „teologijos ekspertams“. Jūs galbūt sakysite: „Tegul jie viską išsiaiškina ir tada mums paaiškina“ arba „Jeigu jie nesutinka, kuri interpretacija yra teisinga, tai iš kur man žinoti? Aš juk nesu tiek išsimokslinęs šioje srityje kaip jie. Tai kam dar bandyti? Be to, aš galiu gerai gyventi ir be šio Biblijos skyriaus.“  

Tačiau su tokiu nusistatymu iškyla problemų, nes Biblija yra parašyta visiems, įskaitant mane ir tave. Dievas nori, kad mes visi suprastume Šventąjį Raštą ir Jį pritaikytume savo gyvenimuose. Antrame laiške Timotiejui 3, 16 apaštalas Paulius primena, jog „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui.“ Galbūt mes nesuprasime kiekvienos detalės iš Dievo Žodžio, tačiau mes turėtume gebėti suprasti pagrindinę kiekvieno skyriaus prasmę ir tai pritaikyti savo gyvenimuose.

Taigi pradedame, priimdami faktą, jog nebus lengva suprasti šį skaitinį. Tačiau galime būti padrąsinti, žinodami, jog mums iš to bus daug naudos. Jeigu mes sugebėsime išsiaiškinti, kokia šio sudėtingo skyriaus reikšmė, tai reiškia, jog mes įsisavinome metodą, kurį taip pat galima naudoti aiškinantis ir bandant suprasti daugybės kitų Senojo Testamento vietų reikšmes. Taigi šios dienos pamokslas mums yra labai svarbus. Sutelkite visą savo dėmesį. Tai, ką šiandien išmoksime, mums padės suprasti daug daugiau negu tik Danieliaus knygos 9 skyrių.

Taigi pradėkime. Dar kartą paskaitykime eilutę iš Evangelijos pagal Luką 24 skyriaus. Lk 24, 27 eilutėje Jėzus panaudoja labai svarbų principą Senojo Testamento supratimui. Ten parašyta: „Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jėzus aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta“. Šie pabraukti žodžiai yra esminiai, bandant suprasti Danieliaus knygos 9 skyriaus reikšmę. Iš tiesų, jie yra esminiai bandant suprasti visą Senąjį Testamentą. Jie mus veda prie svarbių klausimų.

1) Pats svarbiausias klausimas, aiškinantis bet kurios Senojo Testamento vietos prasmę, yra: KUR YRA JĖZUS šioje ištraukoje?

Evangelijos pagal Luką 24, 27 parašyta, jog „Jėzus aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta“. Čia Jėzus savo mokiniams davė pagrindinį principą. Visas Senasis Testamentas - nuo sukūrimo iki Jėzaus gimimo Betliejuje - yra apie Jėzų, Jis yra dėmesio centre. Kodėl? Nes Biblija pagrinde yra apie tai, kaip mes galime atstatyti savo santykį su Dievu. Dievas myli šio pasaulio, kurį Jis sukūrė, vyrus, moteris ir vaikus. Jis taip mus myli, jog nori, kad mes amžinai būtume su Juo. Tačiau nuodėmė mus atskyrė nuo Jo (Izaijo 59, 2). Tik per Jo Sūnų, Jėzų Kristų, mūsų santykis su Dievu gali būti atnaujintas (Apaštalų darbų 4, 12). Todėl visa Biblija ir yra apie Jėzų.

Taigi pirmiausia Danieliaus knygos 9 skyriuje mums reikia ieškoti Jėzaus. Mums pasisekė, nes Jį nesunku rasti. Šiame skaitinyje kalbama apie „pateptąjį kunigaikštį“. Danieliaus knygos 9, 25 skaitome: „Nuo tada, kai bus duotas įsakymas atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo kunigaikščio pasirodymo praeis septynios savaitės ir šešiasdešimt dvi savaitės“. Hebrajų kalboje žodis „pateptasis“ yra Mesijas, o graikų kalboje „Kristus“. Naujajame Testamente Jėzus vadinamas ir Mesiju, ir Kristumi (Jono 4, 25-26). Taigi Jėzus yra tas pateptasis kunigaikštis iš Danieliaus knygos 9 skyriaus. Jis buvo pateptas, nes Jis buvo išrinktas mūsų sutaikinimui su Dievu. Jėzaus suradimas šiame skaitinyje yra pats svarbiausias žingsnis link šios ištraukos supratimo.  

2) Radę Jėzų, mes turime užduoti antrą svarbiausią klausimą, aiškinantis bet kurios Senojo Testamento vietos prasmę: KĄ IŠ ŠIO SKAITINIO MES SUŽINOME APIE JĖZŲ?

Mes randame dviejų dalių atsakymą:

a) Pirma, Danieliaus knygos 9 skyrius mums pasako, KADA JĖZUS ATEIS.

b) Antra, Danieliaus knygos 9 skyrius mums pasako, KĄ JĖZUS DARYS.

a)  Danieliaus knygos 9 skyrius mums pasako, KADA JĖZUS ATEIS.

25 eilutėje parašyta: „Iki pateptojo kunigaikščio pasirodymo praeis septynios savaitės ir šešiasdešimt dvi savaitės“. Ir prieš tai mes skaitėme apie „septyniasdešimt savaičių“. Taigi šiame skaitinyje mes turime tris skaičius: 62, 7 ir 70. Šie skaičiai nurodė Danieliui, kiek “savaičių” praeis iki Jėzaus, Pateptojo Kunigaikščio, atėjimo.

Iš pirmo žvilgsnio “62, 7 ir 70 savaičių” mums nieko nereiškia, nes mes nesuprantame jų reikšmės. Kadangi mes šiandien mokomės, yra gerai, jog mums sunku suprasti, ką šios “savaitės” reiškia, nes mes turėsime progą panaudoti 3 pagrindinius principus, kurie padeda suprasti sudėtingas Senojo Testamento vietas.

• Pirmiausia, suraskime pagrindinę mintį. Šiuo atveju aiškiai matome, jog Dievas parodo Danieliui, kada ateis „pateptasis Kunigaikštis“. Dievas ne tik kontroliuoja, kas įvyks, bet taip pat ir kada tai įvyks. Jėzaus atėjimas į žemę nebus netikėtas istorinis įvykis. Jėzaus atėjimas bus pagal konkretų Dievo planą. Tai yra pagrindinė šių eilučių, kalbančių apie „savaičių“ skaičių iki Jėzaus atėjimo, mintis.
• Antras principas, interpretuojant sudėtingas ištraukas, yra toks: kai žinai pagrindinę mintį, per daug nesirūpink, jei negali išsiaiškinti visų detalių. Turiu prisipažinti, jog nors ir studijavau Bibliją daugelį metų ir perskaičiau keletą knygų apie šią ištrauką, nesu visiškai užtikrintas, kokie įvykiai apibūdinami „62 savaitėse” ir “7 savaitėse“. Nenuostabu, jog būtent dėl šios skaitinio vietos teologams iškyla daugiausiai nesutarimų. Vietoje to, kad nerimaučiau dėl tų vietų, kurių nesuprantu, aš žengiu žingsnį atgal ir pirmiausia žvelgiu į lengvesnes vietas. Tik tuomet bandau išsiaiškinti sudėtingesnių ištraukos vietų reikšmę.
• Trečiasis principas, interpretuojant sudėtingas ištraukas, yra: atkreipti dėmesį į kontekstą. Kas šiuo atveju kalba Danieliui? Angelas Gabrielius. Iš kur jis atėjo? Jis buvo siųstas iš dangaus. Jis buvo siųstas, kad atsakytų į Danieliaus maldą, kurioje jis prašė, jog baigtųsi 70 tremties metų. Jeremijas pranašavo, jog tai įvyks. Kadangi tie 70 metų jau artėjo į pabaigą, Danielius norėjo sužinoti, kaip tai įvyks. Taigi iš konteksto matome, jog angelas Gabrielius atėjo pas Danielių ir pranešė jam Dievo “grafiką” ateičiai. Šis “grafikas” nurodė daug daugiau nei tik tremties pabaigą.

Faktas, jog šis „grafikas“ ateina iš Dangaus, mums padeda suprasti, kodėl angelas kalba Danieliui apie 7, 62, 70 „savaičių“. Dievas danguje visai kitaip skaičiuoja laiką negu mes. Apaštalas Petras mums sakė, jog „Viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Petro 3, 8). Taigi, kai Dievas kalba apie “savaites”, Jis nekalba apie tokį patį laiką, kaip mes esame įpratę jį matuoti. Dievas apibūdina, kaip laikas išpildo dangišką tikslą. Paaiškinsiu, ką tai reiškia.

Skaitydami tas Biblijos vietas, kurios apibūdina Dangų, greitai pastebime, jog dangiški skaičiai turi prasmę[1]. Pavyzdžiui, trys nurodo į Dievo Trejybę. Keturi atspindi kūriniją. Šeši - žmoniją. Septyni - tobulą Dievo planą. Dešimt - nustatytą kiekį (laiko, žmonių ir t.t.). O dvylika simbolizuoja Bažnyčią.  

Šis suvokimas, jog dangiški skaičiai turi prasmę, padeda mums suprasti, ką simbolizuoja “70 savaičių“. Septyni simbolizuoja tobulą Dievo planą žmonijos istorijoje. Ir tas planas yra kartu sujungtas su skaičiumi dešimt, kuris reiškia nustatytą laiką tobulame Dievo plane. Tai reiškia, kad „70 savaičių“ apibūdina tikslią dieną tobulame Dievo plane, kada Jėzus Kristus ateis į žemę. Laiške galatams mums parašyta: „atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų“ (Gal 4, 4).

Turint tai omenyje, “62 savaitės“ ir „7 savaitės“ mums nusako, kas įvyks iki tos nustatytos dienos. Tai yra perspėjimas apie persekiojimus, kurie laukia, prieš Jėzaus atėjimą. Danieliaus knygos 8 skyriuje Viešpats jau kalbėjo Danieliui apie persekiojimus. Jam nebuvo pasakytos detalės, bet Dievas norėjo pabrėžti, jog bus didelis pasipriešinimas Jėzaus atėjimui. Kitą savaitę pamatysime, kaip tas pasipriešinimas atrodo. Tačiau dabar Danielius yra patikinamas, jog Jėzus ateis pagal nustatytą Dievo „grafiką“, nepaisant atkaklaus pasipriešinimo iš velnio ir jo sekėjų.  

b) Šioje ištraukoje sužinome, kada Jėzus ateis, ir tuomet mums pasakoma, KĄ JĖZUS DARYS. Iš šio skaitinio matome, jog „septyniasdešimt savaičių skirta tavo tautai <...> kad padarytų galą nuodėmėms, atliktų sutaikinimą už nedorybes, ir įvestų amžiną teisumą“. Per ateinančius 500 metų izraelitai turėjo atstatyti savo santykį su Dievu. Tačiau jiems to nepavyko padaryti. Būtent dėl to, Jėzus Kristus privalėjo Tik Jis galėjo padaryti tai, ko izraelitai nesugebėjo atlikti. Jėzui pavyko, nes Jis buvo „pateptasis kunigaikštis“ - Mesijas, Kristus - kuris išpildė Danieliaus knygos devinto skyriaus reikalavimus.

Evangelijos pagal  Luką 24, 13-25 skaitome, jog prisikėlęs iš numirusių, Jėzus visa tai paaiškino dviem savo mokiniams, su kuriais iš Jeruzalės kartu keliavo atgal į jų namus. Jie matė, kaip Jėzus mirė ant kryžiaus. Tačiau trečią dieną po to, kai Jėzus mirė ir buvo palaidotas, jie girdėjo keistus gandus apie tuščią kapą. Jie nesuprato, kas įvyko. Pakeliui namo jie sutiko vyrą, kuris, rodos, net nežinojo, kad visa tai įvyko. Tas vyras buvo Jėzus. Jie Jo neatpažino, nes nesitikėjo Jį pamatyti. Jie galvojo, kad Jėzus yra miręs.

Vietoj to, kad šiems vyrams tiesiog pasakytų „Aš esu Jėzus“, mūsų Viešpats skyrė laiko paaiškinimui, kas įvyko. Jis jiems paaiškino, jog viskas, kas įvyko per paskutines tris dienas, buvo išpranašauta Senajame Testamente. Ir pagal tas pranašystes Jėzui buvo būtina kentėti ir mirti. Kodėl? Nes kažkas turėjo padaryti galą nuodėmėms, atlikti sutaikinimą už nedorybes ir įvesti amžiną teisumą (Danieliaus 9, 24). Būtent tai Jėzus padarė už mus. Jis atstatė mūsų santykį su Dievu. Apaštalas Petras tai pasakė taip: „Jėzus pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui“ (1 Petro 2, 24). Jėzus Kristus, Pateptasis, atėjo panaikinti mūsų nuodėmių, kurios mus skyrė nuo Dievo.

Ar dabar aiškiau suprantate mūsų ištrauką iš Danieliaus knygos devinto skyriaus? Mes pradėjome klausimu: “Kur yra Jėzus šioje ištraukoje?” Nebuvo sunku Jį rasti. Jis yra “pateptasis kunigaikštis”, kuris atėjo kaip atsakymas į Danieliaus maldą. Įdomu, jog Danielius prašė Dievo, tik kad Dievo žmonės grįžtų atgal į Izraelį, ir kad po 70 tremties metų Jeruzalė būtų atstatyta. Tačiau savo atsakyme Danieliui Viešpats pasakė, jog Izraelio ir Jeruzalės atstatymas yra tik dalis didesnio plano.

70 tremties metų ėjo į pabaigą. Izraelitai sugrįš į savo žemę. Jeruzalė ir jos Šventykla bus atstatytos. Bet Danieliaus knygos devintame skyriuje mes matome, jog visa tai įvyks, nes tai bus pasiruošimas daug svarbesniam įvykiui - Jėzaus Kristaus, Mesijo, atėjimui į žemę. Dievas pasirūpino visomis mūsų išgelbėjimo per Jėzų detalėmis. Netgi tremtis buvo to plano dalis. Dievas įpynė savo išgelbėjimo planą į visą Senojo Testamento istoriją. Būtent dėl to Senasis Testamentas mums yra toks brangus. Per jį mes suvokiame, kiek rūpesčio, tikslumo ir planavimo įėjo į Jėzaus atėjimą.

Taigi, skaitykite Senąjį Testamentą per Jėzaus prizmę. Skaityk apie didžią Dievo meilę, dėl kurios pagal savo planą Jis siuntė Jėzų į žemę, taip tavo išgelbėjimą padarydamas įmanomu. Tu pamatysi, jog negali būti užtikrintas savo išgelbėjimu iki tol, kol nepradėsi iš tiesų sekti Jėzumi. Bet kai Juo seki, gali būti „tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos“ (Filipiečiams 1, 6). Šlovė Dievui Tėvui už Jo gailestingumą, atsiunčiant Jėzų. Šlovė Jėzui už Jo atperkančią mirtį ir prisikėlimą. Šlovė Dvasiai, kuri tai teikia mūsų širdims. Garbė Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai, Dievui mūsų Kūrėjui ir mūsų Atpirkėjui. Amen.

[1] Pavyzdžiui, Apreiškimo 4-22 skyriai: 4 “būtybės“ 4, 6-8; 666- „žmogaus skaičius“ 13, 18; 7 „antspaudai“ 5, 1; 1,000 (10x10x10) „metų“ 20, 2; 12 „vartų“ 21, 12 ir „pamatų“ 12, 14 ir 24 (2 x 12) „vyresnieji“ 4, 4.