Reformatų žinia 

Šiandien kviečiu apmastyti labai svarbų kvietimą, Viešpaties kvietimą, Jo pašaukimą, ypatingą ir veiksmingą pašaukimą ir atsiliepimą į šį pašaukimą.

Nagrinėdami Vestminsterio išpažinimo III skyrių jau prisilietėme prie Tėvo išrinktųjų ir paskirtųjų. X skyrius irgi kalba apie tuos pačius Dievo paskirtuosius ir pašauktuosius Rom 8,29-30: „kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė <...> Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė, kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino, kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino“ Dievo Žodis labai gražiai sudėsto Dievo darbų seką. O šiandienos skaitinys iš pranašo Izaijo knygos guodžia ir parodo nuostabų Dievo Malonės mastą: Visi tavo sūnūs bus VIEŠPATIES mokomi; tavo vaikai mėgausis didžia gerove“. Tačiau šiuos žodžius reikia labai atidžiai skaityti ir dėti į galvą. Izaijas kalba ne tik apie ištikimus Dievo tautos likučius, bet ir apie naujai pašauktą Dievo Bažnyčią, apie šių dienų pašauktuosius. Izaijas kalba apie mokymą savo pašauktųjų. Nors Dievas žmogui davė laisvą valią, tačiau ji apsiriboja paklusimu Dievui arba maištu prieš Dievą. Ir čia Dievas nustatęs aiškią seką – išankstinis paskyrimas, pašaukimas, nuteisinimas, išaukštinimas, - niekaip neleidžia šios sekos iškraipyti ar pakeisti. Visi tavo sūnūs, arba Viešpaties pašauktieji, bus Viešpaties mokomi. Viešpats tikrai savuosius pašauktuosius moko. Labai įvairiais būdais, bet visada savo teisingu Žodžiu. Moko pamaldose ir Biblijos ar katekizmo studijose, tikybos pamokose ar pamokėlės, asmeniniame Biblijos skaityme ir nagrinėjime, per nuoširdžiai tikinčius bažnyčios žmones, tėvus, vaikus ar draugus, mokytojus ar savanorius. Dievas mus moko, tik ar mes priimame šį mokymą, ar paklustame Dievo nustatytai sekai? Gal dėl asmeninio patogumo reiktų kokį punktą šioje sekoje išmesti? Apsieiti be išrinkimo ar be pašaukimo ir mokymo?

Deja, tikrai ne! Nutrūktų grandinė ir tikslas nebūtų pasiektas, finišo juosta nebūtų perkirsta ir Karalystės vartai uždaryti.

Ar mes galime sumaišyti Dievo planą ir šią seką. Aišku ne. Ne mūsų galioms. Bet save pasmerkti neteisingu savo laisvu pasirinkimu - taip. Galime atsisakyti Viešpaties mokymo ir atsisakyti Jo didžios malonės, juk girdėjome pranašo Izaijo žodžius tiems kurie yra Dievo sūnūs, išrinktieji ir pašauktieji: „<...> bus VIEŠPATIES mokomi; tavo vaikai mėgausis didžia gerove.“ Bet iki didžios gerovės dar visko bus! Paskyrimas ir pašaukimas negarantuoja gero gyvenimo ar gerovės kelyje iki nuteisinimo ir išaukštinimo. Tą patvirtina Paulius Rom 8,28: „<...> viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems.“

Ir vėl ši eilutė pasako labai daug. Ši eilutė viso iki šios eilutės esančio 8-jo skyriaus santrauka ir veda į viso šio skyriaus kulminaciją 37-39 eil.: „Tačiau visa mes lengvai nugalime per tą, kuris mus pamilo.  Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“

Ar tikrai viskas išeina į gerą? Šį klausimą tikriausiai norėtų užduoti dauguma Dievo Žodžio ir laiško romiečiams 8-jo sk. skaitytojų. Atsakymas visgi būtų tas, kuris parašytas Biblijoje, kurį atsakė Paulius – Dievo įkvėptas Biblijos rašytojas – viskas! Tikrai viskas! Bet ne visiems. Tik Dievą mylintiems. Ir net ne visiems Dievą mylintiems. Tik Dievą mylintiems ir Jo valia pašauktiems. Štai dar vienas kriterijus. Pašauktiesiems ne bet kaip, ir ne bet ko. Ne tėvų, senelių, kunigų, mokytojų, bet Dievo. Pašaukimas tik iš Dievo, kaip ir Tikėjimas tik Viešpaties duodamas. Arba neduodamas. Žmogus pašaukiamas arba ne. Žmogus priima pašaukimo sunkumus išbandymus, nepatogumus arba jų vengia ir ieško geresnio, patogesnio ir nebūtinai sąžiningo ir teisingo gyvenimo.

Taigi, viskas išeina į gerą. Ir ne mažiau. Į gerą išeina ir džiaugsmas, ir liūdesys, turtas ir skurdas, net kančia ar pikti sumanymai gali būti paversta į gerą. Viešpats tai gali ir daro. Vėl galime prisiminti garsiąją Juozapo istoriją, kai brolių parduotas į vergiją Juozapas tampa vienu svarbiausiu Egipto žmogumi. Pr 50,20: <...> nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera <...>

Ir visų svarbiausia, kad tai vyksta Dievo valia, t.y. Dievo nutarimu, būtent Dievo nutarimu – suvereniu ir niekieno neįtakotu.

Šis, sakyčiau trumpas Rom 8,29-30 skaitinys, tik dvi Rašto eilutės, visgi apima neaprėpiamą laikotarpį. Nuo laiko, vykusio dar iki bet kokio žemiško materialaus sukūrimo t.y. „iš anksto numatė“ Ef 1,4: „mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą,<...>,  paskui irgi „iš anksto paskyrė“ – Ef 1,5: „jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“, tuomet keliaujame į Jėzaus, Bažnyčios įkūrimo, apaštalų ir šiuos laikus – „tuos ir pašaukė“, keliamės į Teismo dieną – „tuos ir nuteisino“ ir toliau laiko skale keliaujame į Amžinybę – „išaukštino“. Tai dar vadinama Išgelbėjimo grandine.

Šiandien mes kalbame apie pašaukimą ir apie pašauktuosius. Kokia didėlė paguoda suprasti, tikėti ir žinoti, kad esi pašauktųjų sąraše. Iš kur tą gali žinoti?

Šiandienos Evangelijos skaitinys Jn 6,44 mums sako: Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną.

Ir 45 eil. primena pranašą Izaiją: „Pranašų parašyta:  Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane.“ Vėl mes raginami priimti Dievo mokymą, kad turėtume tikėjimą ir žinojimą. Rom 10,17: „Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis.“ Viešpats mums liepia, mus verčia, įsako priimti Jo Žodį – klausyti, skaityti, vartoti ir gyventi juo.

Apie pašauktuosius labai aiškiai sako Vestminsterio tikėjimo išpažinimo X sk. 1 d.: Visus, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė gyvenimui, ir tik juos, Jis numatytu metu ir pašaukia savo žodžiu bei Dvasia iš prigimtinės nuodėmės bei mirties būsenos malonei ir išgelbėjimui per Jėzų Kristų. Jis apšviečia jų protus dvasine išgelbėjimo šviesa, kad jie suprastų tai, kas yra Dievo. Jis išima jų akmeninę širdį ir duoda jiems kūno širdį, atnaujina jų valią ir savo galybe palenkia į gerą. Jis patraukia juos prie Kristaus, tačiau tokiu būdu, kad jie ateina pas Jį visiškai laisvi, savo valia, Dievui maloningai sužadinus jų norą.

Kitoje, mūsų tikėjimo knygoje H. Katekizme mokoma, apie šventąją visuotinę  Bažnyčia, t.y. išrinktųjų ir pašauktųjų Dievo surinkimą:

Ats.: Tikiu, kad Dievo Sūnus iš visų žmonių nuo pasaulio pradžios iki pabaigos Žodžiu ir Dvasia  tikro tikėjimo vienybėje renka, saugo ir išlaiko vieną amžinajam gyvenimui išrinktą Bažnyčią, ir kad aš esu gyvas jos narys ir amžinai toks liksiu.

Mielieji, į tikrąją Bažnyčią, į Kristaus surinkimą išrenka ir pašaukia  tik pats Viešpats. Tik Jis ir išlaiko, tik Jis duoda tikėjimą ir tik Jis mus atveda į savo Karalystę. Šis pašaukimas – ypatinga Dievo dovana. Ji dar ypatingesnė, nes ją Viešpats duoda visiškai nepriklausomai nuo nieko, tik tai, ką pats numatė.

O pats žmogus tik gali priimti šį pašaukimą ir tik tuomet, kai Šv. Dvasia atgaivina ir atnaujina. Tik tada jis tampa pajėgus atsiliepti į savo pašaukimą ir priimti juo teikiamą malonę. (VTI X sk.2 d.)

Ką mes dar galime padaryti dėl savo pašaukimo - jį priimti ir dėkoti Dievui. Koks tai dėkojimas turėtų būti? Kasdienis Evangelijos skelbimas ir Kristaus liudijimas savo krikščionišku gyvenimu. Dėkojimas, juk gyvybę teikiančios Dvasios Įstatymas Kristuje Jėzuje išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo. (Rom 8,2)