Kun. Raimondas Stankevičius

 Reformatų žinia 

Rom 3, 21-26: Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas,  tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.

Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisingumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau,  dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisingumą dabarties metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų. 

Šiandienos skaitinys ir šiandienos apmastymas apie išteisinimą. Ankstesniuose apmąstymuose nagrinėjome pašaukimą, dar anksčiau – paskyrimą, o šiandien – išteisinimą. Vienas be kito jie niekaip neveikia. Šios trys sąvokos glaudžiai susiję ir mums jos be galo aktualios. Prisiminkime nagrinėtą skaitinį: Rom 8,30: „Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė, kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino, kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.“

Nuodėmingas žmogus dažniausiai žino kas yra nuodėmė. Arba bent dalinai žino, bent kažkiek pažįsta savo nuodėmę, savo nusikaltimus Dievui, todėl dažniausiai bando tuos nusikaltimus atpirkti. Labai įvairiais būdais, darbais, veikla. Vieni pasinerdami į dvasingą gyvenimą, Žodžio skelbimą, kiti gerų darbų darymą, iškilių žmonių atminimą ir lygiavimąsi jiems, treti aukojimą ir labdarą. Ir taip pabandydami, bent kiek priartėti prie Dievo, arba taip bent kiek pateisinti savo nuodėmes, nutrindami savo gyvenimo klystkelius, paslėpdami tamsiąsias jo vietas.

Bet ar įmanoma bent kiek pačiam priartėti prie Dievo, ar savo nuodėmes atpirkti? Šiandienos Dievo Žodžio skaitinys mums nurodo labai gerai girdėtą ir dažnai  pamaldų metu skambančią tiesą: „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone“.

Taigi, šiandien kalbame apie nuteisinimą arba išteisinimą. Ir vėl skaitome Vestminsterio išpažinimą, šiandien XI sk. 1 d. „Tuos, kuriuos Dievas pašaukia, Jis ir išteisina dovanai, Jis neįdiegia jiems teisimo, bet atleidžia jų nuodėmes ir įskaito bei priima juos kaip teisius – ne  dėl to, kad juose buvo kažkas padaryta ar kad jie patys kažką padarė, bet tik dėl Kristaus.“ 

Kaip tiksliai Vestminsterio išpažinimas mums aiškina Dievo kelio mums nubrėžtas ribas, mūsų krikščioniško gyvenimo ribas.

Girdėta 23-ji laiško Romiečiams eilutė aiškiai parodo visišką žmonijos beviltiškumą, sugedimą ir pražuvimą. Nėra jokio skirtumo tarp daugiau ar mažiau nusidėjusiųjų ir tarp daugiau ar mažiau nusipelniusiųjų – nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės... Tačiau tuoj pat Paulius išmeta gelbėjimosi ratą, reikalingą kiekvienam nusidėjėliui ir tas ratas neuždirbamas, nenusipelnomas, neužmokamas, bet duodamas dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Koks didžiulis kontrastas žmogaus gyvenimo kelyje, supratime, mąstyme. Posūkis, kuris privalomas kiekvienam krikščioniui kad išgyventų, kad būtų sutaikytas su Tėvu, kad pajustų tobulą tėvišką artumą ir pilnatvę. Ir tame artume, toje pilnatvėje reikalingas suverenus Tėvo sprendimas, Jo nutarimas apie mūsų kelią, apie mūsų išteisinimą. Ir Tėvas priėmė šį sprendimą. Nuostabų sprendimą saviesiems. Kodėl jis taip pasielgė – klausiame su baime, nes juk galėjo ir neišrinkti, nedovanoti, bet dovanojo. Ir tai paslaptis, kurios iki galo niekas nesuprasime.

Atsakyti galėtume, kad tai beribės Dievo meilės dėka. Nesuvokiamos Dievo meilės dėka. Kaip tai paaiškina Paulius? Palyginkime su Rom 5,6-8: „Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“ Todėl teisinga sakyti kaip 2 Kor 9,15: „Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!“ Ar galima žmogaus protu suvokti, kaip Dangiškasis Tėvas Sūnaus Jėzaus Kristaus mirtimi gali žmogų išgelbėti iš didžiausios nuodėmės ir baisiausio blogio ir dovanoti nuostabiausią gėrį. Ar kas kitas gali tokį kontrastą parodyt. Tikrai ne. Ir žmogui tai sunku ar net neįmanoma suvokti. Todėl, kai kurie dar prisigalvoja „tarpinių stotelių“, kuriose galima būtų atidirbti, atkentėti iki reikiamo dvasingumo ar švarumo lygmens. Tuomet ir ne toks paslaptingas ir nesuvokiamas tas Dievo dovanotas veiksmas žmogui. O jei dar ir pats galėčiau prie šio Dievo veiksmo prisidėti, užsitarnauti, atkentėti – būtų dar geriau suprantama, o taip pat ir Dievas būtų daug paprastesnis ir Jo veiksmai pasirodytų žemiškesni. Dar žemiškesni, jei Dievas su žmogumi pasidalintų savo savybėmis. O jei dar visiškai perduotų... O čia jau nuodėmingo žmogaus svajonė – užimti Dievo vietą.

Tačiau Dievas yra Dievas ir kaip besistengtume, ne mūsų protui ir ne mūsų galioms suprasti ir perprasti Jo mintis, Jo sumanymus, Jo tikslus ir Jo planus. Kaip besistengtume savo mintis ir sumanymus priartinti prie Dievo jie liks tolimi kaip Izaijo pasakyta: „Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis.“ Nei per žingsnį savo jėgomis nepriartėsime nei prie Dievo, nei prie Jo Karalystės ar Išganymo dovanos, jei pats Dievas nepatrauks mūsų.

Kokia svarbi Pauliaus malda efeziečiams, kokia ji turėtų būti svarbi mums, kurioje jis meldžia Dievo meilės ir galios suvokimo, kad: „galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, (Ef 3,18). 

Kaip Dievas mus apdovanoja, kaip mus perkeičia, kaip padaro kitokiais žmonėmis. Mūsų Dievas neįdiegia mums teisumo, bet atleidžia mūsų nuodėmes. Dievo darbas labai konkretus, mūsų dangiškojo Tėvo - lyg mūsų dvasinio širdies Chirurgo operacija labai aiški. Žemiškojo chirurgo net ir aiški, net ir paprasta operacija kartais gali būti nesėkminga. O dangiškojo Daktaro operacijos visada sėkmingos! Ir visada be atlygio, bet iš beribės meilės – dėl Kristaus. Ne dėl jų - žmonių, ne juose, ne kad jie kažką padarė, bet tik dėl Kristus! Solus Christus! 

Toliau Vestminsterio išpažinimo XI 1 d. sako: „Nei jų tikėjimo, nei jokio kito klusnumo veiksmo Dievas nevertina kaip jų pačių teisumo; Jis jiems įskaito Kristaus klusnumą ir atlygį. Jie tikėjimu priima Kristų ir pasikliauja  Juo ir Jo teisumu; ir šis tikėjimas ne iš jų, o Dievo dovana.“

Sugrįžkime į šiandieną. Ką šių dienų krikščioniui sako žinia apie išteisinimą? Tą patį, ką ir Kristaus ir apaštalų laikų krikščionims. Tik šie žodžiai tuomet buvo labai pavojingi. Beje labai ilgą laiką – pavojingi. Kai kur jie pavojingi ir dabar. O daugeliui šiandien pasaulyje – gėdingi, kvaili ir nepagrįsti moksliniais įrodymais. Tačiau Paulius primena: „Aš  nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui.“ (Rom 16,1) Paulius labai aiškiai moko ne tik kas yra Evangelija, bet ir kokia ji brangi – „išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ Šiame sakinyje negalime nieko praleisti – Kristaus Evangelija skirta išgelbėti ne kiekvienam, bet kiekvienam tikinčiam. Jei nutylėsime, tiesą galime pakeisti melu, iškreipti Dievo Žodį. Evangelija skirta išgelbėti tiems ir tik tiems, kurie tiki.

T.y. visiems tikintiems Jėzų Kristų. Tai labai svarbu. Ne visiems, ne tiems, kurie tiki kažkokį neįvardytą Vienį, ar Visatos Absoliutą, ar tiesiog tikintį, jog „vis vien vienas Dievas, iš esmės tas pats – reformatų, katalikų, musulmonų ar induistų“. Dangiškasis Tėvas yra tiesos Dievas, tvarkos Dievas ir Jis neleis iškraipyti Jo absoliučios tiesos. Arba leis, bet tuomet šiems iškraipantiems Žodį ir Dievo tiesą tiesiog nepasisekė...

Taigi, minimalus standartas – kiekvienam tikinčiam. Dievui nesvarbu - tikintysis turtingas ar vargšas, mokytas ar beraštis, senas ar jaunas, vyras ar moteris, lietuvis ar karaimas, socialistas ar tautininkas.

Nuteisinami ne dėl asmeninių žmogaus savybių, bet dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Ir šioje vietoje mes galime aiškiai išgirsti, pavyzdžiui, šaukiantį žydą:

  - „Pauliau, negi ne visi išteisinami? Negi tik tie, kurie tiki tą jūsų Jėzų Kristų, bet ne mes, žydai, kurie stropiai vykdome visus Dievo įsakymus?“

Ir čia labai norėtųsi Pauliaus vietoje atsakyti – „taip ir jūs!“ Arba bent – „gal būt ir jūs, įstatymo vykdytojai ir sergėtojai!“ Bet Paulius sako: „Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės,...“ čia apie įstatymo darbus, ir apie mano, tavo darbus, nuopelnus.

Ir tuo pat metu griežtai atsako: „o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ Dėl Jėzaus Kristaus atpirkimo – ir ne todėl kad pastatėme bažnyčią, paminklą, kad paaukojau vaikų ar senelių namams, paskyriau 1,2% labdarai, ar iš prieglaudos paėmiau vargstantį šunytį. Tai be abejo gerai. Tačiau už tai nebūsite nuteisinti. Už tai nebus atidaryti Dangaus Karalystės vartai, bet tik dėl Jėzaus atpirkimo, prie kurio mes niekaip neprisidedame.

Neprisidedame ir prie jokio gero darbo Tėvo garbei, jei pats Tėvas mūsų nepatraukia, nepastumia. Tik tuomet einam į priekį.

Dar prieš laikų pradžią Dievas nusprendė išteisinti visus išrinktuosius, ir laiko pilnatvei atėjus, Kristus mirė už jų nuodėmes ir prisikėlė jų išteisinti. Tačiau jie išteisinami tik tada, kai Šventoji Dvasia deramu metu palenkia juos prie  Kristaus. Štai taip moko Vestminsterio tikėjimo išpažinimo XI sk. 4 dalis. Verta vėl prisiminti prieš mėnesį nagrinėtą Išgelbėjimo grandinę - Rom 8,30: „Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė, kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino, kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.“ Šiandienos tema – išteisinimas, viena iš šios grandinės dalių, be kurių ji negalima. Ir šis Dievo veiksmas ar plano dalis buvo nuspręsta dar prieš laikų pradžią. Arba prieš Sukūrimą. Nes iki tol nebuvo sukurtas ir laikas, taigi ir laikų pradžios nebuvo, todėl įkvėptasis Biblijos rašytojas tai pavadina „prieš laikų pradžią“. Viešpats prieš laikų pradžią išsirinko ne tik po žemiškojo Jėzaus gimusius krikščionis, bet ir senuosius Dievo žmones, tame skaičiuje ir patriarchui Abraomui – „Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu nuteisina pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui gerąją naujieną“

Mielieji, brangiai, Kristaus krauju atpirktieji, turime suprasti, kad ką darytume dėl Kristaus, bus per mažai, nes pakankamai padaryti mes nesugebame, bet tai nereiškia, kad turime nuleisti rankas. Kristaus dovana, Kristaus darbas dėl mūsų, Kristaus auka tebūna kiekvieno iš mūsų bent menkutė padėka. Darbuokimės ne dėl Karalystės, ne dėl savo atpirkimo – nes tai jau padarė Kristus ir mes geriau nepadarysime, bet dėkinga širdimi, su krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu liudydami mūsų gelbėtoją Kristų.

Su dėkinga širdimis skelbkime Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną kasdien, pačiais įvairiausiais ir paprasčiausiais būdais – nuoširdžiu ir dievobaimingu kasdieniniu gyvenimu, karšta malda, garbinimo giesme Jam vieninteliam, ir darbu, kuris nebūtų vien neišvengiama būtinybė, bet mūsų dangiškojo Tėvo malonės dovana.

Darbuokimės Kristuje, „kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa.“ Amen.