Dabar paskelbsiu tau tiesą!
Danieliaus knyga 11, 2-45: Dabar paskelbsiu tau tiesą. <...> iškils galingas karalius, kurio valdžia bus didelė, ir jis darys, ką panorėjęs. Pačioje galybėje jo karalystė subyrės. <...> Tada pietų karalius sustiprės, vienas iš jo kunigaikščių taps galingesnis net už jį ir jo valdžia bus didelė.
Keleriems metams praėjus, jie susijungs. Pietų karaliaus duktė išeis pas šiaurės karalių padaryti sutarties. <...> Jo karalystė išliks ilgiau negu šiaurės karaliaus. Vėliau šiaurės karalius užpuls pietų karalių ir įsiverš į jo kraštą, bet turės sugrįžti į savo kraštą. Jo sūnūs ateis, surinkę didžiulę kariuomenę, vienas užlies kraštą ir prasiverš iki pietų karaliaus tvirtovės. Tada pietų karalius supykęs kariaus prieš šiaurės karalių ir sunaikins jo didžiulę kariuomenę. <...> Po jo karaliaus vietą užims niekšas, kuriam karališka garbė nebus suteikta. Bet jis įeis taikiai ir apgaule pasiglemš karališką valdžią. <...> Ginklai bus jo pusėje ir jie suteps galybės šventyklą, pašalins kasdienę auką ir toje vietoje pastatys sunaikinimo pabaisą. Neištikimus sandorai jis suklaidins klastingomis kalbomis, bet žmonės, kurie pažįsta savo Dievą, bus stiprūs ir veiks. <...> Karalius elgsis, kaip norės, didžiuosis prieš dievus ir išdidžiai kalbės prieš dievų Dievą. Jam seksis, kol rūstybė bus įvykdyta, nes kas nuspręsta, tai bus padaryta. <...> Paskutiniaisiais laikais su juo kariaus pietų karalius. Kaip audra įsiverš į kraštą šiaurės karalius su kovos vežimais, raiteliais bei laivais, kaip tvanas užlies kraštus ir užims juos. <...> Ten jis prieis galą, ir nė vienas nepadės jam.
Kartais skaitant Bibliją atrodo, jog Dievas mums davė daugiau detalių negu mums reikia. Pavyzdžiui, kai kuriose Šventojo Rašto skyriuose pateikiami įvairių žymių žmonių genealoginiai medžiai. Pirmasis tokių yra Pradžios knygos 10 skyrius. Jis prasideda šiais žodžiais: „Tai yra Nojaus sūnų Semo, Chamo ir Jafeto palikuonys. Tvanui praėjus, jie susilaukė sūnų“ (Pradžios 10, 1). Toliau tame skyriuje yra 32 eilutės, kuriose minimi daugiau nei 80 vardų. Žinoma, kai kurie iš vardų yra įdomūs. Pavyzdžiui, Nimrodas buvo pirmasis galiūnas žemėje ir „smarkus medžiotojas Viešpaties akyse“ (Pradžios 10, 8-9). Ši informacija yra įdomi. Bet ar mums tikrai reikia likusių 79 vardų tame sąraše?
Skaitant Danieliaus knygos 11 skyrių, man kyla pagunda galvoti, jog šiame skyriuje taip pat yra per daug informacijos. Mes perskaitėme tik keletą šio skyriaus eilučių. Bet jei grįžę namo perskaitytumėte visą skyrių, nenustebčiau, jeigu jaustumėtės užversti kalnu detalių. Šiame skyriuje išvardinami per 500 metų Artimuosiuose Rytuose vykę įvairūs karai, konfliktai ir intrigos tarp konkuruojančių karalių. Labai sunku susekti, kas ten vyko. Kam mums reikalingos visos tos detalės?
Negaliu pilnai paaiškinti, „kodėl“ mums duotos tos detalės. Tačiau galiu pasakyti, jog detalės tikrai turi tikslą. Kaip jau anksčiau matėme, Biblijoje parašyta, jog „Visas Raštas yra … naudingas … kad Dievo žmogus taptų tobulas (2 Timotiejui 3, 16-17). Taigi Danieliaus knygos 11 skyrius turi būti kažkuo mums naudingas. Šiandien pažvelgsime, kokia mums nauda iš detalaus paveikslo, kuriame Dievas parodo, kas vyks 500 metų prieš Jėzaus pirmą atėjimą į žemę.
1) Detalių vertė
Studijuojant šį skyrių, reikia atminti, jog jis yra prieš jį esančio skyriaus tęsinys. Pas Danielių atėjo angelas ir jam paaiškino, jog per ateinančius 500 metų, prieš Jėzaus atėjimą, laukia opozicija ir kentėjimai. Danielių tokia žinia labai prislėgė, ypač dėl to, jog jis nelabai pasitikėjo savo tautiečiais izraelitais. Jis nerimavo dėl jų, nežinodamas, ar jie ištvers kaip tikintieji, ar ne.
Atsakydamas angelas paaiškins, kaip Dievo žmonės gali ne tik išgyventi baisaus pasipriešinimo ir priespaudos laikus, tačiau gali netgi klestėti. Angelas tai padaro apžvelgdamas istoriją „iš paukščio skrydžio“. Angelo pateikta istorijos apžvalga man labai primena šachmatų žaidimą. Nors aš žinau tik šachmatų žaidimo pagrindus, tačiau aš esu matęs, kaip žaidžia kiti. Ir pastebėjau, jog į žaidimą įeina labai daug strateginio mąstymo. Yra tiek daug galimų ėjimų... tiek daug, jog tik aukščiausios rūšies, galingiausias kompiuteris gali juos visus įsiminti ir laimėti prieš geriausią šachmatų meistrą. Šis žaidimas yra labai sudėtingas, nors jame tėra 32 figūrėlės, kuriomis žaidžiama.
Aš tikiuosi, kad palyginimas su šachmatais jums padės lengviau suprasti, kas apibūdinama šiame skyriuje. Įsivaizduokite Viešpatį Dievą, sėdintį soste danguje. Jis turi atsivertęs Artimųjų Rytų žemėlapį prieš save. Ir prižiūri, kaip įvairios tautos žaidžia savo „Sostų karų“ versiją. Tačiau galiausiai Jis vadovauja visam žaidimui. Ir Jis nori, kad mes tai žinotume. Jis nori, jog mes žinotume, kad Jis yra suverenus visų žmonių ir įvykių Dievas.
Tai iš karto kelia susirūpinimą žmonėms. Kai kuriems žmonėms Dievo suverenumas netgi kelia nerimą ir įtarimą. Jie nerimauja, nes: jei Dievas yra valdžioje - kontroliuoja ne tik bendrą vaizdą, bet ir visas detales - ar mes visi netampame Jo lėlėmis? Tai yra geras klausimas. Paprastas atsakymas yra „ne“. Dievas yra pilnai valdžioje. Tačiau mes taip pat savanoriškai dalyvaujame kaip žaidėjai tame, kas vyksta. Danieliaus knygos 11, 36 rašoma: „Karalius elgsis, kaip norės, didžiuosis prieš dievus ir išdidžiai kalbės prieš dievų Dievą.“ Tie, kas maištauja prieš Dievą, taip elgiasi ne dėl to, kad jais manipuliuojama, bet todėl, kad jie nori maištauti.
Tai yra vienas iš dalykų, kurį Dievas nori, kad mes šiandien suprastume. Jeigu tau kyla problemų dėl Dievo ir yra sunku tapti Jo pasekėju, tai nėra dėl to, kad Dievas tavimi manipuliuoja ir neleidžia tau Jo priimti. Tu priimi sprendimus. Ir tu esi už juos atsakingas. Paskutiniame teisme, Dievas teis kiekvieną asmenį pagal jo laisva valia atliktus veiksmus (Apreiškimo 20, 12). Būtent taip ir baigiasi Danieliaus knygos 11 skyrius. Paskutinėje skyriaus eilutėje skaitome, jog paskutinis priešininkas prieis galą, ir nė vienas nepadės jam. Dievas teisia jį pagal jo savanoriškus veiksmus.
Tačiau mus tai atveda prie kitos Dievo suverenumo pusės. Tai, jog Dievas viską valdo, nepanaikina mūsų atsakomybės. Tačiau gyvenimas be suverenaus Dievo būtų katastrofa. Tai vienas iš pagrindinių Danieliaus knygos 11 skyriaus mokymų. Jeigu Dievas nesuvaržytų piktų žmonių, tuomet jie mus visus sunaikintų. Šiame skyriuje matome, kad Šiaurės karalius ir Pietų karalius turi tik vieną tikslą gyvenime. Jie nori visiškai sunaikinti vienas kito karalystes. Net ir tada, kai jie sudaro sąjungas, jos yra laikinos. Jų pagrindinis tikslas yra valdyti visą regioną.
Krikščionys gali rasti paguodą, žinodami, jog Dievas yra valdžioje. Jėzus apie tai kalba Evangelijoje pagal Matą. Jis mums sako dėl nieko nesijaudinti. Mato 6, 26 Jėzus sakė: „Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?“ Jeigu Dievas gali pasirūpinti ir aprūpinti mažus paukščiukus, Jis daug daugiau padarys dėl savo vaikų.
Taigi, mes turime dvi pagrindines tiesas. Pirma, nors Dievas yra suverenus, mes esame laisvos valios aktoriai „sostų karų“ žaidime. Antra, tai, kad Dievas yra valdžioje, reiškia, jog Jis sugeba mus apsaugoti ir pasirūpinti mumis bei mūsų poreikiais. Tai yra didelė paguoda mums. Bet kodėl tada Danielius sunerimęs? Aš tikiu, kad taip yra, nes jis nerimauja, jog kai kurie Dievo žmonės pasiklys sumaištyje ir liks nepastebėti.
Dievas Danieliui parodė „pilną vaizdą“- viską apžvelgė. Danielius žino, kokia bus baigtis. „Bet“,- jam iškyla klausimas, - „kaip dėl „mažų“ žmonių?“ Taip, Dievas rūpinasi „žvirbliais“. Bet ar Jis rūpinasi kiekvienu žvirbliu visame pasaulyje? Ar įmanoma, kad Jis nepastebės kai kurių savo vaikų? Būtent todėl Danieliaus knygos 11 skyriuje pateiktos detalės buvo svarbios Danieliui ir yra svarbios mums šiandien. Šios detalės yra aprašytos šiame skyriuje, kad mes žinotume, jog net ir smulkiausios detalės apie mažiausiai svarbius žmones yra svarbios Dievui.
2) Ką sužinome iš pateiktų detalių Danieliaus knygos 11 skyriuje?
Kaip jau anksčiau minėjau šioje Danieliaus knygos studijoje, vienas iš didžiausių gyvenimo Naujojo Testamento laikais palaiminimų yra tai, kad mes galime pažvelgti atgal ir matyti, kad detalios šios Knygos pranašystės išsipildė būtent taip, kaip buvo pranašautos. Pranašystės išsipildymas buvo toks tikslus, jog kai kurie „liberalūs mokslininkai“ - tie, kurie netiki, jog Dievas suvereniai kontroliuoja istoriją, ir kurie teigia, jog Biblija yra niekuo iš kitų neišsiskirianti žmonių parašyta knyga - teigia, jog negali būti, kad Danielius iš tikrųjų gyveno Babilone 500 m. pr. Kr. Pasak jų, Danielius buvo pseudo istorikas ir šią knygą parašė kažkuriuo metu po 164 m. pr. Kr., kai Danieliaus knygos 11 skyriuje apibūdinami įvykiai jau buvo pradėję vykti.
Kai aš girdžiu tokius teiginius, visuomet sau pagalvoju: „Jeigu tai, ką jie sako yra tiesa, tuomet kam man skaityti Knygą, kurią parašęs autorius, pasak jų, melavo apie save? Jeigu jis melavo apie Knygos užrašymo datą, tuomet jis turėjo meluoti ir apie tai, kas jam nutiko pirmuose šešiuose knygos skyriuose. Jeigu tai tiesa, tai kaip aš galiu pasitikėti bet kuo, ką jis rašo? Ir dar svarbiau, kokią vertę man turi Knyga, kurią parašė apsimetėlis istorikas? Jeigu negalima pasitikėti Biblija, tuomet kam švaistyti savo laiką ir klausyti, ką Rašto tyrinėtojai apie ją moko?“ Nekeista, jog taip vadinamos liberalios Bažnyčios greitai ištuštėja, nes jose nebelieka žmonių.
Jeigu negali tikėti Biblija, tuomet neverta ateiti į Bažnyčią. Taigi, aš verčiau seksiu Jėzaus ir žydų kartos, gyvenusios tuo pat metu kaip Jis, mąstymu. Jie pasitikėjo, kad Senasis Testamentas ir Knygos, tokios kaip Danieliaus, buvo tikslios istorijos atžvilgiu ir taip pat buvo tikslios ateities pranašystės. Jėzus pasitikėjo Senuoju Testamentu. Jis citavo Senąjį Testamentą, kai Šėtonas Jį gundė (Luko 4, 1-13). Ir po prisikėlimo, Jėzus naudojo visą Senąjį Testamentą, kad įrodytų savo atėjimo būtinumą (Luko 24, 27). Aš manau, kad Jėzaus požiūris į Danieliaus knygą - kad ji yra tikra istoriškai ir pranašysčių atžvilgiu - yra daug logiškesnė negu požiūris tų, kurie teigia, jog Danieliaus knyga buvo parašyta po to, kai ten aprašyti įvykiai jau buvo įvykę.
Taigi, tęskime toliau, laikydami šią pranašystę apie ateitį tikra. Jeigu ji yra tikra, tuomet, žiūrėdami atgal, mes matome, kad tai, kas ten buvo pranašauta tikrai įvyko Izraelyje tarp 334-164 m. pr. Kr.[1] Pranašystė apibūdina mūšius, vykusius tarp „Šiaurės“ karalių, kurie buvo Sirijoje, ir „Pietų“ karalių, gyvenusių Egipte. Remiantis trečia eilute, Aleksandras Didysis užkariavo Izraelį ir atakavo Egiptą. Jis pradėjo karus tarp graikų-Sirijos „Šiaurės“ karalystės ir egiptiečių „Pietuose“. Šie karai tęsėsi maždaug 170 metų. Izraelis buvo įstrigęs šių dviejų karalysčių viduryje.
Šiame skyriuje Izraelis yra vadinamas gražiu kraštu. Tačiau jį laisvai buvo galima pavadinti apleistu kraštu, nes daugybė armijų judėjo per jį pirmyn ir atgal. Jis buvo panašus į Lietuvą, kuomet ji tapo kovų laukų karuose tarp Vakarų Europos šalių ir Rusijos. Per paskutinius amžius Prancūzija, Vokietija ir Rusija čia buvo su savo kariuomenėmis. Šios šalys nekovojo su Lietuva. Jos kovojo viena prieš kitą. Lietuva tiesiog buvo jų kelyje. Ji pakliuvo į tų karų vidurį ir dėl to labai nukentėjo.
Tačiau izraelitai, panašiai kaip lietuviai, kažkaip sugebėjo išgyventi šią siaubingą situaciją. Žinoma, buvo izraelitų, kurie bendradarbiavo su šalį užkariavusiais valdovais. Danieliaus knygos 11, 21 ir 23 eilutėse parašyta, jog tie valdovai pataikaudavo žmonėms, kad juos laimėtų. Jie manipuliavo Dievo žmonėmis panašiai kaip šiandien tai daro politikai. Bet Danieliaus knygos 11, 32 randame labai svarbią tiesą: „žmonės, kurie pažįsta savo Dievą, bus stiprūs ir veiks“. Tai yra raktas ne tik į išgyvenimą, bet ir į klestėjimą sunkiu metu - laikotarpiu, kurio mes negalime kontroliuoti. Mes matėme praeitą savaitę, jog privalome priešintis velniui, ir jis bėgs nuo mūsų (Jokūbo 4, 7). Jeigu mes aktyviai priešinsimės tam, kas yra pikta, tuomet Dievas mus saugos. Nesvarbu, kokie maži ar nesvarbūs mes esame. Svarbiausia, kad būtume Dievui ištikimi žmonės.
O kaip mums tapti tokiais žmonėmis? Tai nėra pasiekiama naudojantis matematine formule. Nors Dievas turi planą, ir tas planas yra detalus, tai nereiškia, kad Jis kontroliuoja mus kaip šachmatų figūrėles. Dievas yra Asmuo. Taigi, mūsų santykis su Juo yra asmeninis. Tai yra svarbiau už mūsų vietą istorijoje. Santykyje su Dievu mes turime elgtis taip, kaip ir kituose santykiuose, kuriuos norime kurti ir stiprinti. Reikia nuolatinio bendravimo (maldos); vienas kito pažinimo (Biblijos); ir dalyvavimo vienas kito gyvenime (kasdienis gyvenimas su Dievu).
Taigi, šios yra esminės tapimo ištikimais Dievui žmonėmis sudedamosios dalys: malda, Biblija ir kasdienis bendravimas su Dievu. Dėl šios priežasties Laiško hebrajams autorius mus ragina reguliariai lankyti garbinimo pamaldas. Jis rašo: „Neapleiskime savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną“ (Hebrajams 10, 25). Garbinimo pamaldose mes padrąsiname vienas kitą augti mūsų santykiuose su Dievu.
Taigi, galų gale mūsų tikslas, gyvenant pavojingame ir chaotiškame laikotarpyje, yra paprastas: pažinti Dievą. Apaštalas Paulius rašė apie Kristaus Jėzaus, jo Viešpaties, pažinimo didybę (Filipiečiams 3, 8). Pradėdami šią naują savaitę, mes tai turime laikyti savo gyvenimo tikslu. Kristuje mes turime gyvenimą. Su Kristumi mes galime viską atlaikyti. Tesuteikia mums Viešpats Jo pažinimo privilegiją ir palaiminimą. Amen.
[1] Aleksandras Didysis, “galiūnas karalius“, minimas trečioje eilutėje gimė 356 m. pr. Kr., bet jo bandymas sunaikinti Persų imperiją prasidėjo 334 m. pr. Kr. “Niekšas“ iš 21 eilutės buvo Antiochas Epifanas (215-164 m. pr. Kr.)