Reformatų žinia  

Rom 5,1-5: Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išmėgintą dorybę, išmėginta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.   Tai Dievo Žodis. Amen.

Mt 7,21-23: Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. “Daugelis man sakys, tai dienai atėjus: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!’ Tuomet jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau.  Šalin nuo manęs, nedorėliai!’

Šiandien švenčiame svarbiausią savaitės dieną – sekmadienį, nes tai Viešpaties diena, kaip ir kiekviena diena, bet Sekmadienį Dangiškojo Tėvo paskirtas laikas Jį šlovinti, švęsti ir džiaugtis.

Ir Jūs, mielieji, kurie pamaldose lankotės kaskart, kai tik jos vyksta, tikiuosi, kad tai darote iš didžiulio noro garbinti mūsų Viešpatį, Jam atiduoti maldas ir giesmes, švęsti Viešpaties Sekmadienį net jei esate prie radijo imtuvų ar nuotolinių transliacijų. Jei taip, tai galite neabejoti Jo malonės gausa ir būti užtikrintais išgelbėjimu, kurį Viešpats Jėzus suteikė mums, tikintiesiems, išrinktiesiems... Būtent tie žmonės, tie tikintieji, išrinktieji, užtikrintieji Dievo dovanomis, malonėmis ir išgelbėjimu yra Dievo derlius. Už kurį be paliovos turime dėkoti. Kiekvienas ir visi kartu.

Taigi, viskas gerai, jei neabejojate savo išgelbėjimu ir Viešpaties pažadu, tikėjimu, Jo malonėmis, bet daugelis visgi abejoja. Daugelis nėra užtikrinti išgelbėjimu. Ar tai labai blogai? Gal nieko tokio? Šiuos klausimus nagrinėja Vestminsterio tikėjimo išpažinimo XVIII sk. Atidžiai įsigilinkite į šio skyriaus 1 d.: Nors veidmainiai ir kiti neatgimę žmonės gali apgaudinėti save, tuščiai vildamiesi ir pasikliaudami kūniškais samprotavimais, jog Dievas jiems palankus ir jie išgelbėti, jų viltys žlugs. <...> Štai taip. Labai griežtas ir nemalonus perspėjimas. Ar jis ne man skirtas? Kažkam kitam? Labai norėtųsi tikėti. O kad tikėti ir būti užtikrintu šiuo tikėjimu, privalome aiškintis Dievo Žodį, Jo norus suprasti, gilintis, klausti ir bendrauti su Dievu. Ir tai daryti neveidmainiaujant.

Dažnai girdžiu kalbant, kad reikia susitvarkyti – suprask, viešai išpažinti savo tikėjimą, pakrikštyti vaikus ar gauti bažnytinę santuoką. Pagaliau dar susimokėti narystės auką, priimti Komuniją. Taip susitvarkoma. Būtent tokius Tikėjimo Išpažinimas ir perspėja. Jei visa tai darydami vilsimės, kad už tai Dievas mums bus palankus ir už tai būsime išgelbėti, tokios viltys gali labai greit žlugti. Jobas tokias viltis lygina su voratinkliu. Job 8,13-14: Toks likimas visų, kurie užmiršta Dievą; bedievio žmogaus viltis virsta niekais. Tik voratinklio siūlas – jo viltis, voratinklis – jo pasitikėjimas. Būtent, kai žmogus visas viltis sudeda į save, į kūniškus, medžiaginius dalykus, asmeninius samprotavimus, tuomet Dievo juose nebelieka, tuomet dvasiniai reikalai tampa nebesvarbūs, ir viltis, paremta asmeniniu, kūniškuoju supratimu, virsta niekais, nutrūksta kaip voratinklio gija.

Šiandienos Evangelijos skaitinys vėl primena apie darbų menkumą, jei jie daromi siekiant tik asmeninių tikslų, naudos tik sau ar siekiant sau naudingo sandorio su Dievu – tai, ką galima būtų vadinti netgi prekyba su Dievu, net kaltinimais Dievui: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!’ – Suprask, už tai Dieve mus turėtum išaukštinti, mums atmokėti, mus išgelbėti.

Deja, prekyba su Dievu negalima, mes negalime sumokėti Dievui teisingos ir pakankamos kainos, negalime su Juo susilyginti iki lygiaverčių derybininkų ar prekybininkų, negalime su Juo derėtis, galime tik paklusti.

Galime nuoširdžiai paklusti Dievo valiai, tikėti, mylėti ir stengtis gyventi Jo akivaizdoje tyra sąžine, bet ne dėl išskaičiavimo, kad dėl to mums Visagalis Dievas kažką duos daugiau, kad man bus geriau. Ne! Turime gyventi, nuoširdžiai tikėti ir darbuotis Dievo garbei iš dėkingumo Jam, nes Jis jau viską numatė ir viską atliko dėl mūsų. Ir mums nieko netrūksta. Jėzus viską atliko. Jo darbo, Jo aukos tikrai užtenka, ir mums Jo papildyti, patikslinti, pridėti nieko nereikia. Tik reikia atlikti tai, ko iš mūsų reikalauja Viešpats. Deja, ir tai mums sunkiai sekasi. Ypač, kai visas viltis sudedame į save.

Šiandienos Evangelijos skaitinys – kalno pamokslo pabaiga, kur Jėzus labai rimtai ir atsakingai perspėja savuosius ir visus Jo pamokslo besiklausančius, ir tuos, kurie šiandien vis dar Jo garsųjį pamokslą skaito. Jėzus nuo netikrų pranašų pamoksle atsisuka į klaidingus išpažinėjus, nuo nesveiko mokslo skelbėjų -- prie klausytojų.

Jėzaus pamoka, kaip ir Vestminsterio tikėjimo išpažinimo XVIII sk 1 d. pradžios pamoka, sako, kad vien išoriškai išpažįstamos krikščionybės nepakanka, tai netgi beprasmiška, vien kultūrinis religingumas nieko gero neduoda, vien susitvarkymas – tuščia viltis. Ir Mt 7, 21 eil. tai puikiai patvirtina: Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Šiandien reiktų suprasti, kad netgi ne visi išpažįstantieji ir save vadinantieji krikščionimis bus išgelbėti. Sakydami, skaitydami ar kartodami kiekvienų pamaldų metu Apaštališkąjį tikėjimo išpažinimą tai turėtume daryti labai atsakingai, ne tik kaip žirnius į sieną berti, bet ir apgalvoti kiekvieną teiginį, kiekvieną žodį, ir apmąstyti, ar aš tikrai tam pritariu. Jei ne, vadinasi, veidmainiauju ir toks išpažinimas bevertis.

Norint būti garantuotu ir užtikrintu savo išgelbėjimu, neužtenka atlikti kažkokius religinius, liturginius, tradicinius reikalavimus, neužtenka parapijoje ar Bažnyčioje puikuotis užimamomis pareigomis ir gauti tam tikras privilegijas, neužtenka turėti daug ar svarbiausių teologinių žinių, neužtenka Bažnyčios labui padaryti daug nuostabių darbų. Ar esame tikri, kad visą tai darydami, vykdome Dievo valią? Ar nuoširdžiai atgailaujame? Ar tikrai tikime Kristumi, kuris yra ir mano Gelbėtojas? Kas man Jėzus? Gal tai tik seniai istorijos bėgyje buvusi garsi asmenybė? O gal ir nebuvusi, išgalvota? Yra daug tokių teiginių. Yra daug prieštaraujančių. Todėl Jėzus tuometinius ir dabartinius žmones perspėja, kad yra tokia galimybė ir tikimybė išgirsti siaubingus žodžius: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau.  Šalin nuo manęs, nedorėliai!’

Mes, reformatai, turime daug ir įvairių tikėjimo išpažinimų. Štai ne taip seniai pasirodė Belgiškasis tikėjimo išpažinimas, bene populiariausias mūsų Haidelbergo katekizmas, II-oji šveicariškoji konfesija (arba išpažinimas), šiandien mes nagrinėjame Vestminsterio tikėjimo išpažinimą. Tai labai gerai. Tačiau vien to neužtenka. Krikščionybę reikia ne tik išpažinti, bet ir gyventi pagal jos tiesas. O jos užrašytos Dievo žodyje. Ir tik Dievo žodyje yra pakankamai parašyta nurodymų, kurie veda į Dievo Karalystę. Tik Jis yra geriausias ir patikimiausias vedlys ir išganymo garantas.

Dievas mums nurodo kelią, Dievas duoda viltį ir neturime abejoti, bet visiškai pasitikėti. Ir tai patvirtina apaštalas Paulius laiške romiečiams 5,1: Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,<...>

Paulius kalba jau apie nuoširdžius Dievo žmones, tuos, kurie nuoširdžiai tiki ir nuoširdžiai išpažįsta Jėzų arba taikoje gyvena su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Paulius parodo tikėjimo vaisius ir pirmiausiai jis kalba apie taiką. Turbūt geriausiai apie tai supranta žmonės, kurie išgyveno karą. Labai gerai supranta dabartiniai mūsų broliai ukrainiečiai, kuriems labai trūksta taikos, o taip pat ir Kalnų Karabacho, Sirijos, Jemeno gyventojai. Bet visų blogiausia, kai trūksta taikos su Viešpačiu... Ir nuostabiausia, kai taika su Viešpačiu yra! Ir ji įmanoma tik per Jėzų, per Jo auką, per už mus sumokėtą nesuvokiamai didelę kainą.

Tai Geroji Naujiena, tai Kristaus Evangelija.

Paulius patvirtina reikalavimą ne tik išpažinti, bet ir gyventi taikoje su Dievu. Ir čia kiekvienas žodis neįkainuojamas, kaip žodis taikoje, taip ir žodis gyventi. Ne egzistuoti ar deklaruoti, bet gyventi!

Toliau apaštalas Paulius kalba apie Dievo Malonę, kuri pasiekiama ir suprantama vėlgi per tikėjimą Jėzumi -- tai Dievas savuosius traukia link savęs, suteikdamas šias tikėjimo dovanas. Viešpats tik iš savo Malonės suteikia nuteisinimą, suteikia dovanodamas – ne už kažką, ne už kažkokią kainą, darbą, paklusnumą ar nuopelnus. Tik iš savo malonės. 

Pasiekti arba priimti šią Dievo malonę, reiškia su pasitikėjimu artintis link Dievo, kai Jis patraukia, kai Jis kviečia, nes Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, (Ef 2,83) ir Hbr 4,16: Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.

Vėl Paulius aiškina, kuo turime didžiuotis, nors dažniau mėgstame didžiuotis savo pasiekimais, turtais, padėtimi, išsilavinimu ar protu, Paulius sako, jog privalome didžiuotis Dievo šlove. Tik taip turėsime tikrą viltį, tik taip gyvensime dievotai ir veiksmingai šventėdami keliausime link Karalystės.

Toliau Paulius tęsia mintį apie pasididžiavimą. Jau Senajame Testamente patyrėme, kad Dievas gali net blogus dalykus paversti gerais (Juozapo istorija), analogiškai ir šiose eilutėse parodo, kad galime didžiuotis net sielvartais, <...> nes sielvartai gimdo ištvermę  ir toliau: ištvermė – išmėgintą dorybę,  ir dar: išmėginta dorybė – viltį. Štai pavyzdys, kaip vėl Dievas pakeičia blogus dalykus į gerus.

Šiandien mums kartais keista, jog apaštalas Paulius siūlo didžiuotis dar ir sielvartais. Jis galvoje turi užplūdusias negandas vykdant Dievo darbus, tarnaujant Dievo garbei. Ir taip atsako į mūsų abejones. Net sunkumai, negandos, vargai, jei jie užklumpa vykdant Dievo valią, net jie gali būti dievoto žmogaus suprantami kaip palaiminimas. Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems. (Rom 8,28)

Dar turėtume suprasti, kad tik tuomet, kai žmogų ištinka sielvartai, o kartu ir negandos, suspaudimai, jis žymiai aiškiau suvokia savo silpnumą, menkumą, nuodėmingumą ir, tuo pačiu, Dievo didybę ir visagalybę. Tuomet žmogus suvokia, kad jam reikia Dievo, reikia Gelbėtojo, ir kad šis Gelbėtojas yra labai arti, Jis visai šalia ir pasiruošęs padėti.

Grįžkime prie Vestminsterio tikėjimo išpažinimo XVIII sk. 1-osios dalies:  jos pradžia perspėja ir net gali ne juokais išgąsdinti, ypač tuos abejojančius ir drungnus krikščionis, visgi pabaiga aiškiai nuramina nuoširdžius, tikinčius ir dievotus žmones, paskirtuosius ir išrinktuosius: O tie, kurie iš tiesų tiki Viešpačiu Jėzumi, nuoširdžiai Jį myli ir stengiasi gyventi Jo akivaizdoje  tyra sąžine, šiame gyvenime gali būti tvirtai užtikrinti, jog pasilieka malonėje. Jie gali džiaugtis Dievo šlovės viltimi, ir ši viltis jų niekada neapvils.

Ir 1 Jn 3,14: Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje. Būkime užtikrinti, kad šie žodžiai skirti taip pat ir mums, todėl neabejodami ir ištvermingai sekime Kristumi, skelbdami Jo Evangeliją, Gerąją Žiną įvairiais būdais, kaip tik Viešpats kiekvieną iš mūsų apdovanojo.

Kaip ir apaštalas Jonas 1-ajame laiške moko. 3 sk. nuo 18-19: Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį. Amen.