Kun. Raimondas Stankevičius

Rom 2,14-15: Kai jokio Įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo Įstatymo reikalavimus, tada jie, neturintys Įstatymo, patys sau yra įstatymas. Jie parodo, kad Įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą...

Mieli broliai ir sesės Jėzuje Kristuje, brangūs bendratikiai, šiandien pamaldas pradėjome giesme iš skyrelio Pjūties dėkojimo šventė. Pavadinimas šiek tiek keistokas, bet gal todėl, kad mūsų giesmynas išleistas dar 1942 metais. Norėčiau šią šventę vadinti Derliaus padėkos. Šiandien taip dažniausiai ir vadiname, ir tai geriau suprantama. Pjūties dėkojimo daugiau suprantama kaip javapjūtė – tik javapjūtė. Iš tikrųjų tuo neapsiribojama. Dievo Žodis ir apie pjūtį kalba ne tik kaip apie materialų kūnišką derlių – Lk 10,2: Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Čia Raštas apibūdina Viešpatį – Šeimininku, o Evangelijos skelbėjus – darbininkais. Juo labiau Derlius – iš Apr 14,15: Iš šventyklos išėjo dar vienas angelas, šaukdamas galingu balsu sėdinčiajam ant debesies: „Paleisk darban savo pjautuvą ir pjauk, nes išmušė pjūties valanda, ir žemės derlius prinoko“.

Taigi, galvodami apie derlių ar apie pjūtį, neturime apsiriboti vien materialiu derliumi ar rudens gėrybėmis. Šiandien norėčiau kalbėti apie Dievo derliaus aruodų dovaną mums – apie Įstatymą. Jei nesigilintume, tikriausiai pirmoji mintis būtų tokia, kad Įstatymas – nelabai jau gera dovana, Įstatymas dažniausiai siejamas su apribojimas, su draudimais, su jo pažeidimais ir su bausmėmis už įstatymo pažeidimus. Taigi, anokia čia dovana. Bet tai – pasaulio supratimas, žmogiškasis. Ir netgi pasaulyje Įstatymas, nors ir baudžiantis, griežtas ar ribojantis, jis labai reikalingas ir tikrai galima jį pavadinti dovana. Turime susimąstyti, kas atsitiktų, jei įstatymo nebūtų. Taigi, įstatymas labai reikalingas ir privalomas net pasaulyje.

Bažnyčioje mes kalbame apie Dievo Įstatymą, ir šiandien, tęsdami Vestminsterio tikėjimo išpažinimo XIX sk. nagrinėjimą, pasiklausykite 1-osios dalies: „Dievas davė Adomui įstatymą darbų sandoros pavidalu ir reikalavo iš jo ir visų jo palikuonių asmeniško, visiško, griežto ir nuolatinio paklusnumo šiam įstatymui. Dievas pažadėjo gyvenimą už įstatymo laikymąsi ir bauginančią mirtį už jo sulaužymą. Jis suteikė žmogui galią bei sugebėjimą paklusti šiam įstatymui.“

Kaip ir viskas numatyta, sutvarkyta ir aišku. Lieka įvykdyti. Deja, tuometinis žmogus, Adomas, žmonijos protėvis, pasielgė kitaip – sulaužė tuometinį įstatymą, nepakluso Dievui ir pasirinko mirtį vietoj gyvenimo. Taip pirmasis Adomas įskiepijo žmonijai nuodėmės geną. Jį turime ir todėl mums labai sunku laikytis Dievo Įstatymo, nurodymų, eiti Dievo keliu, todėl esame linkę nusidėti ir, jei ne antrasis Adomas – Viešpats Jėzus Kristus, Jo auka ant kryžiaus, mūsų Dievo Įstatymo pažeidimai, mūsų nuodėmės būtų įvertintos vienareikšmiškai: Dievo pažadas už Įstatymo sulaužymą – bauginanti mirtis.

Šiandienos skaitinyje apaštalas Paulius aiškina apie vienodą atsakomybę už Įstatymo pažeidimą – visiems vienodai, ar tai būtų pagonis, ar žydas, ir šiandien suprantame, kad bausmė už Įstatymo nevykdymą irgi vienoda – tikinčiam krikščioniui ar pasaulio žmogui, netikinčiam ar klaidatikiui. Galbūt iš Dievo mokymo nukopijuotas posakis, kad prieš įstatymą visi lygūs arba, kad nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Paskutiniojo teismo metu kiekvienas bus teisiamas ar apdovanojamas pagal savo darbus – Rom 2,6-10: Jis kiekvienam atmokės už jo darbus:  tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, – amžinuoju gyvenimu, o išpuikėliams, kurie neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, – pykčiu ir rūstybe. Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko. Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui.

Reiktų išsiaiškinti ir abejonę, ar tikrai ir pagonys bus teisiami pagal Dievo Įstatymą, ir netikintys, ir tie, kurie Dievo Įstatymo neregėjo ir negirdėjo? Ar tai teisinga?

Visgi, nors pagonys ir neturėjo Įstatymo, kuris iš pradžių buvo užrašytas akmeninėse plokštėse ant Sinajaus kalno, tačiau Dievas Įstatymo reikalavimus įrašė ir į pagonių širdis: Įdiegsiu jiems savo Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį. (Jer 31,33), ir tai patvirtina apaštalas Paulius 2 Kor 3,3: Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, parengtas mūsų patarnavimu, surašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet  gyvų širdžių plokštėse.

Viešpats davė gebėjimą ne tik žydams, ne tik šiandieniniams krikščionims, bet ir pagonims kokiu laikmečiu jie begyventų – skirti gėrį nuo blogio. Dievo Žodis taip pat patvirtina, kad net ir pagonys nebuvo palikti be liudijimo, buvo paskelbta visai žmonijai, be išimties Ps 19,1-4: Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą. Apie tai diena pasakoja dienai ir naktis duoda žinią nakčiai be jokio kalbesio ir be jokių žodžių. Taip vaizdžiai patvirtina karalius Dovydas Ps 19, 1-4 eil., o taip pat ir Apd 17,26-28: Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apčiuopomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai: ‘Mes esame iš jo giminės’“, ir dar Paulius Rom 1,28 ir 32 eil.: Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nedera.  Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.

Šios eilutės atskleidžia Pauliaus užrašytą mintį, kad pagonys sau yra įstatymas. Tad skaitant daugelį Šv. R. eilučių, patvirtinančių Įstatymo svarbą ir atsakomybę už nevykdymą, norisi galvoti apie seniai praėjusius laikus – žydus, graikus, pagonis. Tačiau kaip tai aktualu šiandien – Kai jokio Įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo Įstatymo reikalavimus, tada jie, neturintys Įstatymo, patys sau yra įstatymas. Dauguma mūsų prisimename įvairius rinkimus. Mes renkame mūsų valstybės įstatymų kūrėjus. Ir kokia didelė atsakomybė kiekvienam iš mūsų pasirinkti tuos, kurie nebūtų patys sau įstatymas. Bet, gavę pasitikėjimą, laikytųsi ir vadovautųsi jau esančiu Dievo Įstatymu – ta Dievo Dovana, kuri kartais nelabai maloniai atrodo. Ypač tiems, kurie nenori jo laikytis, kurie nemyli Dievo, bet yra patys sau įstatymas.

Reformatų Bažnyčioje įprasta melstis už valdžios institucijas, tame skaičiuje – ir už Seimą. Rinkimų metu turėtume melsti Dievą, kad mums parodytų teisingą numerį, sąrašą, pavardę, kad mums suteiktų išminties pasirinkti, ištirti ir pažinti, o tuomet – ir apsispręsti.

Bet nuo rinkimų grįžkime prie įstatymo. Kiekvienas krikščionis, jei jis yra krikščionis, puikiai supranta, kad tik vienintelis Dievo Įstatymas – tobulai teisingas, ką patvirtina ir Vestminstinsterio tikėjimo išpažinimo XIX sk. 2 dalis: „Po Adomo nuopuolio šis įstatymas liko nepriekaištingu teisumo kriterijumi ir buvo duotas Dievo ant Sinajaus kalno Dešimčia įsakymų, užrašytų dviejose plokštėse.“ <...> O visi pasaulio valstybių kodeksai, įstatymai ir nuostatai, konstitucijos sukurti pagal Dievo įsakymus, ir dažniausiai pasaulio kūrėjai to nežino, nesigilina ar nesistengia tai suprasti. Bet gėrio ir blogio supratimą Viešpats įrašė į jų širdis, protus.

Koks bebūtų tobulas Dievo Įstatymas, reikia, kad jis būtų vykdomas. Dievas Izraeliui – savajai tautai davė ir kitų įvairių įstatymų – apeiginių, dorovinių, praktinių, juridinių. Vieni liko, kiti išnyko, tačiau Laikytis moralinio įstatymo visais laikais privalu visiems – tiek išteisintiems, tiek neišteisintiems, ir ne tik dėl įstatymo turinio, bet ir iš pagarbos jo davėjui ir autoritetui – Dievui Kūrėjui. Kristaus Evangelija šios pareigos jokiu būdu nepanaikina, o tik dar labiau ją įtvirtina. Apie Įstatymo vykdymą kalba Vestminstinsterio tikėjimo išpažinimo XIX sk. 5 d. ir Paulius Rom 13,8-10 sako, jog: Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – Įstatymo įvykdymas. Paulius atskleidžia skirtumą, tarp tikinčio krikščionio ir pagonio arba netikinčio, kuris vykdo ar bent stengiasi vykdyti Dievo Įstatymą. Netikinčiam arba pagoniui, nors Įstatymas ir jo supratimas įrašytas širdyje, tačiau jis vykdo jį iš baimės ir žinojimo, kad kitaip bus baudžiamas, o krikščionis, Dievo žmogus – iš meilės savo Įstatymo Kūrėjui, savo Viešpačiui, todėl jam Įstatymo vykdymas yra meilė ir meilės patvirtinimas.

Ir dar labai svarbi XIX sk. 6-oji dalis: „Nors tikintieji nėra nei išteisinami, nei pasmerkiami įstatymu, kaip darbų sandora, įstatymas jiems, kaip ir visiems kitiems, yra itin reikšmingas ir naudingas. Įstatymas, kaip gyvenimo normatyvas, nurodo Dievo valią ir pareigą jai paklusti. Jis taip pat atskleidžia žmonėms nuodėmingą jų prigimties, širdies, ir gyvenimo sugedimą. Visa tai veda prie supratimo, koks man ir tau – kiekvienam krikščioniui – reikalingas Gelbėtojas.

Ir pagaliau paskutinis – 7-asis punktas baigiamas viltinga gaida: <...> Nė vienas iš minėtų Įstatymo ypatumų neprieštarauja malonės Evangelijai, o puikiai su ja dera. Kristaus Dvasia palenkia žmogaus valią bei įgalina ją laisvai ir džiaugsmingai vykdyti įstatyme apreikštą Dievo valią.

Ir pabaigai – nuostabūs Jn 1,17 žodžiai: Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.

Amen.