Lk 1,69-75: ₆₉ Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose, ₇₀ kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, ₇₁ jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia. ₇₂ Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atmena savo šventąją Sandorą – ₇₃ priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, ₇₄ išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti ₇₅ per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse.

Brangūs tikėjimo namiškiai, šiandien norėčiau paliesti krikščionio ir jo sąžinės laisvės temą. Kai kurių mokslininkų, istorikų teigimu, žodis sąžinė gimė Reformacijos pradžioje. Arba jį pagimdė Reformacija, todėl ir reformatų tikėjimo išpažinimuose šis, tuomet dar naujas žodis, dažnai vartojamas.

Laisvė – kuo gyliau eisime istorinėn praeitin, tuo jos mažiau sutiksime. Karai, priespaudos, okupacijos, vergovė. Kur laisvė istorijoje? Ar tai naujas žodis ir nauja visuomenės būsena? Ar laisvės samprata istorijos bėgyje išliko? Panašu, kad su metais, šimtmečiais laisvės supratimas kito. Tačiau Dievo Žodis nesikeičia, Jis išlieka toks pat ir amžinas. Mt 24,35: Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis arba 1 Pt 1,25: Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra jums paskelbtas Evangelijos žodis.

Dievo Žodis, o taip pat ir Tikėjimo išpažinimai paaiškina apie biblinį laisvės supratimą, kuris kardinaliai skiriasi nuo šiandieninio pasaulietinio liberalaus supratimo.

Vestminsterio tikėjimo išpažinimo (VTI) XX sk. 1 dalis pradedama: Laisvė, kurią Kristus įgijo tikintiesiems, gyvenantiems Evangelijos malonės laiku, yra laisvė nuo kaltės už nuodėmę, nuo pasmerkiančios Dievo rūstybės ir nuo dorovinio  įstatymo prakeikimo. Kaip Kristus įgijo mums šią laisvę aiškina apaštalas Paulius Laiške Tit 2,14: Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir sau nuskaistintų  tautą, uolią geriems darbams. Aiškina ir romiečiams 5,1-2 sakydamas, kad nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Šių žodžių šviesoje galime suprasti, priimti ir vadovautis toliau dėstomais VTI XX sk. 1 d. žodžiais: Jis [Jėzus Kristus] taip pat išlaisvino juos [savo išrinktuosius, tikinčiuosius, krikščionis] iš dabartinio blogio amžiaus, iš vergystės Šėtonui, iš nuodėmės viešpatavimo, iš pražūtingų sielvartų, iš mirties geluonies, iš pragaro valdžios ir amžino pasmerkimo. Tikintieji gali laisvai artintis prie Dievo ir paklūsta Jam ne iš vergiškos baimės, bet noriai, kaip mylintys vaikai.

Taigi, laisvė ir įstatymas. Ar jie neprasilenkia? Tikrai ne, jei jie suprantami Biblijos šviesoje. Pasaulietinė laisvė ir krikščioniška laisvė prasilenkia visiškai. Nes pasaulio supratime laisvas žmogus statomas į Dievo vietą, krikščioniškame supratime Jėzus Kristus mums užtikrina sąžinės laivę ir išvaduoja iš vergystės Šėtonui, nuodėmei, melui. Įstatymas išryškina, parodo nuodėmės mąstą, baisų žmogaus sugedimo lygį, tačiau Įstatymas nenuveda į Dievo karalystę, Įstatymas neatperka mūsų nuodėmių. Įstatymo laikymasis, be abejo,  tikrai geras dalykas, bet ne pakankamas Išgelbėjimui. Įstatymas yra priemonė mūsų sugedimui nustatyti ir suprasti, kad reikalingas Gelbėtojas.

Šioje vietoje reikia sugrįžti prie šiandienos Biblijos skaitinio iš Pauliaus laiško galatams 3,10: Visiems, kurie remiasi Įstatymo darbais, gresia prakeikimas. <...> Štai labai griežtas įspėjimas. Štai kaip svarbu Įstatymo darbus atskirti nuo išgelbėjimo. Jei net būtų galima išsigelbėti Įstatymo darbais, vis tiek mums tai nepavyktų, nes nei vienas nepajėgiame pilnai įvykdyti Įstatymo, todėl gresia tik prakeikimas – ir už Įstatymo neįvykdymą, nes šios eilutės Pauliaus paimtos iš S.T Pakartoto įstatymo knygos 27,26: Prakeiktas, kas nesilaikys šio Įstatymo žodžių ir nevykdys!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’ Taigi, jei Jėzus nebūtų įvykdęs Įstatymo, jei Jėzus nebūtų sumokėjęs mūsų skolas – Įstatymo pažeidimo baudas, šiandien būtume prakeikti, nuteisti ir nubausti, būtume visiškai pražuvę. Tačiau Viešpats Jėzus Kristus viską pakeičia mus suteikdamas malonę ir išgelbėjimą – Gal 1,3-4: Malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris atidavė save už mūsų nuodėmes, kad nuo dabartinio blogo amžiaus išgelbėtų mus pagal mūsų Dievo ir Tėvo valią. Taigi, aiškiai Dievo Žodis mums parodo Evangelijos šerdį – Jėzus Kristus yra mano Gelbėtojas, Jėzus Kristus atpirko, sumokėjo už mano kaltes, Jėzaus auka ant kryžiaus esu išgelbėtas ir aš, kaip ir daugelis kitų nusidėjėlių. Norėtųsi sakyti – visi nusidėjėliai, tačiau kitoje eilutėje apaštalas Paulius patikslina, kad teisusis gyvens tikėjimu (Gal 3,11). Taigi, dar vienas reikalavimas iš nusidėjėlio – tikėjimas. Ne visi nusidėjėliai bus išgelbėti, bet tik tie, kuriems Viešpats įskiepijo tikėjimo dovaną. Tik tie, vietoj kurių buvo pasmerktas Jėzus, vietoj kurių Jis buvo nukryžiuotas. Gal 3,13: Kristus mus atpirko iš Įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta:  Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio. Vėl Paulius kalba apie mus, kurie nesugebame įvykdyti Įstatymo ir kurių vieta ant kryžiaus arba nukryžiuotųjų vietoje. Nes pažeidėme Dievo Įstatymą, todėl turėtume būti teisingai nubausti. Bet Kristus prisiėmė prakeikimą vietoj mūsų ir taip sutaikė su Tėvu, todėl vietoj prakeitimo, gauname palaiminimą, vietoj bausmės – išteisinimą, vietoj įstatymo jungo – malonę.

Apie krikščionio laisvę VTI XX sk. 3 dalyje sakoma, kad Tie, kurie pateisindami krikščionio laisves nuodėmiauja, ar puoselėja savyje nuodėmingas aistras, visiškai iškreipia krikščioniškos laisvės paskirtį. Ji mums duota tam, kad, išlaisvinti iš priešų, be baimės tarnautume Viešpačiui per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse. Labai gerai paaiškintas žmogaus polinkis į save, savęs pateisinimą, savęs nepamatuotą pervertinimą, pasinaudojant net šventais dalykais. Tai, tikriausiai, pats pavojingiausias veiksmas krikščioniui. Ir su tuo labai dažnai susiduriama šiandien, ypač rinkiminių pažadų ar pagyrų laiku. Tačiau Išpažinimas nurodo ir į teisingą krikščioniškos laisvės supratimą, kuris veda prie džiaugsmingos padėkos Dievui, prie Viešpaties pašlovinimo.

Verta prisiminti antrąjį šiandienos skaitinį iš Evangelijos pagal Luką – senyvo kunigo Zacharijo padėkos ir šlovinimo giesmę. Ši giesmė, šie žodžiai buvo pirmieji, kurios Zacharijas išsakė tik atgavęs kalbos dovaną: Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė Izraelio tautą ir atnešė jai išvadavimą (Lk 1,68). Tai buvo nepaprastai gilus jausmas, kai žmogus pamatė ar pajuto Senojo Testamento pažado išsipildymą – Gelbėtojo atsiuntimą. Ar mes galime šį jausmą suprasti? Senojo Testamento žmonės labai mažai žinojo apie Gelbėtojo atsiuntimą, apie išlaisvinimą iš nuodėmės vergovės, apie tikrąją krikščioniškąją laisvę artintis link Dievo Karalystės. Šiuo metu žmonės turi labai daug galimybių sužinoti apie tai skaitydami, klausydamiesi. Mes esame apdovanoti užrašytuoju Dievo Žodžiu – Biblija. Tačiau bažnyčių suolai vis dar retai užsėsti, o noras šlovinti taip, kaip šlovino Zacharijas – labai retas reiškinys.

Turime neapsakomai nuostabią privilegiją gyventi Evangelijos šviesoje. Ar tai suprantame, suvokiame? Lengviau suprasti Dievo įsakymus, lengviau suprasti Įstatymo svarbą ir vykdymo privalumus, tačiau į amžinąjį gyvenimą Tėvo artybėje veda ne Įstatymo darbai, bet nuoširdus tikėjimas Evangelijos žinia, pažadu ir Kristaus apmokėta skola. Įstatymo neįstengiam įvykdyti, tačiau Jėzus tai padarė – sumokėjo, atpirko, įvykdė Įstatymo reikalavimus. Zacharijas skelbia Kristaus Evangeliją – nurodo įrankį, kuriuo bus išgelbėta išrinktoji Dievo tauta, krikščionija, ir tas įrankis – galingas Gelbėtojas iš Dovydo namų. Zacharijas primena ir apie Senojo Testamento pranašus, kurie kalbėjo apie Gelbėtoją, primindami Dievo sandorą su Abraomu, pažadus jam.

Zacharijas kalbėjo apie išgelbėjimą nuo priešų. Vaizdingai tai paskelbė. Kas gi šiandien tie priešai? Pirmiausiai – tai mūsų klaidingas, nuodėmingas supratimas. Mūsų nuodėmė. Klaidingi pranašai. Vietoj laisvės būti su Viešpačiu, laisvai gyventi Jo mokymu, laisvai išpažinti biblines krikščioniškas vertybes, mums siūlo laisvai priimti nuodėmės jungą, siūlo atsisėsti į Dievo vietą ir žmogų iškelia virš Dievo ir Jo mokymo, nurodymų, įstatymų, paversdami Dievą vienu ir savo tarnų, pagalbininkų ar užgaidų vykdytojų.

Zacharijas atveria dvasios akis ir protą savo klausytojams ir šiandienos skaitytojams, tvirtindamas, jog didžiausia palaima, didžiausias džiaugsmas išvaduotiesiems iš priešų rankų arba atgimusiems, išrinktiesiems Dievo žmonėms – tarnauti Kristaus kariuomenėje, šlovinti Dievą, be baimės Jam tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu Jo akyse.

Ir apie sąžinės laisvę, suteikiančią galimybę laikytis Įstatymo ir pasitikėti Jėzaus auka ir išgelbėjimu, kalba VTI XX sk. 2 dalis: Tik Dievas yra sąžinės Dievas, ir ji neturi būti varžoma jokiais mokymais ir priesakais, kurie tikėjimo ar Dievo garbinimo klausimais nors kiek prieštarauja Jo žodžiui arba jį papildo. Tai patvirtina Jokūbas 4, 12: Tačiau tėra vienintelis Įstatymo leidėjas ir teisėjas, būtent tas, kuris gali išgelbėti ir pražudyti. O kas gi tu toks, kad teistum artimą?! O taip pat ir Apaštalas Paulius laiške romiečiams apeliuoja į jų sąžinę, Rom 4,14: Kas tu toks, kad drįsti teisti svetimą tarną?! Juk ar jis stovi, ar puola – tai savajam viešpačiui. Bet jis stovės, nes Viešpats turi galią jį palaikyti. Mielieji, kažką kritikuodami, vertindami, visada prisiminkime Dievo  vertinimą. Ar laisvė tikrai yra laisvė, ar sąžinė tikrai pagal Dievo valią. Ar tikrai mūsų vertinimas, kritika sutampa su Dievo Žodžiu, mokymu. Savo ir kitų teisėju pirmiausia laikykime mūsų dangiškąjį Tėvą, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, bet ne save, pirmiausiai pasitikėkime Juo ir išmintingais apaštalų Petro ir Jono žodžiais, užrašytas Apd 4, 19 ir 5,29: ... Petras ir Jonas jiems atsakė: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! <...> ... „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių. Amen.