Kodėl vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau? Kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano žodžių ir juos vykdo, Aš parodysiu jums, į ką jis panašus. Jis panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo pastatytas ant uolos. O kas klausosi, bet nevykdo, panašus į žmogų, pasistačiusį namą be pamato, ant žemės. Vos tik srovė į jį atsimušė, jis kaipmat sugriuvo, ir to namo griuvimas buvo smarkus.

Vienas iš mano mėgstamiausių krikščionio apibūdinimų Biblijoje yra užrašytas Apaštalų darbų 11, 24. Ten štai kaip paprastai yra apibūdinamas Barnabas: Jis buvo geras vyras, pilnas Šventosios Dvasios ir tikėjimo. Argi tai ne puikūs žodžiai, apibūdinantys žmogų? Mano nuomone, jie puikūs – ypač šie trys paprasti žodžiai: Jis buvo geras vyras. Bet kuris krikščionis vyras norėtų, kad šie žodžiai būtų iškalti ant jo kapo paminklo.  

Šiandien Jėzus apibūdina, koks tu turi būti, jei nori būti geras žmogus Jo Bažnyčioje. Kad padėtų mums suprasti, ką Jis turi omenyje, Jis pasitelkia tris paprastus vaizdinius. Būtent ir noriu, kad šį kartą į juos pažvelgtume. Tikiuosi, kad geriau suprasime, kokius mus – Dievo, mūsų Tėvo, sūnus ir dukteris – Jėzus nori matyti.

1) Geras medis su gerais vaisiais – Luko 6, 43-44

Mūsų skaitinys prasideda šiais žodžiais: Nėra gero medžio, kuris duotų blogus vaisius, ir nėra blogo, kuris duotų gerus vaisius. <...> Nuo erškėčių niekas nerenka figų, o nuo gervuogių krūmo neskina vynuogių.

Šiose eilutėse mums pateikiamas pirmas vaizdinys, ką reiškia būti geru vyru ar moterimi Dievo Karalystėje. Jėzus mums primena, kad kiekvienas medis duoda vaisius, kurie natūraliai auga toje medžių šeimoje. Pavyzdžiui, obelys taip vadinamos todėl, kad duoda obuolius, o ne apelsinus. Tai atrodo logiška, ar ne?

Štai dar vienas pavyzdys: ar kada nors girdėjai apie bugienių krūmą. Tai krūmas, kuris per Kalėdas subrandina ryškias mažas uogas. Uogos yra blizgančios, raudonos spalvos. Jos puikiai tinka mūsų namams puošti. Taigi, mums gali atrodyti, kad šis krūmas yra tobulas kalėdinis medelis. Tačiau, nors į jį ir gražu pažiūrėti, bugienių krūmas nėra tinkamas naudoti vietoje Kalėdų eglutės, ypač namuose, kuriuose yra vaikų. Kodėl? Jo uogos yra nuodingos. Taigi, jei tavo vaikai yra tokio amžiaus, kai viską deda į burną, būtų kvaila puošti namus bugienių krūmo šakomis.

Taigi, ar bugienių krūmas vis dar yra tinkamas augalas tavo sodui? Jis gali atrodyti gražiai. Tačiau tik kvailas žmogus nekreiptų dėmesio į jo nuodingas uogas. Tik kvailys sakytų: Jei aš būsiu geras bugienių krūmui, gal ir jis bus geras man. Gal jis užaugins gerų, skanių uogų, kurias galės valgyti mano vaikai. Ar bugienių krūmas atsakys į tavo gerumą ir užaugins sultingų, skanių, valgomų uogų? Žinoma, kad ne. Bugienių krūmai vis tiek augins tas pačias nuodingas uogas. Pokyčiams reikėtų stebuklo. Sodininkas turėtų išpjauti bugienių šakas ir įskiepyti visiškai naujas nenuodingo augalo šakas.

Jėzus nori, kad, kai Jis kalba apie gerus vaisius, būtent tai ir įsivaizduotume. Mums reikia, kad Jėzus, meistriškas Sodininkas, išpjautų mūsų senas šakas ir įskiepytų visiškai naujas šakas, kurios duos naujų ir gerų vaisių. Kaip tai atrodys? Tai bus skausmingas procesas – seno išpjovimas ir pakeitimas nauju. Tačiau rezultatas bus daug geresnis, negu tai, kas buvo. Būtent to ir reikia, jei norime tapti geru vyru ar gera moterimi, kokiais Dievas nori, kad būtume.

Savo laiške, skirtame Koloso mieste esančiai bažnyčiai, apaštalas Paulius taip tai apibūdino:

Todėl marinkite tuos savo narius, kurie yra žemėje: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė. Dėl šių dalykų ateina Dievo rūstybė neklusnumo vaikams. Jūs irgi kadaise taip elgėtės, gyvendami tarp jų. Bet dabar jūs visa tai nusivilkite: rūstybę, nirtulį, nelabumą, pyktį, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas pažinimu pagal atvaizdą To, kuris jį sukūrė (Kolosiečiams 3, 5-10).

Tokie pokyčiai įvyksta, kai mūsų meistriškas Sodininkas įskiepija į mus naujas, vaisingas šakas. Jis dirba – dažnai vienu metu pakeisdamas tik po vieną šaką, kad taptume vis labiau panašūs į medį, kuriuo Jis nori, kad mes būtume. Ar prisimeni šiuos žodžius iš 1-os psalmės?

Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais, bet mėgsta Viešpaties įstatymą ir mąsto apie Jo įstatymą dieną ir naktį. Jis bus kaip medis, prie upelio pasodintas, kuris, metui atėjus, duoda derlių ir jo lapai nevysta; ką jis bedarytų, jam sekasi (Psalmių 1, 1-3).

Nepamiršk, kad vaizduojamas medis. Todėl būk kantrus. Medžiui užaugti reikia laiko. Dažnai tampame nekantrūs, ypač kitų žmonių-medžių atžvilgiu, kai mūsų dvasinė pažanga – lėta. Tačiau man šis medžio paveikslas iš tiesų teikia vilties. Jis man primena, kad stipriausi medžiai yra tie, kurie auga lėtai, bet stabiliai ir pastoviai. Karačyje, Pakistane, augo papajų medis, kuris iš mažyčio augalėlio, per mažiau nei metus, išaugdavo į 4 metrų aukščio medį. Vieną rytą jį radome nuvirtusį ant žemės. Jis neturėjo šaknų. Jo viršus buvo sunkus. Jis užaugo per greitai. Tačiau Jėzus nori, kad mes taptume gerais, stipriais medžiais, su giliai į žemę įleistomis šaknimis. Tokie medžiai augs saugiai ir duos gerų vaisių. Tai pirmasis gero žmogaus vaizdinys.

2) Gero lobyno saugykla – Luko 6, 45

Tuomet Jėzus pateikia antrą gero žmogaus vaizdinį. Luko 6, 45 eilutėje Jis sako: Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo savo širdies lobyno iškelia bloga. Jo lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis.

Šiuo vaizdiniu Jėzus mums primena, kad vidus yra svarbesnis už išorę. Mes, tikrieji Jėzaus sekėjai, turime lobį savo viduje. Tas lobis yra Šventoji Dvasia. Apaštalas Paulius mums apie tai primena, užduodamas kelis klausimus 1 Korintiečiams 6, 19-20. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie yra Dievo.

Čia apaštalas Paulius kreipiasi į Korinto miesto bažnyčios narius: Argi nežinote šio akivaizdaus fakto? Jei esi tikintysis, esi tarsi šventykla, kurioje Šventoji Dvasia įsikūrė savo namus. Tad argi nežinote, kad jūsų išorinis elgesys turėtų atspindėti tai, kas yra jūsų viduje? Tai ta pati mintis, apie kurią kalba Jėzus... tik Jis dar prideda, kad tai, kas yra jūsų viduje, galiausiai atsiskleis jūsų žodžiuose ir elgesyje. Kurį laiką gali elgtis kaip geras žmogus. Tačiau ateis laikas, kai atsipalaiduosi ir atsiskleis tikrasis tavo žmogus.

Šiais laikais tai matome, kai įrašomi politikų pasisakymai, kuriuose jie privačioje aplinkoje pasisako visai kitaip nei viešai. Jėzus sako, kad mes visi esame šiek tiek panašūs į tuos politikus. Mes turime asmenybę, kurią rodome viešumoje. Norime, kad žmonės manytų, jog esame geri ir teisūs. O kartais net tikime savo pačių melu. Tačiau Jėzus mums sako, kad turime būti daug nuolankesni ir sąžiningesni savo atžvilgiu. Turime norėti pripažinti, kad dažnai elgiamės taip, tarsi Šventosios Dvasios nebūtų namie.

Taigi, kaip mes keičiamės? Neteisingas keitimosi būdas būtų sutelkti dėmesį į save. Mes esame tik indas, kuriame laikomas lobis. Biblijoje sakoma: šitą turtą mes laikome moliniuose induose, kad būtų aišku, jog visa viršijanti jėgos apstybė iš Dievo, o ne iš mūsų (2 Korintiečiams 4, 7). Taigi, užuot žiūrėję į indą, atsakymą į mūsų nuodėmę rasime sutelkdami dėmesį į patį lobį. Į Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide (2 Korintiečiams 4, 6). Mūsų dėmesys turi būti sutelktas į Jėzų, kuris gyvena mumyse per savo Šventąją Dvasią. Jis yra mūsų gyvenimo Viešpats.

Taigi, kuo daugiau mąstysime apie Jėzų, tuo labiau Jį atspindėsime savo kalba ir darbais. Kartais Jo lobį užgožia mūsų nuodėmingumas. Tačiau galiausiai jis nušvinta, ir žmonės pamato mumyse vykstančius pokyčius. Todėl atmink, kad Jėzus yra tavyje. Prašyk, kad Jis spindėtų per tave. Tai antroji iliustracija, kuria Jėzus apibūdina gerą vyrą ar moterį.

3) Namas pastatytas ant uolos – Luko 6, 46-49

Trečioje iliustracijoje Jėzus sako, kad geras vyras ar moteris yra panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo pastatytas ant uolos.

Gerai pastatytas namas tarnaus šimtmečius. Potvyniai gali sugriauti namus, tarsi jie būtų iš kartono. Potvynis turi didelę galią. Tačiau didelę galią turi ir gerai pastatytas namas. Pagalvok apie švyturį, kurį per audrą nuolat daužo bangos. Jei švyturys būtų tik laikina konstrukcija, pastatyta ant uolos, jį sunaikintų pirma audra. Tačiau gerai pastatytas švyturys stovės tvirtai, solidžiai ir išdidžiai. Jis ir toliau skleis šviesą ir rodys kelią iš audros grįžtantiems jūreiviams. Jie matys tą švyturį ir žinos, kad, praplaukę pro jį, pateks į saugų uostą.

Biblijoje yra geras pavyzdys žmogaus, kuris turėjo šį tvirtą, stiprų pagrindą. Jis buvo Kalebas. Kalebas buvo vienas iš dvylikos žvalgų, kurie pirmieji iškeliavo į Kanaano žemę po to, kai izraelitai išėjo iš Egipto ir keliavo į šią žemę, kurią Dievas jiems pažadėjo. Dvylika vyrų – kiekvienas iš jų atstovavo vienai Izraelio giminei – ėjo ir tyrinėjo kraštą. Apie juos gali paskaityti Skaičių knygos 13-ame skyriuje. Dvylika žvalgų pranešė, kad kraštas – derlingas ir jiems gerai paruoštas. Tačiau 10 iš jų sakė: bet jos gyventojai yra stiprūs, miestai dideli, apjuosti mūro sienomis. <...>  Mes negalime eiti prieš tas tautas, nes jos už mus stipresnės (Skaičių 13, 28 ir 31).

Tik du iš tų žvalgų, Kalebas ir Jozuė, sakė: Eikime ir užimkime tą žemę, nes mes esame pajėgūs juos nugalėti (Skaičių 13, 30). Tačiau izraelitai paklausė tų kitų dešimties vyrų ir supanikavo. Jie atsisakė eiti į žemę, kurią Dievas buvo pažadėjęs jiems duoti. Dėl to, kad jie nepasitikėjo Viešpačiu, izraelitai ateinančius 40 metų klajojo dykumoje, kol visa ta karta išmirė... visi, išskyrus Jozuę ir Kalebą. Šie du vyrai gyveno, kad pamatytų Kanaano žemę ir po 40 metų į ją įžengtų.

Tuomet, praėjus 45 metams po to, kai pirmą kartą kaip žvalgas Kalebas lankėsi Pažadėtoje žemėje, jis prabilo izraelitams, sakydamas:

Taigi Viešpats išlaikė mane gyvą, kaip Jis pažadėjo, keturiasdešimt penkerius metus nuo to laiko, kai Viešpats, Izraeliui klaidžiojant dykumoje, kalbėjo tai Mozei. Šiandien aš esu aštuoniasdešimt penkerių metų amžiaus. Aš ir šiandien dar esu toks tvirtas, kaip tą dieną, kai Mozė mane siuntė išžvalgyti šalį. Vis dar esu stiprus kariauti ir vadovauti. Taigi dabar duok man šitą kalną, apie kurį Viešpats kalbėjo. Juk tu tada girdėjai, kad ten gyvena anakiečiai ir turi didelių, sutvirtintų miestų. Gal Viešpats bus su manimi, ir aš nugalėsiu juos” (Jozuės 14, 10-12)

Anakiečiai buvo milžinai, kurių kadaise bijojo izraelitai. Bet ne Kalebas. Jis iki galo sekė Viešpačiu, Izraelio Dievu (Jozuės 14, 14). Jis pasirinko šią sudėtingą Kanaano kalnų šalį savo paveldėjimui. Ten apsigyveno jo Judo giminė ir ten taip pat įsikūrė Jeruzalės bei Betliejaus miestai. Iš šios giminės ir šiame regione gimė ir užaugo Mesijas Jėzus. Kalebas paruošė Jėzui kelią.

Geri dalykai vyksta dėl tokių gerų vyrų, kaip Kalebas ir Barnabas ir gerų moterų, tokių kaip Abraomo žmona Sara, karaliaus Dovydo prosenelė Rūta, Jono Krikštytojo motina Elžbieta ir, žinoma, Jėzaus motina Marija. Šie geri žmonės buvo tvirti medžiai, didelių lobynų saugyklos ir pastatai su tvirtais pamatais. Jie yra pavyzdžiai to, kas nutinka, kai tavo tikslas – tapti panašesniu į Jėzų, kuris yra ir Įstatymo davėjas, ir Įstatymo sergėtojas. Jis eina pirma tavęs. Jis parodo, kaip gyventi. Todėl prašyk, kad Jis ir toliau kantriai dirbtų su tavimi, kad taptum kaip tvirtas medis. Prašyk, kad Jis pripildytų tave savo Šventosios Dvasios – kaip savo lobio. Ir prašyk, kad Jis būtų tavo tvirtas pamatas. Teišpildo Jis tavo prašymus, kad ir tu taptum geru žmogumi, kupinu Šventosios Dvasios ir tikėjimo. Amen.