Kun. Holger Lahayne

2 Samuelio 11

Kodėl pasitikiu Biblija? Kadangi ji sako tiesą – apie Dievą, apie Jo pasaulį ir apie žmogų. Biblija atsako į vieną svarbiausių klausimų: Kas yra žmogus? Kas esu aš šiame pasaulyje? Ji mums parodo abi žmogiškumo puses: šviesąją pusę – mūsų šlovę arba orumą, ir tamsiąją – mūsų gėdą arba nuodėmingumą.

Esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, panašūs į  patį Dievą. Kokia garbė! Todėl gebame mąstyti, rinktis, kurti, mylėti ir garbinti. Visa tai mus atskiria nuo gyvūnų. Tačiau yra ir kita pusė. Apie ją tiesmukai kalbėjo pats Jėzus: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai... Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.“ (Mk 7,21–23) Deja, mes visi galime ir nekęsti, ir apgauti, ir kankinti bei žudyti.

Toks yra žmogiškumo paradoksas: mes gebame būti ir be galo kilnūs, ir siaubingai žiaurūs. Vienu momentu elgiamės tauriai kaip Dievas, pagal kurio atvaizdą esame sukurti, o kitu – jau tarsi žvėrys, nuo kurių turėtume visada skirtis. Mes esame ir kilnūs ir niekingi, ir kūrybingi ir destruktyvūs, ir mylintys ir savanaudiški; dažnai siekiame gėrio, bet ir esame linkę į blogį.

Šias tiesas Biblija mums atskleidžia ne filosofuodama, o pasakodama istorijas. Senajame Testamente plačiausiai iš visų personažų aprašomas Dovydo gyvenimas. Pirmoje Samuelio knygoje skaitome apie jo jaunystę: Dievas išsirenka šį gyvulių ganytoją, jauniausią iš brolių, tapti Izraelio karaliumi. Dovydas tampa dideliu karžygiu ir tautos didvyriu. Saulius, pirmasis Izraelio karalius, nori Dovydą pašalinti ir daugelį metų jį persekioja. Pagaliau Dovydas užima sostą, užkariauja Jeruzalę ir įsitvirtina valdžioje. Antrosios Samuelio knygos septintame skyriuje aprašoma Dievo sandora su Dovydu: Dievas pažada karaliui, kad jo dinastija bus amžina. Daugiau garbės, rodos, ir būti negali.  

Tačiau Dovydo istorijoje egzistuoja ne vien tik šlovės, bet ir gėdos pusė. Mūsų šiandien skaitomas skyrius būtent ją ir atveria. Tai labai stebinanti istorija: giliai tikintis žmogus, Dievo pateptasis ir palaimintasis, garbingas ir sėkmingas karalius, didysis psalmių kūrėjas – vieną dieną ima ir pasielgia kuo šlykščiausiai. Dovydas kurį laiką visiškai išjungia savo sąžinę: svetimauja ir net tikriausiai išprievartauja, apgaudinėja, veidmainiauja ir žudo. 

Pažiūrėkime atidžiau į vieną svarbiausių Biblijos istorijų. Pirma apžvelkime skyriaus pagrindinius veikėjus: Batšebą, Dovydą ir Ūriją. Paskui aptarsiu, kokios šios istorijos pamokos mums šiandien.

Pradėkime nuo Batšebos – ji šioje istorijoje vienareikšmiškai yra auka. Karalius Dovydas nedalyvauja savo kariuomenės žygyje prieš amonitus ir pasilieka Jeruzalėje. Vieną dieną nuo rūmų stogo jis pamato besimaudančią moterį. Jos vardas, Batšeba, minimas tik ketvirtoje eilutėje; kitur ji yra „Ūrijos žmona“ ar tiesiog „moteris“. Tuo tekstas pabrėžia, kad ji priklauso kitam vyrui – Ūrijai; ir kad Dovydas į ją nežiūri kaip į asmenį su vardu, o labiau kaip į daiktą, kurį galima tiesiog pasiimti ir panaudoti.   

Ar gali būti, kad ant stogo Batšeba buvo nuoga ir taip sugundė Dovydą? Ne, tikriausiai taip nebuvo. Pirmiausiai, galime būti tikri, kad ji maudėsi ne ant stogo, o uždarame namo kieme. Žmonės neturėjo vonios kambario namo viduje. Dovydo rūmai buvo aukštai virš miesto, todėl jis galėjo matyti daugelį kiemų. Batšeba greičiausiai nebuvo nuoga ir elgėsi diskretiškai kaip toje kultūroje buvo įprasta; ji tikrai nesistengė pritraukti vyrų žvilgsnių. Antra, mes skaitome, kad „ji ką tik buvo apsivaliusi po savo mėnesinių“ (4 eil.). Vadinasi, kad antroje eilutėje minimos maudynės buvo ritualinės; ji vykdė Mozės įstatymo reikalavimą. Batšeba buvo dievobaiminga izraelitė, o ne vyrų gundytoja.

Pats tektas nieko nesako apie Batšebos kaltę. Ar ji sutiko permiegoti su Dovydu? Ar ji pasipriešino? „Ji atėjo pas jį“ (4 eil.) – tik tiek yra pasakyta. Ar tai reiškia, kad ji veikė laisvai, savo noru atėjo į rūmus? Kažin. Ji buvo atvesta (4 eil.) ir tiesiog turėjo paklusti karaliaus nurodymui. Žinoma, ji atėjo į rūmus – kas jai beliko?! Ar ji turėjo rėkti ir šaukti, ir priešintis Dovydui? Galbūt ji tai darė. Bet vis tiek tai būtų buvę beprasmiška. Visi rūmų tarnai buvo ištikimi karaliui. Batšeba buvo priversta lytiškai santykiauti su Dovydu. Pagal šiandienos kriterijus mes sakytume, kad ji buvo išprievartauta. 

Pagrindinis istorijos piktadarys yra Dovydas. Pastebėtina, kad Dovydas ryte nepabudo trokšdamas kažką labai blogo padaryti. Galbūt karalius nuobodžiavo. Popietė buvo įprasta. Tuo metu, kai jo kariuomenė kovoja prieš amonitus, jis „pasiliko Jeruzalėje“ (1 eil.). Sunku tiksliai pasakyti, ar taip jis nevykdė savo, kaip karaliaus, pareigų. Aišku, kad jis kaip karys pasirodė labai prastai šalia pavyzdingojo karžygio Ūrijos.

Toliau skaitome, kad karalius „pamatė“ Batšebą (2 eil.). Žinoma, vien stebėti gražią moterį nėra nuodėmė. Bet mes galime būti tikri, kad Dovydas ne tik užmetė akį, bet ir įdėmiai į ją žvelgė. Manau, kad galime pritaikyti jam Jėzaus žodžius iš Kalno pamokslo: „kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5,27).

Deja, viskas nesibaigė svetimavimu akimis. Dovydas padarė kitą žingsnį ir „pasiuntė dvariškį pasiteirauti apie moterį“ (3 eil.). Taip Dovydas sužinojo, kad Batšeba buvo ištekėjusi. Jis greičiausiai pažinojo jos šeimą (minimas jos tėvas); galbūt Batšeba buvo jo patarėjo Ahitofelio anūkė. Ir karalius tikrai asmeniškai pažinojo jos vyrą, kuris, labai tikėtina, buvo jo senas kovos draugas praeities mūšiuose (2 Sam 23,39). Atrodo, kad mintis apie ištikimybę savo artimam bendražygiui Dovydui net neatėjo į galvą.

Taigi nebuvo taip, kad ieškodamas nuotykių, Dovydas atsitiktinai sutiko nepažįstamą moterį. Ne; nors jis turėjo visą informaciją, kuri jį galėjo įspėti ir sustabdyti, karalius „nusiuntė pasiuntinius ją atvesti“ (4 eil.). Pasinaudodamas Batšeba, Dovydas sąmoningiai teršė Batšebos ir Ūrijos santuoką, šaltakraujiškai svetimavo. 

Ir tai dar ne viskas. Atėjus metui, Batšeba informuoja Dovydą apie lytinių santykių rezultatą – vieninteliai jos ištarti žodžiai šiame skyriuje: „Esu nėščia“ (5 eil.). Žinoma, karaliui tai labai neparanku ir jis nusprendžia savo nuodėmę paslėpti. Pradžioje jis nerodo jokių atgailos ženklų ir iš mūšio lauko atšaukia Ūriją, tikėdamasis, kad šis sueis su Batšeba. Tada kūdikį būtų galima pateikti kaip Ūrijos, ir problema būtų išspręsta. Bet bėda, kad Ūrija atsisako grįžti pas žmoną į namus, kol kiti dar kovoja su amonitais. Net karaliaus dovana jo sprendimo nepakeičia. Kitą dieną Dovydas pabando Ūriją nugirdyti vynu (13 eil.), bet šis ir vėl į savo namus nepareina.  

Dovydo planas suvesti Ūriją su žmona žlugo. Dabar jau ir pats Ūrija tampa problema karaliui; ir šis nusprendžia didįjį karžygį nužudyti. Dovydas savo svetimavimo nusikaltimą uždengia dar didesniu nusikaltimu: būdamas karo vadas, jis įsako Ūriją pastatyti mūšio priešakyje, kad susidarytų aplinkybės jam garantuotai žūti. Keturiolikta eilutė aprašo Dovydo šaltakraujiškumo viršūnę: laišką su Ūrijos nužudymo planu kariuomenės vadui Joabui perduoda ne kas kitas, o pats Ūrija! Dovydas buvo tikras, kad šis patikimas ir sąžiningas karys tikrai neatplėš laiško antspaudų.

Šis planas baigiasi sėkmingai. Ūrija krito kovoje prie amonitų sostinės sienų. Žuvo ne vien jis, bet ir dar daugiau Izraelio karių (17 eil.). Be abejo, Dovydas buvo įskaičiavęs šią šalutinę žalą. Taigi, Batšebos vyras sėkmingai pašalintas iš kelio. Dovydui nelieka jokių trukdžių po gedulo laiko vesti Batšebą ir susilaukti to netikėtai prasidėjusio kūdikio. Geismas ir godumas, klasta ir melas, smurtas ir užsakomoji žmogžudystė bei bereikalinga daugelio karių žūtis – kaip tikras niekšas pasirodo didysis Izraelio karalius!

Be abejo, istorijos didvyris yra hetitas Ūrija. Kontrastas tarp jo ir karaliaus yra itin ryškus. Ūrija elgiasi kaip tikras karys, drąsiai kovoja, tuo tarpu Dovydas atostogauja. Ūrija gerbia Izraelio sandoros skrynią (11 eil.), t.y. Dievo artumo ženklą, vadinasi, ir patį Dievą; tuo tarpu Dovydas, taip atrodo, apie Dievą visai negalvoja. Ūrija, kuris būdamas pagonis, prisijungė prie Izraelio tautos ir religijos, dabar pasirodo kaip dievobaimingas izraelitas, o Izraelio karalius toks nėra. Ištikimasis Ūrija, pats to nežinodamas, gerbia karalių, kuris jam buvo neištikimas. Ūrija karo metu išlaiko ritualinį švarumą, susilaikydamas nuo lytinių santykių, o tuo tarpu karalius mėgaujasi jo žmóna.

Dovydas turėjo galią iš Ūrijos atimti ir žmoną, ir gyvybę. Bet jis negalėjo atimi jo sąžiningumo ir garbės. Ūrija savo elgesiu ir žodžiais nuolat rodė Dovydui, kaip reikėtų garbingai, dievobaimingai ir nesavanaudiškai veikti, tačiau karalius atrodo tarsi aklas ir kurčias. Nors jo protas veikia kuo puikiausiai – juk regzti visus tuos planus reikalavo nemažai galvojimo! – kaltės suvokimo ar bent sąžinės graužaties Dovydas kol kas nejaučia nė lašo. Jo sąžinė tarsi visiškai išjungta. „Nesikamuok dėl to dalyko“ – ištaria žodžius Joabui (25 eil.), tarsi tai pasakydamas ir sau pačiam.

Istorijoje yra ir dar vienas veikėjas arba stebėtojas: „Bet darbas, kurį Dovydas padarė, buvo nedoras Dievo akyse“ (27 eil.). Dovydą mato Dievas. Pats karalius – kol kas – jokio nedorumo savo veiksmuose nemato. Jo aplinkoje niekas jam nepriekaištauja ir niekas jo nekritikuoja. Ūrija žuvęs, Joabas tylės, haremas papildytas, viskas sutvarkyta ir ramu – jeigu nebūtų Dievo. Jis matė viską, ką padarė Dovydas. Kartais būna, kad žmonėms pavyksta nuo kitų paslėpti ar uždengti savo nusikaltimus – nuo Dievo teismo niekas nepasislėps.

Kokios šios istorijos pamokos mums? Paminėsiu tris gyvenimo sritis: sąžinę, saviapgaulę ir saugiklius, iš kurių kyla atitinkamai moralinė, asmeninė ir politinė pamoka. 

Sąžinė. Sąžinė yra Dievo duotas gebėjimas atskirti gėrį nuo blogio. Tai yra mūsų vidinis stebėtojas, sargas ir kaltintojas. Pati sąžinė nėra dieviška ir savaime ji nėra Dievo balsas mumyse. Nes sąžinė – kaip ir protas, valia bei visi žmogaus gebėjimai – taip pat yra puolusi. Kartais ji gerai veikia, kartais ne; o kitą kartą atrodo, kad ir visai yra išsijungusi. Dvyliktame skyriuje pranašas Natanas ateina pas Dovydą ir pagaliau šis suvokia savo kaltę. Bet nuo to lemtingo vakaro iki šio momento buvo praėję turbūt metai laiko – vaikas jau buvo gimęs (27 eil.). Per visą tą ilgą laikotarpį Dovydo sąžinė giliai miegojo. 

Dovydo nuodėmės yra bene ryškiausias biblinis pavyzdys, kad ir tikinčio žmogaus sąžinė gali prarasti beveik visą jautrumą. Kaip to išvengti? Kaip sustiprinti sąžinę? Krikščionys pašaukti sąžinę treniruoti ir lavinti.

Tarkime, žmogus tvirtina, kad yra geros fizinės būklės, sportiškas, bet nesportuoja, nelanko sporto klubo ir vengia treniruočių. Juk netrukus jo raumenys nusilps ir atrofuosis. Kūnas tikrai nebebus stiprus ir ištvermingas. Tas pats ir su sąžine – ji yra tarsi raumenys, kuriuos turime stiprinti ir auginti. Dovydas žinojo Dievo įstatymus, jis buvo dievobaimingas žmogus ir tarnavo Dievui; tačiau vieną dieną jis užmigo ant šių laurų; jis nustojo lankyti Dievo treniruotes ir nusprendė, kad jam to nebereikia. Tokiems tinka Pauliaus žodžiai: „kas manosi stovįs, težiūri, kad nekristų“ (1 Kor 10,12).

Kiekvienam krikščioniui būtina reguliariai pasitikrinti sąžinę, ar ji laikosi Dievo žodžio; nes Dievas nustato, kas yra gera ir bloga. Todėl turime šeimose ir bažnyčioje nagrinėti Dekalogą, kitus Biblijos moralinius nurodymus ir studijuoti etiką; turime ilgai ir kantriai lavinti sąžinę – kad vieną dieną būtume pasirengę sunkiems sąžinės išbandymams.

Saviapgaulė. Ne vienas iš mūsų galvoja: aš to tai jau niekada nepadaryčiau; net neįsivaizduoju, kaip galima taip šaltakraujiškai paimti kito sutuoktinį ir dar suplanuoti nužudymą; ne, ne, tikrai ne, tai ne man, aš kitoks. Jei taip galvojame, vadinasi, dar nesupratome šios istorijos esmės. Logika paprasta: jeigu Dievo numylėtinis ir jo išrinktas karalius Dovydas, didis giesmių kūrėjas ir ypatingai dievobaimingas žmogus gali nusiristi šitaip žemai – kodėl galvojame, kad esame geresni už Dovydą? Laimei, tik retas žmogus tampa žudikù; dauguma tikrai niekada nieko neišprievartauja ir nekankina. Tačiau už tai neturėtume dėkoti sau ir savo gerumui. Už tai turėtume būti dėkingi tik tai Dievui, kad Jis taip veda, globoja ir apsaugo nuo tokių baisių išbandymų.

Šia istorija Dievas mums tarsi sako: jūs, žmonės, negalvokite, kad vienoje pusėje rikiuojasi geri žmonės, o kitoje – blogi. Nemanykite, kad žmogiškumo paradoksas jūsų neliečia; kad švyti tik jūsų šlovė, o gėdingas elgesys jums svetimas. Tos dvi pusės – jos abi – tikrai yra jumyse, kiekviename iš jūsų. Žiūrėkite, ką padarė mano išrinktasis ir mylimas Dovydas – ir būkite įspėti: jis reprezentuoja jus visus!  

Kas mes esame? Mūsų Heidelbergo katekizmas atsako šitaip: aš, tikintysis, vis dėlto „iš prigimties esu linkęs... savo artimo nekęsti“. O tai reiškia: neapsigaukime – kiekviename iš mūsų slypi melo, apgaulės, svetimavimo, korupcijos, žudymo ir žiaurumo sėkla. Toks suvokimas mus galbūt apsaugos nuo saviapgaulės. O tada lengviau priimsime pagrindinę pamoką viduje sau pačiam pasakyti: aš to ir ano nedarysiu; aš ten ir ten nedalyvausiu. Turime matyti „stop“ ženklą ir spausti stabdį – nesvarbu, ką kiti galvoja. Visa bėda, kad Dovydas pravažiavo visus „stop“ ženklus, o gal iš viso jų net nematė. Karaliaus širdyje nuodėminga prigimtis kurį laiką buvo perėmusi vairą.        

Saugikliai. Kiekviename iš mūsų glūdi polinkis į blogį, nuodėmės potencialas. Kuo išsiskyrė Dovydas? Jis turėjo daug galios, nes buvo galingoje karaliaus pozicijoje. Eilinis izraelitas net nebūtų Batšebos pamatęs, juo labiau nebūtų turėjęs galios ją atsivesti. Ir, be abejo, tik labai galingas žmogus galėjo taip suplanuoti nužudymą, kaip tai padarė Dovydas. Galia savaime nėra blogas dalykas. Bet jungtis tarp širdies polinkio į blogį ir didelės galios yra itin pavojinga. 

Pilietinė valdžia yra Dievo numatyta institucija tam, kad žmonių nuosavybė ir gyvybė būtų apsaugotos ir kad nusikaltėliai būtų nubausti. Todėl valstybė turi turėti tam tikrą galią. O mūsų skyrius labai aiškiai sako, kad yra ir kita medalio pusė: jeigu valstybės vadovai ar kiti tarnautojai savo rankose sutelkia daug galios priemonių, kyla didelė pagunda jomis piktnaudžiauti. Neturėkime iliuzijų, kad valdžios žmonės, kurie turi mus saugoti nuo žudikų, kartais padaro irgi tai, ką padarė Dovydas. Jo istorija ir nemažai senų bei naujų pavyzdžių patvirtina: per daug žmonių, užimančių labai aukštas pareigas, tam tikromis aplinkybėmis būna pasirengę viskam, net ir žudyti – tiksliau, jie dažniausiai verčia kitus atlikti visus purvinus darbus.

Kadangi toks buvo ir yra žmogus, krikščionys nuo seno yra įsitikinę, kad ypač politinė galia turi būti griežtai kontroliuojama ir ribojama. Tai yra mūsų vakarietiškosios politinės santvarkos esmė. Jos pagrindą būtent ir sudaro suvokimas, kad žmogus yra puolęs. Dėl žmonių nuodėmingumo pagrindinis principas toks: kuo daugiau žmogui suteikiama galios, tuo daugiau saugiklių turi būti įtaisyta. Tie saugikliai yra: valdžią kontroliuojantis parlamentas; nepriklausomi teismai; laisva žiniasklaida; žmogaus teisės, kurias valstybė turi gerbti ir garantuoti; visiems galiojantys įstatymai; ir svarbiausias saugiklis, kuris Dovydo istorijoje galų gale suveikė: Dievas. Jis „nusiuntė pranašą Nataną pas Dovydą“ (12,1). Natanas papasakoja Dovydui istoriją, ir galiausiai šis suvokia savo kaltę: „Nusidėjau Viešpačiui“ (12,13). Apie tai kalbėsime kitą kartą.

Jei dievobaimingasis Dovydas galėjo pasielgti šitaip smerktinai, tai ko galėtume tikėtis iš mūsų darbartinų politinių lyderių, kurių dauguma yra visiški bedieviai? Šiandienos valstybių ir vyriausybių vadovai tarp Vašingtono ir Maskvos neretai yra ateistai ir nepriklauso jokiai religijai; o jeigu ir priklauso kokiai bažnyčiai, tai viso labo tik nominaliai, kartais veidmainiškai, o reguliariai sekmadienio mišiose ar pamaldose pasirodo vos vienas kitas. Ko tikėtis iš tokių, kurie net nėra pasiruošę pasakyti „nusidėjau Viešpačiui“?

Mes, krikščionys, turėtume rūpintis, kad kontrolės saugikliai ir valstybėje, ir bažnyčioje, gerai veiktų. Nes žinome, kam jie būtini – dėl visų žmonių, ir tariamai gerų, polinkio į blogį. Apie bažnyčios atsakomybę dar kalbėsiu po dviejų savaičių, kai aptarsiu istorijos tęsinį – 12 skyrių. Šiandien pasidalinsiu tik viena mintimi: turime melstis, kad Dievas pažadintų galingųjų sąžinę, pažabotų jų galią ir atverstų jų širdis – kad jie suvoktų savo atsakomybę prieš Dievą; ir kad atsirastų ir tokių, kurie laiku sustabdytų ar bent įspėtų tokius, kaip Dovydas, besiritančius vis žemyn. Visa tai yra labai rimta, nes kuo labiau galingieji tolsta nuo Dievo, tuo didesnis pavojus, kad mirs daug žmonių.

Kodėl ši istorija pateikiama būtent šioje knygos vietoje? Dviem puslapiais anksčiau skaitome Natano pranašystę Dovydui. Dievas duoda įspūdingus pažadus: „aš [Dievas] padarysiu jo karališką sostą amžiną. Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus“ (2 Sam 7,13–14) Sakinys skamba taip, tarsi Dovydo sūnus, Saliamonas, bus dieviškas karalius. Ar jis ir kiti karaliai Jeruzalės soste bus išganytojai? Ne. 14 eilutė tęsiasi: „Jei jis nedorai pasielgs, bausiu jį...“ Dievas iš karto primena apie karaliaus nuodėmingumą bei pavojų suklupti. Ir kaip ryškią iliustraciją to jau matome 11 skyriuje aprašytą Dovydo suklupimą; panašiai atsitiks ir Saliamonui.

Todėl šiandienos teksto žinia yra aiški: negalvokime, kad Dovydas ar koks nors kitas karalius arba valstybės vadovas gali būti žmonijos Gelbėtojas. Visi žmonės yra nusidėjėliai. „Nesudėkite vilčių į kunigaikščius, į žmonių sūnus, kurie nieko išgelbėti negali!“ (Ps 146,3) Tik po tūkstantmečio atėjo kitas „Dovydo sūnus“, kuris nežvelgė geidulingai, neprievartavo, nemelavo, neapgavo ir nenužudė. Į Jį, į Jėzų Kristų, turime dėti savo viltis, nes vien Jis gali išgelbėti. Amen!