Reformatų žinia 

Luko 7, 1-10  ₁Baigęs visus tuos pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą. ₂Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties. ₃Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas jį kelis žydų kilminguosius, prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną.

₄Atėję pas Jėzų jie labai prašė ir sakė: „Jis vertas, kad jam tai padarytum, ₅nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą“. ₆Jėzus nuėjo su jais. Prisiartinus prie namų, šimtininkas atsiuntė savo bičiulius jam pasakyti: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. ₇Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas!

Šiandienos skaitinyje nagrinėjame klausimą: kas yra tikėjimas? Mes daug kalbame apie tikėjimą. Sakome, kad norint būti išgelbėtam, reikia tikėti Jėzumi. Šis žodis yra toks svarbus, kad jis tapo viena iš 5 priežasčių, dėl kurių beveik prieš 500 metų įvyko Reformacija. Vien tik tikėjimu tapo vienu iš pagrindinių mitingų šūkių, dėl kurių susikūrė Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia. Akivaizdu, kad šis žodis ir jame glūdinti idėja mums yra labai svarbūs. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad mes visi suprantame, kas iš tikrųjų yra tikėjimas. Taigi, šiandien panagrinėsime paprastą istoriją apie Jėzų ir romėnų šimtininką (šimtininkas buvo romėnų kariuomenės vadas, atsakingas už 100 vyrų, dažnai jis būdavo karinės apygardos administratorius). Pasirodo, kad Jėzų ir šimtininką sieja tas mažas žodelis – tikėjimas.

Neturėtume manyti, kad fariziejai yra šiuolaikiniai religiniai liberalai, kurie naudojasi Biblija tik tam, kad įgyvendintų socialinę ir politinę darbotvarkę. Ne, jie visai ne tokie. Priešingai, jie buvo religiniai konservatoriai, tikintys, kad Biblijoje aprašomi tikri faktai ir istorija. Jei būtume jų paklausę apie kelis pirmuosius Biblijos skyrius – skyrius, kuriuose pasakojama apie pasaulio sukūrimą, pirmąją Adomo ir Ievos nuodėmę, tvaną, sunaikinusį visą pasaulį, išskyrus Nojų ir jo šeimą, ir apie Izraelio tautos pradžią, vadovaujant Abraomui, – fariziejai būtų atsakę, kad visa tai tikrai įvyko. Jie tikėjo, kad visa Biblija yra Dievo tiesa, ir kad ja galima visiškai pasitikėti. Mes taip pat pritariame tokiam Biblijos supratimui.

Taigi, jei šiandien turėčiau apibūdinti fariziejų, sakyčiau, kad išoriškai jis gali atrodyti kaip tikras evangelikų reformatų tikintysis. Pavyzdžiui, tiek fariziejai, tiek mes, krikščionys, sutinkame, kad mūsų Viešpats Dievas mums davė dešimt Dievo įsakymų. Ketvirtasis įsakymas yra toks: Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse... (Išėjimo 20, 8-10). Neskaitant skirtumo, kad Senajame Testamente sabato diena yra šeštadienis, o Naujajame Testamente – sekmadienis, tiek mes, krikščionys, tiek fariziejai, sutinkame, kad ši diena yra ypatinga Dievo dovana. Ją naudojame tam, kad pailsėtume nuo įprastos darbo rutinos. Einame į bažnyčią ir garbiname Dievą. O tada ilsimės su šeima ir draugais. Taigi, išoriškai mūsų sabato dienos naudojimas atrodys vienodai.

Tačiau esminis skirtumas tarp mūsų ir fariziejų yra tas, kad jų sabato dienos laikymasis nepadėjo užmegzti gilesnių asmeninių santykių su Dievu. Jie žinojo Dievo Įstatymą, bet neturėjo jokio santykio su Dievu, Įstatymų Leidėju. Jie žinojo apie Jį. Jie gebėjo mintinai išmokti ilgas Jo Žodžio ištraukas. Jie mokėjo Tikėjimo išpažinimus. Tačiau vis dar kažko trūko: fariziejai su Dievu elgėsi taip, tarsi Jis būtų griežtas Valdovas ar Viršininkas, o ne mylintis Tėvas. Ir geriausias žodis, apibendrinantis šį skirtumą, yra tikėjimas: Jėzus nori, kad mes su Juo užmegztume tikėjimu pagrįstą santykį. Pažiūrėkime, ką apie tai moko šios dienos skaitinys.

Kafarnaumo vieta prie pagrindinio į šiaurę ir pietus vedančio kelio taip pat buvo svarbi romėnams. Todėl čia buvo dislokuotas romėnų kariuomenės dalinys. Jame buvo bent 100 karių. Buvo įprasta žydams nekęsti romėnų okupantų. Tai nesunku suprasti, nes romėnų kariai buvo svetimšaliai okupantai – šiek tiek panašiai, kaip rusų ir kitų svetimšalių kariai sovietmečiu – kurie įprastai negerbė žydų religinių papročių ir pačios žydų tautos. Jie turėjo teisę priversti bet kurį žydų tautybės pilietį nešti jų šarvus, ginklus ir kuprinę bent pusantro kilometro. Romėnai vertė žydus mokėti didelius mokesčius, kurie galėjo būti panaudoti pagoniškoms romėnų šventykloms statyti. Taigi, romėnų buvimas Izraelyje kėlė didelį pasipiktinimą. Niekas nemėgo romėnų kareivių.

Tačiau Kafarnaume buvo kitaip. Romos įgulai vadovavęs karo vadas nebuvo įprastas okupantas. Jis pamilo Izraelį ir jo žmones. Šią meilę jis parodė pastatydamas mieste sinagogą. Akivaizdu, kad šis šimtininkas suprato, jog žydams religija buvo labai svarbi. Jis gerbė jų vieno Dievo garbinimą. Ir kadangi jis domėjosi religija, tikėtina, kad greičiausiai buvo girdėjęs apie Jėzų ir Jo stebuklus. Juk Jėzus buvo išgydęs daug žmonių Kafarnaume, įskaitant ir atvejį, kai Jėzus išvarė demoną iš sinagogos, kurią šis šimtininkas buvo pastatęs, nario.

Kai susirgo vienas iš jo mėgstamiausių tarnų, šimtininkas paprašė žydų bendruomenės vadovų pasikalbėti su Jėzumi jo vardu. Jis žinojo, kad, būdamas nekenčiamas romėnų okupantas, negalėjo tikėtis, jog Jėzus atsakys į jo paties prašymus. Tačiau jis tikėjosi, kad jei kas nors iš vietinių žydų vadovų paprašys pagalbos jo vardu, galbūt Jėzus maloningai atsilieps ir išgydys jo tarną.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad nėra nieko blogo šiame prašyme. Šimtininkas buvo geras žmogus. Tad kodėl gi nepaprašius Dievo palaiminti ir jo? Tačiau yra viena problema. Žydų vadovų prašymas, kad Jėzus išgydytų šimtininko tarną, atspindėjo klaidingą jų religijos supratimą. Jie manė, kad religija – tai turgaus religija, kurioje vienas geras darbas mainomas į kitą. Tai mąstymas: jei aš tau darau gerus darbus, tai ir tu man turi padaryti ką nors gero. Taip apie religiją galvoja didžioji pasaulio dalis. Aš seku Dievu. Mainais už tai Jis turėtų mane palaiminti ir būti man geras. Kiekvieną sekmadienį ateinu į bažnyčią. Vadinasi, Dievas turėtų manimi rūpintis, saugoti mane ir patenkinti visus mano poreikius.

Gali atrodyti, kad Biblijoje yra eilučių, kuriose mokoma tokios turgaus religijos. Viena iš jų yra netoli mūsų skaitinio – Luko 6, 31. Šioje eilutėje Jėzus sako: „Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems“. Ar tai neskamba kaip turgaus mainai?  „Aš būsiu geras kitiems mainais už tai, kad jie bus geri man“. Tikrai taip skamba. Tačiau turime būti atsargūs, kai žvelgiame į pavienes Biblijos eilutes. Kiekviena Biblijos eilutė yra susijusi su kitomis eilutėmis, kurios padeda mums suprasti tikrąją jos prasmę.

Šiuo atveju Jėzus nekalba apie religiją: „Aš tau tai padarysiu mainais į tai, ką tu gali padaryti man“. Jis kalba apie tai, kaip turėtume elgtis su savo priešais – žmonėmis, iš kurių negalime tikėtis nieko gero. Taigi, iškart po žodžių: „Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems“, Jėzus toliau sako: „Bet mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami“ (Luko 6,35). Kai kitose religijose vyrauja mintis: Aš jums darysiu gera, kad jūs man darytumėte gera, krikščionybėje yra kitaip. Krikščionis bus geras, malonus ir gailestingas savo priešams, net jei žino, kad jie patys neatsakys tokiu pat gerumu, maloningumu ir gailestingumu. Mes, krikščionys, darome gera ne todėl, kad tikimės ko nors mainais, bet todėl, kad žinome, jog visa, ką turime, yra neužtarnauta Dievo dovana.

Ar girdi šiuos žodžius? Aš nesu vertas ir aš taip pat nelaikiau savęs vertu. Tai yra raktas į tikrosios religijos supratimą. Šis romėnų šimtininkas suprato, kad net jei jis pastatytų visas pasaulio sinagogas, tai niekaip nekompensuotų to, kad jis pats yra nuodėmingas žmogus. Jis buvo padaręs daug gerų darbų Dievo tautai. Tačiau jis žinojo savo širdį. Jis žinojo, kad „Nėra teisaus, nėra nė vieno“ (Romiečiams 3,10).  Jis žinojo, kad turi pasitikėti Jėzaus malone ir gailestingumu. Būtent taip jis ir darė.

Hebrajams 11, 6 parašyta: „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina.“

Pasak šios eilutės, tikėjimas susideda iš dviejų dalių. Pirma, tai tikėjimas, kad Dievas egzistuoja. Šiuo atveju šimtininkas tikėjo, kad Jėzus atstovauja vieninteliam tikrajam Dievui. Šimtininkas iki galo nesuprato, ką tai reiškia. Tačiau jis suprato pakankamai, kad žinotų, jog Jėzus kalbėjo turėdamas valdžią... įskaitant valdžią ištarti išgydančius žodžius šimtininko tarnui.

Tačiau tikram tikėjimui reikia daugiau nei to. Šimtininkui reikėjo aktyviai ieškoti Jėzaus. Tai reiškia, kad jis turėjo savo širdyje ištarti: Tikiu, kad Jėzus gali išgydyti mano tarną. Tikiu, kad jei prašysiu Jį šios dovanos, mano tarnas bus išgydytas. Taigi, šimtininkas ne tik tikėjo, kad Jėzus gali kažką padaryti, bet ir aktyviai prašė Jėzaus tai padaryti.  Būtent tai turime daryti ir mes.

Heidelbergo katekizme pateikiama ta pati mintis. 21 klausimo atsakymas skamba taip: Tikrasis tikėjimas ne vien mano aiškus supratimas, kad tiesa yra tai, ką mums Dievas apreiškė savo Žodyje. Tai ir ... žadinamas nuoširdus pasitikėjimas, kad Dievas vien iš malonės ir tik dėl Kristaus nuopelnų, dovanoja nuodėmių atleidimą, amžinąjį teisumą ir palaimą.

Į nuoširdų pasitikėjimą įeina ir noras prašyti Dievo dovanų – atleidimo, teisumo, išgelbėjimo. Efeziečiams 2, 8-9 parašyta: Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų.

Šiose eilutėse sakoma, kad Dievas nori mus priimti ir išgelbėti nuo bausmės, kurios nusipelnėme. Tikėjimas – tai mūsų atsakas, kai pasitikime Kristumi ir tikime Dievo gerumu. Melskimės, kad Dievas kiekvienam iš mūsų suteiktų tikėjimo ir pasitikėjimo Juo dovaną. Amen.