Kun. Raimondas Stankevičius

 Reformatų žinia 

Rom 1,18-23: ₁₈Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu. ₁₉Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai atskleidė.

₂₀Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami. ₂₁`Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. ₂₂Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili ₂₃ir išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. Amen.

Mk 12, 29-34: ₂₉Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; ₃₀tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. ₃₁Antrasis:  Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“. ₃₂Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis  ir nėra kito šalia jo; ₃₃o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį  svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“.  

Girdėjote Dievo Žodį. Amen.

Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais. (2 Kor 13,13) Amen.

Mielieji, šiandien kviečiu nusikelti į 2020-ųjų metų karantino laiką ir prisiminti, kaip tuomet šlovinome Viešpatį – susirinkdavome labai negausiai, atsargiai, bet troškome gyvai šlovinti Viešpatį. Arba šlovinome namuose prie mobiliųjų ekranų, kompiuterių, televizorių – atsargiai ir atsakingai, bijodami užsikrėsti baisiu virusu ar jį pernešti kitiems. Tuometiniai suspaudimai jautėsi ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje. Pandemija, klastingas virusas – galbūt ne toks piktas, koks mums pasirodė 2020-ųjų pavasarį, tačiau jis liko ir išliko iki dabar, jis niekur nedingo, todėl, kaip ir tada, privalome ir dabar atsakingai saugotis bet kokio viruso. Ir elgtis atsakingai.

Kiekvienais metais stengiamės kuo pagarbiau paminėti Reformacijos dieną. Prieš daugiau nei 500 metų, didieji reformatoriai išdrįso skelbti tiesą. Drąsiai, rizikuodami gyvybėmis, bet pasitikėdami Dievu. Tuo metu irgi siautėjo pandemija – maras. Tikrai baisesnė ir pavojingesnė nei 2020-ųjų Covid‘as. Labai daug žmonių sirgo, mirė, tačiau pasitikėjo, meldėsi, šlovino, skelbė ir liudijo. Šiame sudėtingame, pilname išbandymų laikmetyje gimė ir šiandien mums puikiai žinoma giesmė, himnas Reformacijai, kurį norisi cituoti: Tvirčiausia apsaugos pilis yra mums Viešpats Dievas! Bėdoj mums skydas ir viltis, pagalba tik Jis vienas...

Krikščionis, kiekvieno suspaudimo, o taip pat ir džiaugsmo ar pergalės metu, pirmiausiai kreipiasi į Viešpatį – Jis mūsų pagalba, paguoda ir džiaugsmas. Todėl ir turime kreiptis į Jį – Garbinti turime Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią; ir tik Jį, o ne angelus, šventuosius ar kokius kitus kūrinius. Taip mus moko Vestminsterio tikėjimo išpažinimo XXI sk. 2 d. pirmasis sakinys. Šiandien mes tęsiame kelionę šios reformatų išpažinimo knygos puslapiais, gilindamiesi ir bandydami suvokti jo svarbą - Dievo Žodžio koncentratą šiame išpažinime. Taigi, šiandienos tema – ne tik Reformacija ir jos iššūkiai, bet pagal išpažinimo skyriaus antraštę – Apie Dievo garbinimą ir šabo dieną. Visgi, tai neatsiejama. Būtent Reformatų Bažnyčia, beje, ir kitos evangelinės Bažnyčios dar vadinamos giedančiomis Bažnyčiomis, o giedojimas pirmiausiai yra Dievo garbinimas, šlovinimas. Todėl kai Vyriausybės pandemijos rekomendacijose pamatėme siūlymą pamaldų metu dėvėti kaukes, labai sunerimome – kaip tuomet giedoti, kaip giesmėmis šlovinti Viešpatį!? Pasirodo, galima ir taip. Arba laikantis saugaus atstumo, arba su skydeliu. Yra ir kitų garbinimo būdų – malda ir aukomis, kasdieniu darbu ir krikščioniška veikla, sąžiningu elgesiu. Nes Dievo Žodis Mt 5,16 mums aiškiai sako: Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje. Tačiau, norint kažką prasmingo padaryti Dievo garbei, Jį pašlovinti, pirmiausiai reikia aiškiai suprasti, kas yra Dievas. Vestminsterio tikėjimo išpažinimas XXI skyrių taip ir pradeda. 1 d.: „Iš kūrinijos aiškiai suvokiama, kad yra Dievas  viską valdantis ir viskam viešpataujantis, geras ir darantis gerą visiems. Todėl turime Jo pagarbiai bijoti, Jį mylėti, šlovinti, Jo šauktis, Juo pasitikėti, Jam tarnauti visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis...“ Išpažinime cituojamos nuostabios eilutės ir Mk 12, 30: tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis.

Mes turime nuostabią galimybę ir Viešpaties malonės dovaną Jį pažinti, nes Jis, mūsų Dievas, mums davė užrašytąjį Savo Žodį, mokymą, vedlį į Karalystę – Bibliją, todėl iš jos mes galime pažinti Dievą. Tačiau ne tik iš Biblijos, bet ir iš Dievo kūrinijos mes pažįstame Dievą, suvokiame Jo visagalybę. Tai šiandien skaitėme Pauliaus laiške Rom 1,20: ₂₀Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš jo kūrinių<...>“  Kaip ir aiški Rašto eilutė, kuri mums nurodo, kaip galima pažinti Dievą. Jei ją baigiame kableliu, o ne sakinio ar eilutės pabaigoje esančiu tašku. Nes toliau seka žodžiai: ... taigi jie nepateisinami.  Čia negalime iš konteksto ištraukti sakinio ar net jo dalies. Turime skaityti ir gilintis į visą skaitinį, turime suprasti, kam jis skirtas ir ką Paulius mokė šiuo tekstu. Be abejo, mus. Bet ir tuometinius Romos žmones. Turime grįžti į 18 eilutę, kuri mums aiškiau tai nurodo: ₁₈Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu. Kas tie jie? Tie, kurie bedieviai, ir kurie Dievo tiesą pakeičia melu. Iš šių žodžių galima suprasti, kad Paulius kreipiasi į pagonis arba ir į tuos, kurie dar nepažino Dievo, neatsivertusius, Dievo nepažinusius žydus. Ir, aišku, į šių dienų žmones, netgi į tuos, kurie save laiko krikščionimis, bet Dievas jiems yra kažkurioje tolimesnėje vietoje. Tikrai ne aukščiausioje, ne pirmoje. Kurie pirmiausiai pasitiki ne Dievu, bet žmonėmis, kurie bijo žmonių labiau nei Dievo. Ir tokių šiandien, deja, dauguma. Šiandien labai aktualūs Rom 1 sk.18 eilutės žodžiai: Kai teisybę užgniaužia neteisingumu. Nes teisybė iš Dievo, o neteisingumas – žmonių išsigalvotas, todėl ir prieštarauja Dievo teisingumui. Todėl krikščionis privalo savo sprendimus pasitikrinti Dievo akivaizdoje, Dievo Žodžio šviesoje. Ir jei tai prieštarauja,  reikia atsisakyti. Kad ir kaip patrauklu tai būtų. Šiandien labai aiškus palyginimas, kaip turime saugoti save ir savo artimą karantino metu. Turime daug ko atsisakyti. Ypač to, kas nebūtina, kas neprivaloma – pramogos, susibūrimai, kelionės, šeimos ir draugų šventės. Kas nebūtina. Tačiau Dievo Žodis, šlovinimas, garbinimas, krikščioniškas gyvenimas – privalomas. Tai pagrindinė rekomendacija pandemijos ir karantino metu. Neapleisti Dievo Žodžio ir vienintelį Dievą garbinti. Kitu atveju susilauksime Rom 1,18 eilutės turinio pasekmių: Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę... O gal jau sulaukėme. Tai būtų teisėta ir užtarnauta. Turime elgtis krikščioniškai, bet ne pagoniškai, apie ką kalba 22-23 eilutės: Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili `ir išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. Čia turėtume pripažinti, kad apaštalas Paulius kalba apie pagonis, ne apie žydus. Būtent pagonys garbino atvaizdus. Ir šių Pauliaus eilučių mokymo labai skrupulingai laikosi reformatai, dar Reformacijos laikais pašalindami iš bažnyčių visus atvaizdus, kad nekiltų jokia pagunda garbinti ką kitą, nei Viešpatį, nes Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa. (Jn 4,24) Taigi, šiandieninis tekstas skirtas pirmiausiai pagonims, o paskui – ir žydams ar paklydusiems, atšalusiems, drungniems, tik istoriniams ir kultūriniams krikščionims, taip pat ir reformatams, kitaip tariant – pakrikštytiems pagonims. O Dievo žmonėms – tai kaip priminimas, kad neatšaltume, kad neišsigąstume, kad nepavargtume, kad neapsnūstume, bet kasdien budėtume melsdamiesi ir šlovindami mūsų Viešpatį ir skelbdami Jo Evangeliją. Nėra kito būdo artėti link Dievo Karalystės, kaip tik priimti Jo tikėjimo Evangeliją, nes Dievo rūstybė apsireiškia žmogui, bandančiam išsigelbėti kitais būdais – darbais ar įstatymu. Bet apie tai jau kalbėjau ankstesniame pamoksle ir tai išdėstyta Vestminsterio tikėjmo išpažinimo XIX-ąjame skyriuje Apie Dievo įstatymą.

Dar turime atsakyti į klausimą, kas yra Dievo rūstybė? Mes puikiai suprantame, kas yra žmogaus rūstybė ir kaip tai blogai. Tai dažnai atveda link nepataisomų klaidų, nuodėmių, nesuvaldomų tragiškų poelgių, tačiau Dievo rūstybė – tai suvaldytas Dievo pasipiktinimas. Ir tai mus guodžia, nes, jei Dievo rūstybė nebūtų Jo paties suvaldyta ir teisėtai prasiveržtų, žmonija būtų nušluota, sunaikinta ir tai būtų teisinga. Tačiau Dievas, be to, kad yra teisingas, rūstus, Jis yra ir atlaidus bei geras. Ir tos visos dieviškos savybės Jame yra tobulai suderintos, nes Jis Dievas, Jis Visagalis. Todėl mes turime Jį garbinti, PAGARBIAI bijoti ir Jam besąlygiškai paklusti.

Dabar apie tai, kaip Dievo rūstybė veikia. Ji apsireiškia, ji tampa matoma, mes pajuntame jos pasekmes, tuo pačiu suprantame ir priežastis. Ir ši Dievo rūstybė buvo matoma ir aprašyta Biblijoje kaip Tvano istorija ar Sodomos ir Gomoros biblinė istorija, ar Egipto negandos – varlės, uodai, musės, skėriai, votys ir kraujas vietoj vandens, kurias siuntė Dievas faraonui ir jo aplinkai, aplenkdamas Mozę ir žydus. Taip matomai ir jaučiamai apsireiškė Dievo rūstybė. Bet ši rūstybė Dievo buvo ir suvaldyta, nukreipta tiksliai ten, kur reikia – faraono aplinkai. Skirtingai nei netobulo žmogaus baudžiamieji sprendimai. Dažniausiai jie būna nepamatuoti, netikslūs ir abejotinos vertės. Ir ši rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę. Nors gyvename po daugelio metų modernioje, mokslo ir progreso aplinkoje, bet niekaip negalime ir niekada negalėsime prilygti Dievo tobulumui. Todėl turime Jį vienintelį garbinti ir Jam paklusti.

Taigi, apaštalas Paulius laiške romiečiams pirmiausiai kreipiasi į tuometinius pagonis, negirdėjusius nei Dievo žodžio, nei Dievo įstatymo, bet ir jie neatleisti dėl nežinojimo, nes ir dabar laikomasi pagrindinės Dievo įsakymų pagrindu suformuotos teisinės doktrinos – nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, juo labiau, Dievas save apreiškė ne tik per Žodį, per Bibliją, per Evangeliją, bet ir per savo kūriniją. Būtent per kūriniją Dievas apsireiškė pagonims ir tiems, kurie nesusidūrė su Biblija, Evangelija ir Dievo Surinkimu – Bažnyčia. Dievas save apreiškia ir per istoriją, per gamtą, per savo kūriniją, per kitus žmones, aplinką. Dievas davė galimybę net ir pagonims Jį bent kiek pažinti, nes Dievas jiems tai atskleidė.“ (Rom 1,19) Taip mes jau pasiekiame ir 20 eil., kuri apibendrina ankstesniąsias ir patvirtina tai, kas buvo parašyta bei nurodo į Visagalio Dievo ypatybes: Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė <...>

Čia vėl patvirtinama, kad Dievas yra neregimas. Todėl ir nereikia jo nei gyvai matyti, nei bandyti atvaizduoti žmogiškuose kūriniuose, nei mintyse fantazuoti apie Dievo išvaizdą. O Dievą mes galime regėti tik per Jo kūrinius, Jo darbus, Jo malonių gausą ir dovanas. Už ką ir privalome garbinti mūsų Viešpatį ir tai daryti privalome kaip Jis, mūsų Dievas, mums nurodo ir kaip Vestminsterio išpažinimas tai paaiškina. XXI sk. 1 d. antrojoje pusėje: <...> deramą tikrojo Dievo garbinimo būdą pagal savo valią tiksliai ir aiškiai apreiškė pats Dievas; Jis negali būti garbinama nei pagal žmonių įsivaizdavimą ar supratimus, nei pagal Šėtono patarimus, nei naudojant regimus atvaizdus, nei jokiais kitais, Šventajame Rašte nenurodytais, būdais.

Garbindami Dievą, negalime tos garbės iš Jo atimti ir perduoti kažkam kitam – labai gerbiamai ir palaimintajai Marijai, mums vertą pavyzdį parodžiusiems šventiesiems, pasaulio galiūnams, išminčiams, karžygiams, vadovams ar, juo labiau, paveikslams, drožiniams, ar kitiems kūriniams – gyviesiems, mirusiems ar besieliams stabams. Tokie veiksmai Dievo akyse būtų nepateisinami, toks garbinimas būtų ne Dievo, bet Šėtono garbinimas.

Rom 1,21 eilutė jau nurodo į tuos, kurie Dievą pažino, ir nesvarbu kaip – iš Rašto, iš Dievo apreiškimo, ar kūrinijos, tačiau kurie liko ar tapo nedorėliais ir neišmanėliais, kurie Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. (Rom 1,21), todėl pakeitė tikrąjį Dievą – teisingą garbinimo objektą – į save, pastatė save, t.y. žmogų į Dievo vietą ir Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili ir išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. (Rom 1,22-23) Tai pagonybės ir daugumos šiandieninių garbintojų problema, nes į Dievo vietą stato save. Tai žmogiškosios puikybės problema. Tai perdėtos žmogaus teisės ir laisvės, kurios nesuderinamos su Dievo norais ir mokymu. Taip iškreipiama Dievo kūrinija, taip per puikybę ir žmogiškąją išmintį linkstama prie kvailumo.

Visgi Dievas nurodo tikrąjį kelią – teisųjį ir teisingą, kuris mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus nutiestas, kuriuo Jis nurodė eiti, nurodė savajai tautai – Izraeliui, ir tos tautos palikuonims – šiandieninei krikščionijai, Jėzus visiems duoda apibendrintus ir į du įsakymus sutrauktus nurodymus Mk 12,29-31: Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis:  Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu. Šitaip Viešpats Jėzus atsako į Rašto mokytojo klausimą apie visų svarbiausią – pirmąjį įsakymą. Panašu, kad klausdamas paklausėjas iš anksto tikėjosi pagyrimo už gerą klausimą (mes ir šiais laikais dažnai girdime tokius pagyrimus paklausėjui), tačiau Jėzaus atsakymas buvo ne pagiriamasis, ne toks, kokio tikėjosi klausiantysis, ir jis tikriausiai nustebo dėl tokio Jėzaus atsakymo. Tarp eilučių galima suprasti pamokymą, kad reikia ne tik stengtis aklai vykdyti įstatymo raidę – aiškintis, klausinėti, kuris pirmas, kuris svarbesnis, kuris ne taip svarbus, bet juos vykdyti iš meilės Viešpačiui. Tai nuostabus tikinčio žmogaus ir Dievo  santykio vertinimo pamokymas. Mes ne tik turime paklusti Dievui ir blogo nedaryti artimui, bet žymiai daugiau – visuose veiksmuose rodyti meilę, kaip visų stipriausią ir nuostabiausią jausmą. Su nuoširdžia meile vykdant Jėzaus šiuodu įsakymus, nublanksta netobulumai, nereikšmingi reikalavimai, kurių kartais stengiamės laikytis, pamiršdami pagrindinį – Didįjį meilės įsakymą.

Šio įsakymo laikydamiesi, turime Viešpatį garbinti ir taip būsime pilni dvasioje, turtingi, išmintingi ir nieko mums netrūks, kaip netrūko karaliui ir psalmininkui Dovydui, kuris 23-ojoje psalmėje su meile Dievui giedojo: „VIEŠPATS – mano Ganytojas, man nieko netrūksta.“ Amen.