Reformatų žinia 

Rom 13,1-4: ¹Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos. ²Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą. ³Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo.

⁴Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga, bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji – Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta.

Lk 3,12-14: ¹²Ėjo ir  muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, o ką mums daryti?“ ¹³Jis aiškino jiems: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta“. ¹⁴Taip pat ir kariai klausinėjo: „O ką mums daryti?“ Jis jiems sakė: „Nė iš vieno nespauskite pinigų, neįdavinėkite norėdami pasipelnyti, tenkinkitės savo alg

Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su mumis. (2 Kor 13, 13)  Amen.

Mieli broliai ir seserys, gyvenantys neramiais laikas. Vis dar prisimename ne taip seniai mus ištikusį karantiną, pandemiją – laiką, kuris daugelį bažnyčios tarnautojų išmokė naujovių, o pagrindinė iš jų – nuotolinės pamaldos, nuotolinis pamokslavimas. Dažniausiai mus siejo ekranas ar išmanusis įrenginys, gal radijo imtuvas. Ir taip buvo dėl jau senokai pasibaigusios pandeminės situacijos, kurią Vyriausybė – Valstybės valdžia bandė suvaldyti įvairiais suvaržymais, reikalavimais, rekomendacijomis. Tai palietė ir Bažnyčias. Tiesa, Bažnyčioms buvo skirtos tik rekomendacijos. O sprendimus priimti teko pačioms Bažnyčioms. Taip buvo pratinama prie nuotolinių tarnavimų arba prie bažnyčios nelankymo.

Tačiau, pasibaigus suvaržymams, pandemijai, lankomumas dažniausiai nebegrįždavo į prieškarantininį lygį. Įprastai, prieškalėdiniu, Advento metu ženkliai padidėja bažnyčių lankomumas. Bet ne karantino metu. O ir po karantino lankomumas sumažėjo.

Istorijos bėgyje turime daug liudijimų, kad bažnyčių lankomumas ženkliai padidėdavo ir suspaudimų, negandų metu. Šiais laikais žmonės dažniausiai pasitiki mokslininkais, valdžia, ir bet kuo, bet ne Dievu. Ir tik visiškai nusivylę, niekur neradę paguodos, atsigręžia į Viešpatį. Ar ne per vėlai? Ar į Viešpatį kreiptis reikia tik paskutiniu atveju? Gi puikiai žinome, kad ir džiaugsme, ir liūdesyje turime kreiptis. Kiekviena mūsų situacija Dievui svarbi, kiekvienas reikalas nėra Jam per mažas: pandemija ar karas, liga, asmeninė neganda, autoįvykis ar džiaugsmas. Didelis džiaugsmas jau visai čia pat – šiemet švenčiame Reformacijos Sukaktį – 509-ąją. Tai nuostabi Šventė, kuria patvirtiname, jog prieš 509 metus Martynas Liuteris išdrįso skelbti savo garsiąsias tezes ir pabandė reformuoti arba išgydyti tuometinę Bažnyčią. Šis bandymas išaugo į didžiulį dvasinį – religinį judėjimą, todėl šiandien turime evangelines Bažnyčias, turime gimtąja kalba skelbiamą Dievo Žodį, turime sąžinės jausmą ir galimybę bei supratimą gyventi ir dirbti iš Meilės Tiesai – būtent iš Meilės Tiesai ir noro Ją išsiaiškinti, Liuteris rado savyje dvasinių jėgų ir išminties parašyti garsiąsias tezes, pasipriešinti tuometinei bažnytinei ir pilietinei valdžiai.

Reformacijos įkvėpti krikščionys suprato, kad, be pilietinės, valstybinės ir net bažnytinės valdžios, turi dar viršesnį, dar aukštesnį valdovą ir karalių Karalių – Viešpatį Jėzų Kristų. Mt 28,18: Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Nors kitoje vietoje mokoma apie paklusnumą – šiandienos skaitytas skaitinys iš Rom 13,1: Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos. Labai dažnai krikščioniui reikia didžiulių pastangų ir išminties, kad suderintų šias valdžias – viešąją arba pasaulietinę, ir dieviškąją – Kristaus valdžią.

Tai labai aktualu šiais laikais, kai bažnytinė valdžia valstybėse ir pasaulyje nebeturi didelio autoriteto, jos nebeklausoma taip, kaip buvo klausoma prieš kelis šimtus metų.

Nagrinėdami šiuos aktualius klausimus, mes vėl remiamės Vestminsterio tikėjimo išpažinimu, viešai publikuotu 17 a. viduryje ir pripažintu daugelio Reformatų Bažnyčių. Šiandien mes remsimės šio Išpažinimo XXIII skyriumi, kuris vadinasi APIE PILIETINES VALDŽIAS. Gal tiksliau – prisiliesime prie šio išpažinimo XXIII skyriaus.

Daugelis lietuvių, išsivadavusių iš sovietinio jungo, turi savo mąstyme likusį stereotipą, kad valdžia yra blogis, priespauda, išnaudojimas ir todėl reikia jai prieštarauti. Tačiau Dievo Žodis sako kitaip. Ir Vestminsterio tikėjimo išpažinimas XXIII sk. 1 dalis sako kitaip: Dievas, aukščiausias viso pasaulio Viešpats ir Valdovas, nustatė pilietines, kad jos paklustų Jam ir valdytų tautas Jo šlovei ir visuotinei gerovei; Jis apginklavo jas galios kalaviju, kad pastarosios gintų ir palaikytų darančius gerą ir baustų darančius blogą.

Apie tai mes skaitėme šiandienos skaitinyje iš laiško romiečiams. Pirmoji skaitinio eilutė sako, kad Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai <...>. Šiame sakinyje reiktų pasigilinti, ką Paulius norėjo pasakyti žodžiu „Kiekvienas“. Šioje situacijoje reiktų suprasti, jog kreipiamasi į kiekvieną, net į aukštą valdininką ar aukščiausią vadovą, ir pasakoma, kad kiekvienas turi aukščiau savęs valdžią. Įmonės vadovas, direktorius, ministras ar premjeras, karalius ar imperatorius, klebonas, vyskupas ar popiežius – visi turi paklusti aukštesniajai valdžiai. Kiekvienas, be abejo, turi savo aukštesnę valdžią, kuriai paklūsta, bet toliau šiame skaitinyje sakoma apie viešąją valdžią. Ar popiežius turi paklusti viešajai valdžiai, ar vyskupas – pasaulietinei, prezidentui ar karaliui? Taip. Be abejonės. Netgi ne tokiai aukštai valdžiai, pavyzdžiui, teisėtiems kelių policininko reikalavimams.

Tačiau mes dažnai susiduriame su neteisėtos valdžios pavyzdžiais, kad ir mūsų kaimyninėje Baltarusijoje. Ar čia vis dar esanti diktatoriška valdžia iš Dievo? Ar tai tikrai valdžia? Ar Ukrainoje okupuotų teritorijų valdžios yra teisėtos? Ar privaloma Rusijos piliečiams paklusti savo diktatoriaus sprendimui mobilizuoti žmones siuntimui į karą,  siuntimui į svetimą šalį? Ar tai iš meilės tiesai? Ir ar tokioms valdžioms krikščionys turi paklusti? Mums, esantiems kitoje valstybėje, lengva kalbėti ir patarinėti nepaklusti, protestuoti, kovoti. Sunkiau tiesiogiai susidūrus su tokia situacija. Teko ir man pačiam susidurti su panašia situacija, kai Lietuvoje, dar pilnai neatgavusioje nepriklausomybę, manęs paprašė patarimo jaunuolis, gavęs kvietimą į karinį komisariatą, iš kur, tikėtina, būtų vežamas į sovietinę kariuomenę. Kausimas buvo ar slapstytis? Neprisiėmiau tokios atsakomybės, kad patarčiau slapstytis, tačiau pažadėjau padėti, jei nutars slapstytis.

Taigi, ar okupacinė valdžia iš Dievo? Dar kartą atidžiai perskaitykime: <...> nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos. Man čia kyla klausimas, ar Dievo nenustatyta, Jam prieštaraujanti struktūra yra valdžia? Tikrai ne. Ir tokiai, Dievui prieštaraujančiai valdžiai, nereikia paklusti. O jei dar tiksliau – nereikia paklusti tiems reikalavimams, kurie aiškiai prieštarauja Dievo santvarkai.

Visgi, kokia man nepatinkanti, nesimpatiška ir mano nerinkta valdžia bebūtų, jei ji teisėta, jai privalome paklusti, kad ir sukandę dantis ir nepatenkinti, piktindamiesi.

Turime paklusti tiek, kiek esamos valdžios reikalavimai neprieštarauja Dievo valdžiai, nurodymams, įsakams, Dievo Įstatymui ir Jo Žodžio tiesai.

Vestminsterio tikėjimo išpažinimas mus moko ne tik paklusti valdžiai, ir kur, ir kaip paklusti, bet šis Išpažinimas aiškiai nusako ir teisėtos valdžios pareigas – jos privalo paklusti Viešpačiui ir valdytų tautas Jo šlovei ir visuotinei gerovei. O apginklavo valdžias ne tam, kad save apgintų nuo savo tautos ar smurtautų prieš ją, bet Viešpats apginklavo valdžias galios kalaviju, kad pastarosios gintų ir palaikytų darančius gerą bei baustų darančius blogą. Apaštalas Petras, kaip ir Paulius, ragina paklusti. 1 Pt 2,13-14: Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam, tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarių, išaukštinti gerųjų.

Toliau skaitome kitą eilutę, 2-ąją, kad kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą. Vėl gi, apie kokią valdžia Paulius kalba? Okupacinę, engiančią, ar Dievo nustatytą? Trečiosios eilutės pradžia atsako: Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Šiais žodžiais apaštalas Paulius sugriauna mitą arba dažniausią neigiamą nuomonę apie valdžią. Iš šių eilučių galima suprasti, kad Paulius pirmiausiai kalba apie teisėtą valdžią, apie gerą ir teisingą ir tvarką palaikančią vyresnybę, kurios nereikia bijoti, jei darai gera. – Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo.

Paulius taip pat nenustato principo, kad jokiu būdu negalima prieštarauti valdžiai ir visada privaloma vykdyti civilinės valdžios reikalavimus, įsakymus ar net įstatymus. Biblijoje mes matome daug pavyzdžių, o taip pat matome ir aiškių, ir akivaizdžių nepaklusimo pavyzdžių įvairioms valdžioms Reformacijos ar kontrreformacijos laiku, sovietinių represijų metu. Su kiekvienu Dievo nustatytu laikmečiu buvo leidžiamos kai kurios išimtys nepaklusti valdžiai.

Mok 3, 1-8 puikiai iliustruoja laiko kontrastus ir, rodos, nesuderinamų veiksmų galimybes:

¹Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi.

²Laikas gimti ir laikas mirti, laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.

³Laikas žudyti ir laikas gydyti, laikas griauti ir laikas statyti.

⁴Laikas verkti ir laikas juoktis, laikas gedėti ir laikas šokti.

⁵Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti, laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti.

⁶Laikas ieškoti ir laikas pamesti, laikas laikyti ir laikas išmesti.

⁷Laikas perplėšti ir laikas susiūti, laikas tylėti ir laikas kalbėti.

⁸Laikas mylėti ir laikas nekęsti, laikas karui ir laikas taikai.

Iš šių nuostabių eilučių galima būtų daryti išvadą, jog yra laikas paklusti teisėtai valdžiai ir laikas prieštarauti, laikas palaikyti valdžią ir laikas jos atsisakyti ar maištauti. Bet svarbiausia – ką bedarytume, privalome daryti Dievui priimtinais būdais. Kokie tie būdai šiandien?

Paminėsiu tik vieną – Krikščioniui dera prisiimti ir vykdyti pilietinio valdininko pareigas, jeigu toks jo pašaukimas. (VTI 2d. pradžia) krikščionis gali prisiimti valdžios atstovo pareigą – tą ne patį maloniausią, visuomenėje labai neigiamai vertinamą pašaukimą. Išpažinimas dar ir ragina tai daryti, bet kartu ir uždeda papildomus reikalavimus ten dirbantiems – Tokias pareigas užimantys tikintieji turi ypatingai rūpintis dievotumu, taika ir teisingumu visuomenėje pagal tos valstybės žmonių gerovę užtikrinančius įstatymus. (VTI 2 d. 2 sakinys). Krikščionis, būdamas valdžioje, neša dar didesnę moralinę atsakomybę. Krikščionis negali būti pusiau sąžiningu įstatymui, pusiau teisingu. Krikščionis, būdamas valdžioje, privalo būti sąžiningas ir atsakingas ne tik prieš rinkėjus, bet pirmiausiai – prieš Dievą, kurio niekada neapgausi, nepapirksi jokiais pažadais, atlaidais, aukomis ar indulgencijomis, jam nepameluosi ir nepasinaudosi Jo naivumu ar kompetencijos stoka. Valdžioje tarnaudamas, gali daryti tik Dievui patinkančius sprendimus, su Juo aptartus ir Dievo Žodžiu patikrintus.

Mielieji, pasaulietinė arba Valstybės valdžia – tai Dievo duotas instrumentas teisingai vadovauti žmonėms ir palaikyti gerą tvarką. Ji – tik vienas iš daugelio panašių instrumentų, prie kurių galima priskirti Bažnyčios vadovavimą tikintiesiems, tėvų vadovavimą šeimoje ar mokytojų mokykloje. Kiekvienas šis instrumentas turi savo specifiką žmonijoje, tačiau jai vadovauja Viešpats Jėzus Kristus ir Jis nubrėžia kiekvienos valdžios ribas savojoje srityje.

Ar gali bendradarbiauti pasaulietinė ir bažnytinė valdžia? Tikrai taip. Bažnyčia Dievo Žodžio šviesoje gali komentuoti valdžios veiksmus, etikos ribas politiniuose sprendimuose, tačiau pati neturėtų formuoti valstybės politikos.

Krikščionys turėtų reikalauti iš valdžios atsakingo ir nesavanaudiško jiems patikėtų pareigų atlikimo, sąžiningumo prisiimtose pareigose. Krikščionys turi melstis dėl valdžios žmonių išmintingų sprendimų, melstis už šias valdžiais, joms paklusti, bet, tuo pačiu, ir sekti jų veiksmus, būti atidžiais, kaip moko apaštalas Paulius Timotiejų 1-ajame laiške 2,1-2: ¹Taigi pirmiausia raginu maldauti, melstis, užtarti ir dėkoti už visus žmones, ²už karalius ir visus vyresnybėje esančius, idant galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą.

Mielieji, taip gyvendami, taip sugyvendami, būdami teisingais ir sąžiningais pirmiausiai savo tikėjimo namiškiams, aplinkiniams, turime priminti pasaulietinei valdžiai, kad būtent Dievas jai suteikė valdžios įrankius, taip galėsime sėkmingai ir vaisingai skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją – Gerąją Naujieną apie išrinktųjų išgelbėjimą, juk Viešpats Jėzus aiškiai pasakė: Mt 28, 18: Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.

Mielieji, pasitikdami Reformacijos jubiliejų, tiesa, ne tokį gražų, ne tokį apvalų, bet nei kiek ne mažiau reikšmingą, linkiu ir raginu viską, ką darome, daryti iš meilės tiesai, iš meilės Kristui, iš meilės savo artimui.