Kun. Holger Lahayne

„Jo [Dievo] dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Dievo kylančia išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu, kad, anot Rašto, kas giriasi, girtųsi Viešpačiu.“ (1 Korintiečiams 1,30–31)

Vilniaus evangelikų bažnyčių pamaldų Reformacijos dienos proga „Krikščionys, džiaukimės didžiai“ žodis

„Kas tu esi?“ Šiuo klausimu prasideda Merkelio Petkevičiaus Katekizmas. 1598 metais jis buvo išspausdintas Vilniuje. Tai antroji išlikusi knyga lietuvių kalba, išleista LDK teritorijoje. Jono Kalvino teologijos įkvėptas Petkevičius rašo, kad žmonių pašaukimas yra pažinti, šlovinti ir mylėti Dievą – Kūrėją ir Gelbėtoją.

Kas tu esi? Dievo išgelbėtas žmogus šiandien dažniausiai atsakytų taip: esu krikščionis. Tačiau visame Naujajame Testamente šį žodį (gr. christianoi) randame tik tris kartus. Tikintieji į Jėzų jame vadinami įvairiai: „mokiniais“, „šventaisiais“ ar „pašauktaisiais“. O apaštalas Paulius net virš aštuoniasdešimt kartų rašo taip (ar panašiai), kaip ir mūsų tekste: „jūs esate Kristuje Jėzuje“. Krikščionys yra tie, kurie yra Jame. Vienybė su Kristumi – tai mūsų tapatybės šerdis. Jeigu nesi Kristuje, nesi išgelbėtas ir nepažįsti Dievo.

Po nuopuolio iš prigimties joks žmogus nėra Kristuje. Martyno Liuterio pirmojoje giesmėje „Krikščionys, džiaukimės didžiai“ puolęs žmogus, paklydęs ir šėtono varginamas, taip apie save kalba: „Aš vargšas vis gilyn kritau, / Savy tik nuodėmę kenčiau, / Paguodos nebetekęs.“ Pats žmogus niekaip nesugeba išsilaisvinti iš tokio vargo.

Patys nieko neturime, dėl ko Dievas galėtų ar turėtų mus išgelbėti – tikrai nieko. Ir puolusio žmogaus geri darbai yra, kaip rašo Liuteris, „nevertingi“, nes „savimeilėj pradingę“. Paulius pabrėžia, kad tik „Jo [Dievo] dėka“ esame Kristuje (1 Kor 1,30). Jis „pasirinko“, kas pasauliui kvaila, silpna ir žema – „net tai, ko nėra“ (27–28 eil.). Žmogaus nuopelnai ir pastangos, kilmė ir reputacija – Dievo akyse viso to tarsi „nėra“. Nieko neatsinešame, kad būtume išgelbėti.

Išgelbėjimas vien dėl to yra įmanomas, kad Dievas širdyje yra ne vien tik šventas ir teisingas, bet ir gailestingas. Liuterio žodžiais: „Dievas pats iš pagailos / Panoro man padėti: / Iš savo tėviškos širdies / Jis paaukojo dėl manęs / Geriausią, ką turėjo“. Jo giesmės penktasis posmas leidžia tarsi pažvelgti į dangų ir suprasti, kaip Trejybės asmenys kartu išsprendė žmonijos problemą: iš nepelnyto gerumo, vien iš meilės, jie susitarė išgelbėti žmones. Tėvas planavo, Sūnus atėjo į žemę, numirė ir prisikėlė, o Šventoji Dvasia išganymą žmonėms pritaiko. Išganymo šaknys siekia patį Dievą pačioje amžinybėje.

Septintame posme Sūnus taria žmogui: „Aš tau save aukosiu“. Rezultatas – vienybė su Juo. Kristus giesmėje patvirtina tikinčiajam: „Kur aš, ir tu ten būsi vis, / Mes mirtį nugalėsim“, pažodžiui pagal vok. originalą skamba šitaip: juk aš esu tavo, o tu – mano. Tikintis į Jėzų Kristų sako „Aš esu Jo“. Kristuje – vienybėje su Juo – turime viską, ką Jis turi: išmintį, teisumą, pašventinimą ir atpirkimą (30 eil.). Esame gavę didžiausią dovaną; esame išgelbėti vien iš malonės Dievo dėka, „kad joks žmogus Dievo akyse negalėtų girtis“ (29 eil.).

Kas tu esi? Tikintis žmogus yra visaip nusižeminęs žmogus: jis suvokia, kad darbais neprisideda prie išganymo; jis tiki, kad savo paties jėgomis negali tikėti; nuolankiai nusilenkia Rašto tiesoms; ir pripažįsta, kad yra Jėzaus Kristaus nuosavybė. Tad nėra pagrindo girtis (Rom 3,27; Ef 2,9), o „kas giriasi, tesigiria Viešpačiu“ (31 eil., Burbulio) – vien Viešpačiu. Lotyniškai tai sakoma Soli Deo Gloria – vien tik Dievui garbė.

Dievo šlovė – tai Jo vidinio grožio ir didybės spindesys. Jo priešus ji degina „tarsi krosnies liepsna“ (Ps 21,10). O tikintį žmogų ji traukia, nes jiems Dievas yra, kaip Liuteris sako, „meile liepsnojantis krosnis“. Žmonės buvo sukurti tam, kad didžiausią džiaugsmą rastų žavėdamiesi Dievo šlove. Vienybėje su Jėzumi - Jo džiaugsmas yra ir mūsų džiaugsmas (Jn 15,11). Kas tu esi? Tikrai tikintis žmogus yra ne tik nusižeminęs, bet ir džiaugsmingas žmogus – „Krikščionys, džiaukimės didžiai“.