Moterų ir vyrų tarnystės Bažnyčioje (I)

Spausdinti

kun. Tomas Šernas

Iš pradžių maniau, jog šio straipsnio pavadinimas turėtų būti kitoks. Jis turėjo atspindėti temą apie moterų tarnystę Bažnyčioje. Tačiau, kai pristatoma tokia tema, nepaisant diskurso plėtojimo krikščionys evangelikai mintyse jau turi neišsakytą klausimą – ar moteris gali vadovauti Bažnyčioje? Dažniausiai šis politiškai nekorektiškas bei nepatogus klausimas diskretiškai apeinamas, nes ir teologiškai jis yra sunkiai atsakomas. Utopinių Gender ideologijų sekėjams ir eiliniams ateistams jau pats klausimas ar gali yra erzinantis ir nekorektiškas, o priešinga nuomonė – visiškai nepriimtina. Žiūrint iš krikščioniškos ortodoksijos požiūrio taško, vien tokio klausimo kėlimas jau yra erzinimas, gundymas ir žmogiškos puikybės skatinimas.

Komplimentarizmas ir egalitarizmas

Komplimentarizmas ir egalitarizmas yra du konkuruojantys teologiniai požiūriai. Jie nurodo toli gražu ne į diskursą „kas leistina moteriai", kaip mano feministės, bet į tai, kaip teologiškai suvokiamas žmogus - asmuo ir kaip Bažnyčia praktiškai taiko savo požiūrį. Komplimentaristai teigia, kaip mano feministės, „kad moterys yra tik "priedėlis prie vyro", nors kažin ar taip dažnai būna realybėje. Žinau, jog yra nemažai vyrų, kurie ne tik jaučiasi, bet ir faktiškai yra priedėliai prie savo moters. Taip pat feministės mano, jog komplimentaristai teigia, kad moterys "...neturi teisės į lygiavertį su vyrais tarnavimą bažnyčioje - ypač tokį, kuris susijęs su vadovavimu". Ar tai yra tiesa? Pavyzdžiui, ir konservatyviose evangelikų reformatų bažnyčiose Lietuvoje bei Lenkijoje moterys gali užimti vadovaujančias pareigas. Komplimentarinis teologinis požiūris akcentuoja Šventame Rašte daugelyje vietų pasikartojančias nuorodas, jog moteris ir vyras prieš Dievą yra lygūs kaip asmenys, tačiau jie skirtingi kaip šiame pasaulyje veikiančios būtybės.

Savo ruožtu egalitaristai teigia, kad Rašte ir krikščionybėje esti nemaža patriarchalinės kultūros įtakų, jog Raštas iš tiesų „nedraudžia moterims vykdyti įvairias tarnystes bažnyčioje, taip pat pastoracinę ir vadovavimo".

Ar tai tiesa? Turbūt tiesiogiai nedraudžia, bet ar skatina? Pavyzdžiui, daugelyje šalių moterys mokosi karinėse akademijose ir tarnauja kariuomenėje, bet realiuose koviniuose veiksmuose, kaip taisyklė, nedalyvauja. Kodėl gi? Konstitucija garantuoja lygias lyčių teises, įstatymai nedraudžia, bet ir neskatina to, kas valstybei nėra naudinga.Tačiau šiuolaikinis egalitarinis požiūris lyčių klausimu neapsiriboja vien moterų ir vyrų lygybės nuostata, bet akcentuoja žmogų per antropocentrinę perspektyvą, kaip abstraktų asmenį. Žvelgiant iš šios pozicijos, teigiama, jog Dievui yra svarbus pats žmogiškasis asmuo ir santykis su juo. Tuomet nebeturi jokios reikšmės tai, ar tas asmuo yra vyras, ar moteris, kokia to asmens lytinė orientacija, pasirinkta „socialinė lytis" ir panašios "smulkmenos"!

Teologinio modernumo išraiškos ir Šventos Dvasios dovanos

Modernumas – kintantis dalykas. Kas vakar buvo modernu, šiandien jau įprasta, rytoj jau atsibodę, poryt - keistina. Viena nesikeičia, jog jau bent kelis šimtmečius evangelinis modernumas ir su juo susijusios naujovės apeliuoja arba į žmogaus išaukštinimą Kristuje ir su tuo dažnai susijusį mokslo šviesos garbinimą, arba į neteisingai suvoktas Šventos Dvasios charizmomis vadinamas asmenines dvasines dovanas.

Europos universitetuose evangeliškos teologijos studijose formuojama ir vienaip ar kitaip skelbiama žinia turi svarbų bendrą bruožą – žmogus (ir žmonija) per Kristų įgauna kristocentrinę kryptį. Šis kristocentriškumas dialektiškai savo prasmėmis yra būtinai susijęs su antropocentriškumu – giliu žmogaus pažinimu ir žmogiškumo sklaida. Būtent tai lėmė spartų krikščioniškų ir ypač protestantiškų tautų vystymąsį. Gilus, į žmogaus asmenį, jo atsakingą, kartu optimistišką pasaulėvoką bei savimonę nukreiptas dėmesys atsispindi ir Heidelbergo katekizme, kituose reformatų išpažinimo raštuose. Per Kristų išreiškiami esminiai žmogaus būties ir prasmės klausimai. Tokiu būdu Kristus yra tas centras, kuris kviečia prie savęs, nušviečia, perkeičia bei įprasmina žmogaus gyvenimą. Šis teologinis mokymo kelias yra teisingas, tačiau siauras, atsakomybės reikalaujantis. Jis priklauso nuo tikėjimo.

Evangelija yra žmogui, ar žmogus yra dėl Evangelijos?

Nereikia žmonėms krauti nepakeliamų naštų, kreiptis į juos "jūs, nusidėjėliai", bet reikia skelbti Evangeliją, t.y. skelbti Kristų. Juk ne žmogus esti dėl Evangelijos, bet atvirkščiai - Evangelija yra žmogui, jo gyvenimui, tobulėjimui ir išganymui adresuotas pranešimas. Šis teisingas suvokimas gali ir supainioti. Atrodytų, jog kuo daugiau bus giliai suvokto "antropocentriškumo"- t.y. į žmogų ir problemas ar norus atkreipto žvilgsnio, tuo daugiau bus galimybių geriau suvokti "kristocentriškumą". Tačiau savaime šios kryptys yra priešingos.

Prieš I Pasaulinį karą protestantiškų bažnyčių tarpe susiformavo požiūris, jog krikščioniškas optimizmas nemaža dalimi yra susijęs su antropocentrinės galvosenos įtakotais pasiekimais – mokslo laimėjimais, gamtos valdymu, urbanizacija, sanitarijos pasiekimais, užkrečiamų ligų protrūkių suvaldymu, žmogaus išlaisvėjimu, plačiu mąstymu, grožio ir laisvės sąvokos kitimu bei panašiais kultūriniais dalykais. Vėliau šios antropocentriškumo išraiškos galėjo nesunkiai mutuoti į socialinį darvinizmą, komunizmą, tautiškumą, rasių teoriją ir nacizmą, kurie protestantų ir visos krikščionijos buvo sunkiai bei pavėluotai atpažinti kaip priešai dėl įpratimo slapta garbinti žmogiškąją mintį ir viešai -"laisvę Kristuje". Dabar antropocentriškumas teologijoje ir bažnyčiose pasireiškia tuo, kad į Šventą Raštą ir tikėjimą žvelgiama per dabartines kultūrines prizmes – polikorektiškumą, multikultūrizmą, feminizmą, genderizmą ir kt., atmetant tai, kas neatitinka madingų kultūrinių nuostatų.

Koks antropocentrizmas yra teisingas?

Teisingas evangelinis teologinis požiūris reiškia, kad per kristocentrizmą išreiškiama ir pašventinama tai, ką vadiname antropocentrizmu. Per Kristų išreiškiamas ir pašventinamas žmogus. Tai reiškia, kad pradėti turime nuo Kristaus, bet ne nuo savęs (Mt 16, 24-26). Kristus moko, gydo ir pasotina alkstančius teisybės, pagirdo amžino gyvenimo vandeniu. Tai reiškia, kad per Kristų ir tikėjimą mes tampame geresniais bei giliau "žmoniškesniais", labiau save suvokiančiais ir laisvesniais, pagal Dievo paveikslą kuriamais žmonėmis.

Antropocentrinės krikščionybės anatomija ir raida

Žvelgiant į teologinio modernizmo esmę ir stebint jo liūdną raidą liberalioje teologijoje bei bažnyčiose, pastebimas aiškus prioritetų perskirstymas – iš pradžių iš antropocentrinės pozicijos formuojami klausimai apie laisvės ir kitus poreikius, po to žiūrima, ar kristocentrinė perspektyva gali duoti tinkamus /norimus atsakymus. Tokiu būdu šiame teologiniame požiūryje kristocentrizmas/krikščionybė suvokiama kaip kultūrinis faktorius ir yra instrumentalizuojama. Kristus tarsi pavirsta pagalbine priemone Žmogui. Būtina suvokti skirtumą – pirmuoju atveju prieš akis turimas Kristus, kuriam mes pavedame save - žmogų su visais jo klausimais ir skausmais. Antruoju atveju prieš akis turime Jo Didenybę Žmogų. Viskas atrodo labai panašiai, reiškiamos įvairios panašios krikščioniškos mintys, daromi geri krikščioniški darbai, vartojami tie patys religinio pobūdžio žodžiai ir giesmės, bet perspektyva yra skirtinga.

"Antropocentriniai" krikščionys gali būti susispietę į savo bažnyčias, kuriose nuosekliai vykdoma tam tikra politika – viskas nuo teologijos iki liturgijos reiškiasi per marksistinių, feministinių idėjų prizmes. Taip pat, pagal Amerikos psichologų organizacijos išvadas, kad "homoseksualizmas nėra liga", antropocentriškose bažnyčiose laiminamos homoseksualios porystės, tarnavimai iki vadovavimų ir pastorysčių imtinai. Senos, turtingą krikščioniškų darbų istoriją bei solidžią teologiją turinčios ir konservatyvios protestantų-evangelikų bažnyčios tik kai kuriais klausimais gali tapti labiau antropocentriškomis. Kai kur teologinis antropocentrizmas įgyja egocentrinių bruožų - asmuo tampa "šventa", beveik nekritikuotina transcendentine prasme, nors jis ir griautų bažnyčią ar visuomenę savo norais bei veikla. Prieš keliasdešimt metų buvo teologų, kurie beveik be kristocentrizmo priemaišų kalbėjo apie kokią nors vargšę tautą.

Dabartiniai antropocentriniai teologai mielai kalba apie "bažnytinių biurokratų" nesuprastą vargšą žmogų, bet visai nenori šnekėti apie nusidėjėlį, kuriam reikia atgailos ir išsigelbėjimo. Esu matęs užsienio universitete puikiai išlavintą teologą, kuris neabejojo, kad nuodėmės nėra. Nuodėmės suvokimas, esą, priklauso nuo laikmečio vertybių, šalies ir asmens kultūros, asmens amžiaus, lyties, sveikatos stovio, socialinio statuso, veiklos, susiklosčiusios situacijos ir t.t. Kas anksčiau buvo nuodėmė, tas dabar ne nuodėmė ir t.t.. Kai į viską gerai įsigilini, tai esą, paaiškėja, jog nuodėmė yra tik emocija arba sunkiai įrodoma abstrakcija!

Kristocentrizmas ir su juo neišvengiamai susijęs antropocentrizmas bei prietarų atsisakymas – evangelikų "vizitinė kortelė"

Kristocentrizmas ir jo neišvengiama sąveika su antropocentrizmu yra pamatinio protestantizmo išraiška. Ši sąveika su antropocentrizmu gali būti įvairiai suvokiama arba nesuvokiama visai. Be abejo, evangelikų tikėjimas bei Bažnyčia apima be galo daug, tačiau šios dvi sąvokos ryškiausiai atspindi Vakarų krikščionių – evangelikų tikėjimo raišką.Tai tarsi vizitinė kortelė. Ši tikėjimo išraiška yra labai dinamiška - tai ji sparčiai vystosi, tai sustoja, kartais nyksta, ji gali svyruoti nuo teologiško ortodoksalumo, nuo istoriško evangelinio konservatyvizmo iki neapibrėžto charizmatinio spiritualizmo ir teologiškai liberalaus antropocentrizmo. Tačiau visur tikėjime yra akcentuojama tai, kas svarbiausia: Kristus ir žmogaus asmuo. Romos katalikybė bei stačiatikybė nėra visai kristocentrinės, tuo pačiu ir apie jų antropocentriškumą galima šnekėti su išlygomis. Tai atsispindi ir teologijoje, ir šių konfesijų tradicijoje.

Šventos Dvasios dovanos

Panašiai "modernistiškai- antropocentriškai" tikėjime gali būti suvokiamas ir Šventos Dvasios veikimas. Šventos Dvasios poveikis kiekvienam tikinčiam ar nuoširdžiai Dievo ieškančiam žmogui yra individualus ir dvasinės dovanos yra individualios. Jeigu asmuo sakosi, jog Šventa Dvasia jam apreiškusi ir nurodžiusi tam tikrus dalykus, suteikusi tam tikrą charizmą, nukreipusi specifinės tarnystės ar pastorystės link, šalia esantis krikščionis evangelikas tegali tik tikėti arba netikėti, kaip ir Marijos apsireiškimu vaikams Šiluvoje (vykstant kontrreformacijos teismams dėl buvusios bažnytinės žemės nuosavybės.) Patikrinti tuos pasakojimus jis arba ji beveik neturi galimybės.

Šventasis Raštas – Bažnyčios pamatas

Vienintelė galimybė yra dvasias ir žmonių žodžius tikrinti Šventuoju Raštu ir remtis bendruoju Dvasios veikimu bendruomenėje - Eklezėje, nes Šventoji Dvasia dažniausiai, nuo pat Bažnyčios gimimo, vaisingai darbuojasi būtent tikinčiųjų grupėse. Tačiau ir bendruomenė, ir visuotiniai Bažnyčios suvažiavimai, Sinodai gali klysti. Daug tikinčių žmonių išreiškia bendruomenės ir Eklezės valią, bet visa tai negarantuoja, kad išreikštoji žmonių valia yra Šventos Dvasios įkvėpta ir atitinka Dievo valią. Jėzaus žodžiai apie Šventąją Dvasią iš Evangelijos pagal Joną 14, (15-17) (..26), mums sako, jog Dvasią siunčia Tėvas - tam, kad priminti ir mokyti, ką skelbė gyvasis Dievo Žodis – Jėzus Kristus.

Šventoji Dvasia savo veikimu neprieštarauja tam, ką Ji pati įkvėpė ir kas atspindėta Rašte. Todėl krikščioniškos bendruomenės-eklezės gyvenimas bei visi svarstymai apie komplimentarizmo ir egalitarizmo teologinius požiūrius turėtų remtis Šventu Raštu.

Kokius klausimus užduosime, tokį atsakymą gausime

Vengiant pigaus dėmesio ir išankstinio angažavimosi vienai iš uoliai ginamų alternatyvių nuomonių, reikėtų klausti apie vyrų ir moterų tarnavimą Bažnyčioje, o patį klausimą išskaidyti į dalis ir atsakyti į kiekvieną iš klausimo dalių. Todėl ir paprastas klausimas ar moteris gali vadovauti Bažnyčioje turėtų būti skaidomas į prasmę sudarančias dalis: kas yra moteris, kas yra Bažnyčia, kas yra vadovavimas Bažnyčiai? Be abejo, mums turėtų rūpėti bibliniai tyrimai ir atsakymai, nes Dievas nori, kad mes klausytume Žodžio ir juo, kaip mūsų gyvenimo duona, maitintumės.

Kas yra moteris?

Klausimas trivialus, tačiau apie tai yra prikurta teorijų, šį klausimą nušviečia daugybė romanų ir kitos literatūros, legendų, dainų, kino filmų ir dailės kūrinių. Apie tai kasdieną įvairiausiais pavidalais skelbia internetas ir blizgūs žurnalai. Šventame Rašte minimas klausimas nėra svarbiausias. Kaip manoma, Biblijoje seniausia knyga yra ta, kuri aprašo Dievo daromą stebuklą – Abraomo ainijos išvedimą iš Egipto vergovės. Šis veiksmas ir jo apmąstymas – Senojo Testamento pamatas. O Pradžios knyga, kurioje aprašoma gyvybės ir žmogaus kilmė, nuopuolio pradžia, atsirado vėliau. Pradžios knygoje du tvėrimo pasakojimai nušviečia žmogaus kilmę.

Pirmasis pasakojimas – "egalitarinis"

Pirmasis pasakojimas – Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos. Dievas palaimino juos tardamas:" Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją. "(Pr 1,27-28a)

Šis pasakojimas yra "egalitaristinis" – pagal Dievo paveikslą sukurti vyras ir moteris. Jie kartu palaiminti. Jų atskirybėje slypi vienybė. Vyras yra skirtas moteriai, o moteris vyrui. Todėl nėra atskiro palaiminimo nei vyrams, nei moterims. Vyrai negali būti palaiminti, jeigu moterys kenčia ir yra nelaimingos. Taip pat ir moterys negali būti palaimintos ir laimingos, jeigu vyrai bus nelaimingi.

Antrasis pasakojimas -"komplimentarinis"

Antrasis tvėrimo pasakojimas jau kitoks – jis nurodo į lyčių skirtumus. Žmogus buvo vienas ir tarp visų gyvūnų nerado sau bendrininko. Tuomet Dievas padarė moterį ir žmogus tarė : "Štai pagaliau kaulas mano kaulo ir kūnas mano kūno. Ji bus vadinama žmona, nes iš savo žmogaus buvo paimta". Nepaisant to artumo kaip kaulas mano kaulo, šie du asmenys yra skirtingi. Žaltys šneka su moterimi o ne su vyru, vyras klauso moters. Po nuopuolio Dievas pakeičia žmonių būvį. Moteris pradeda nekęsti žalčio, ji ir vyras gauna skirtingas gyvenimo užduotis. Jie gyvena kartu, bet jų pasunkėjusi būtis – skirtinga. Dievo nurodymu moteriai liepiama klausyti vyro, o vyras įgauna užduotį vadovauti žmonai. Antrąjį kūrimo pasakojimą galima pavadinti "komplimentariniu", nes pasakojimo linija veda tam tikrą prasminę takoskyrą tarp vyro ir moters. Pirmame tvėrimo pasakojime vyras ir moteris yra vienis, žmogus, jie kartu Dievo palaiminami. Antrame tvėrimo pasakojime nuopuolis paradoksaliai ir skausmingai atskiria abi lytis. Nors abi lytys viena kitos trokšta, nors jos susijungia, tačiau visame tame – neišbaigtumas, laikinumas, ir sunkiai išsakomas liūdesys.

Berods taip, nuopuolio pasekmėmis, yra paaiškinama dabar pasaulyje vyraujanti tvarka, vyro ir moters psichofiziniai skirtumai. Šie skirtumai pasireiškia darbo pasidalinimu ir skirtingomis užduotimis socialinėje sferoje.

Dievo valios išpildymui reikia moters

Šventas Raštas apibūdina moterį kaip išminties ir galios trokštantį, amžinybės siekiantį žmogų. Šis žmogus yra kitoks nei vyras. Pirmąjį judesį išminties ir galios siekimo link padarė ne vyras, bet moteris. Moterys jautresnės, jos nori ir dažnai siekia daugiau nei vyrai. Taip pat gilumines visuomenės permainas dažnai nulemia moterų pozicija vienu ar kitu klausimu. Skarų ir hidžabų revoliucija pasižymi tuo, jog modernios moterys ir merginos musulmonės pačios apsisprendžia dengti savo plaukus ir veidą ne tik islamo šalyse, bet ir Europoje. Taip pat ir genderizmo idėjas dažniausiai karštai gina moterys. Moteris žvelgia ir sprendžia kitaip nei vyras. Pavyzdžiui, Izaoko žmona Rebeka apgauna savo vyrą, kad šis palaimintų jos mylimą jaunėlį sūnų Jokūbą vietoje tėvo numylėtinio stipruolio vyresniojo sūnaus Ezavo. (Pr 27). Jokūbas laikėsi arti palapinių ir motinos, mėgo virti, o Ezavas mėgo tolimas klajones ir medžioklę. Tėvui patiko vyriškesnis vyresnysis sūnus – tikras karys ir medžiotojas. Motinai patiko kitokių savybių turintis vyrukas. Tačiau ši nedidelė šeimyninė drama žymi Dievo valią – palaimintas tas žmogus, kuris yra palikuonis ne tik pagal kūną, bet pagal pažadą, t.y čia yra svarbiausi tikėjimas ir dvasia. Palaimintas tas, kuris vertina pirmagimystės suteikiamas paveldėjimo teises, kuris yra švelnus, apdairus, nepasitiki vien savo jėga ir nuolatos stengiasi, kuris vėliau gaus pagarbų šiurpulį keliantį kovotojo vardą Izraelis. Viešpačiui reikalingi abu – tikėjimu ištikimas ir truputį kietakaktiškas vyras Izaokas ir širdimi besivadovaujanti bei gudrias intrigas rezganti moteris Rebeka. Ji veikia tik savo šeimoje, sprendžia širdimi, nesivadovauja jokia aiškia ideologija, bet jos sprendimai lieka epochinio svarbumo.

Kas iš judviejų, vyro ir moters, yra svarbiausias, kas kam vadovauja?

Kas už ką atsakingas

Žmona atsakinga už vyrą, vyras už moterį, tik kitaip. Skaičių knygoje 30 skyriuje aprašyti Įstatai dėl įžadų. Ten aprašyta, kad vyriškis turi pareigą saugoti jo atsakomybėje esančias moteris nuo neapgalvotų įžadų Dievui. Vyriškis gali tą pačią dieną atšaukti savo dukters ar žmonos įžadus ir jų įsipareigojimus. Tuomet Viešpats moteriai atleis jos įsipareigojimus. Tačiau visi našlės ir išsiskyrusios moters įžadai bei įsipareigojimai Dievo akivaizdoje bus galiojantys.

Šventame Rašte išreikšta moterų svarba – ne tik jų vadovavime

Senajame Testamente minimi moterų vadovavimo pavyzdžiai. Žiūrint pirmojo tvėrimo pasakojimo šviesoje šie pavyzdžiai mums rodo bei primena, jog moterys lygiai dalijasi su vyrais Dievo duotu ir neatšauktu palaiminimu valdyti žemę. Vertinant šiuos ryškius moterų vadovavimo ir dvasinio tarnavimo pavyzdžius pagal antrąjį tvėrimo pasakojimą galima teigti, jog tai yra išimtys. O išimtys patvirtina bendrą taisyklę.

Nors vyras įgaliotas - priverstas prisiimti duonos pelnymo ir vadovavimo naštas, tačiau esminės-epochinės permainos įvyksta tik moters dėka!

Senasis Testamentas mini Ievą, kuri, siekdama išminties, nuvedė žmogų-žmoniją į nuolatinės kovos būvį, Rebekos dėka turime Jokūbą - Izraelį ir jo vaikus, kurie yra Dievo paveldo tauta. Naujasis Testamentas mini Jėzaus motiną Mariją, kurios paklusnumo dėka Dievo darbas buvo įgyvendintas ir mes gyvename jau kitoje – Jėzaus Kristaus eroje.

(Laukite tęsinio)