WILLEMAS A. VANGEMERENAS. Evangelija ir sekuliarizacija

Spausdinti

ev.lt

 

 

 Sekuliarizacija – įdomi tema. Galbūt tai skamba paradoksaliai, tačiau sekuliarizacija yra ir Evangelijos dalis, nes būtent Evangelija atskiria tai, kas šventa, ir tai, kas nešventa, skelbdama esminę žinią, kad šventas yra tik vienas Dievas. Toliau, remiantis Charleso Smitho ir Jameso Tailoro mintimis, šiame pranešime išskiriami trys sekuliarizacijos tipai arba etapai.

Pirmoji sekuliarizacija – tai Evangelija, Dievo šventumo žinia savo žmonėms. Dar prieš ateinant Kristui, Dievas nukreipė savo išrinktąją tautą, Izraelį, sekuliarizacijos keliu. Izraelio Šventasis atskyrė tai, kas šventa, ir tai, kas nešventa – sekuliaru, ir neturi būti garbinama. Pradžios knygoje rašoma, kad viskas, ką Dievas sukūrė, yra gerai ir labai gerai, bet niekur nekalbama, kad kas nors iš šių dalykų savaime būtų šventas. To meto Artimuosiuose Rytuose viskas buvo tapę šventa: šventi gyvuliai, šventi žvaigždynai – trūko tik švento Dievo. Dievas per savo apreiškimą sekuliarizavo šiuos dalykus aiškiai pabrėždamas: kad ir ką garbintų Egiptas ir kitos tautos, tai nėra šventa. Siekiant apibrėžti, kas šventa, o kas ne, Dievo tautai buvo duotas Įstatymas, skelbiantis, kad šventa yra visa tai, kas priklauso Viešpačiui ir dėl Jo atskirta: šventa tauta – Izraelis, šventa vieta – Šventykla, šventas laikas – Senojo Testamento šventės. Dievui atskirti žmonės ir dalykai privalėjo būti šventi, priešingu atveju jie tampa netinkami ir verti sunaikinimo. Taigi šventa yra tik tai, ką šventu paskelbė Dievas, ir šventumas įgyja prasmę tik santykyje su Viešpačiu.

Dievas nuo pat pradžių ragino savo žmones būti šventais. Dievas kalbėjo Izraeliui per Mozę: Būkite šventi, nes Aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas (Kun 1, 2), pranašai aiškiai sakė, kad tik Viešpats yra šventas, o Jo šventumas yra izraelitų tikėjimo centras. Tačiau izraelitai nepakluso Dievo raginimams ir elgėsi palaidūniškai, garbindami tai, ko Dievas nepašventino, nes žmogus nepajėgus įvykdyti Dievo standartų. Žmonės neišvengiamai nuvilia Dievą.

Evangelijos nepaprastumas slypi tame, kad nors Dievo standartai nepasiekiami žmonėms, Kristus ateina į šį pasaulį būdamas nekaltas ir tobulas Dievas, kuris prisiima viso pasaulio kaltes tam, kad sugrąžintų žmones pas Dievą. Taigi Evangelija labai paprasta – Dievas yra šventas kūrėjas, mylintis Tėvas, sukūręs pagal savo pavidalą mus, kurie nuo Jo nusigręžėme. Ištikimasis Dievo Sūnus Jėzus Kristus ateina į pasaulį prisiimti mūsų nuodėmes. Įvyksta apsimainymas – mūsų nuodėmės perkeliamos Jėzui, o Jo šventumas – mums. Ankstyvoji bažnyčia tai suprato ir džiaugėsi jai dovanotu Kristaus šventumu: Jo dėka jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo išmintimi iš Dievo, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu (1 Kor 1, 30). Taigi su Kristumi šventumas tampa kiekvieno krikščionio gyvenimo standartu, kurio privalu siekti (Hbr 12 sk.).

Trumpai tariant, pirmojo sekuliarizacijos etapo žinią galima apibrėžti taip: Dievas yra šventas, o visa kita nešventa. Tam, kad žmonės taptų teisūs ir šventi, Dievas per Kristų kviečia juos pas save. Pirmuosius pusantro tūkstančio metų krikščioniškasis pasaulis stengėsi statyti ant šio pamato, kurdamas kultūrą, kurios centre yra Dievas.

Taigi ankstyvosios bažnyčios laikais pirmoje vietoje buvo tikėjimas Dievu. XI a. teologas Anzelmas Kenterberietis savo maldoje pripažino, kad yra nuodėmingas, todėl negali remtis savo suvokimu ir visų pirma žvelgia į Dievą. „Be tikėjimo negaliu suprasti“, – šiais žodžiais Anzelmas parodo, kad jis pradeda nuo tikėjimo Dievu, ir tuo remdamasis siekia suprasti visa kita.

Deja, žmogaus prigimtis linkusi viską komplikuoti, sukeisti vietomis. Laikui bėgant nešventi dalykai imami laikyti šventais – atsiranda „šventi“ ritualai, „šventieji“, „šventas“ vanduo, įvairūs „šventi“ objektai. Pasaulis tarsi padengiamas apžavais ir sugalvojama įvairių būdų, kaip tapti tokio pasaulio dalimi be tikėjimo Evangelija. Visi minėti dalykai savo esme yra prietarai, kurie prieštarauja tikrajam šventumui. To meto bažnyčią taikliai apibūdina Augustinas (IV a.): „Bažnyčia yra paleistuvė, tačiau ji – mano motina.“ Visgi iki pat Reformacijos Evangelija išlaikoma vienuolynuose. Jeigu bažnyčios tolo nuo šventumo, vienuolynuose Dievas pakeldavo savo žmones, tokius kaip Tomas Kempietis, parašęs veikalą „Kristaus sekimas“. Iš vienuolyno atėjo ir Liuteris, trokštantis vėl atverti Evangeliją žmonėms. Taip katalikų bažnyčios kontekste gimsta Reformacija – žmonių jau netenkina tradicija, jie trokšta grįžti prie šaknų, atskirti, kas iš tiesų šventa, o kas ne, – iš dalies atkuriama pradinė sekuliarizacija. Reformacija pakeičia Europą, ir krikščioniška kultūra išlaikoma.

Taigi matome, kaip nuo ankstyvosios bažnyčios chronologiškai judant link humanizmo keičiasi dėmesio centras. Pradžioje centras buvo Dievas, vėliau – bažnyčia, Liuteris į centrą iškėlė Dievo žodį, o humanistai – žmogų be Dievo žodžio.

Antrasis sekuliarizacijos etapas – tradicijos ir kitų krikščionybės atributų kritika. Apskritai kritikuoti tradiciją nėra nieko blogo, tai darė pranašai, Jėzus Kristus ir apaštalai. Ir šiandien svarbu nuolat žvelgti į esamas tradicijas ir kritiškai jas vertinti, kad žmogaus sukurtos institucijos ar tradicijos netaptų aukštesnės už Dievo žodį. Būtina vertinti, ar bažnyčia ir joje skelbiama žinia suderinama su Evangelija, o jeigu bažnyčia tampa nesuderinama su Evangelija, svarbu gebėti tai atpažinti. Dvasininkai ir tarnautojai gali nuklysti nuo Evangelijos tiesos, kaip gali nuklysti ir universitetai, todėl kiekvienas žmogus bažnyčioje turi kelti klausimus. Būtina apsaugoti Evangeliją, nes ji yra mūsų ir ateinančių kartų paveldas.

Visgi antrasis sekuliarizacijos etapas, prasidėjęs nuo tradicijos kritikos, pereina į Biblijos ir Evangelijos kritiką. Įvyksta lūžis, tarsi sudraskomas šimtmečiais austas audeklas. Pajautę, kad gali mąstyti savarankiškai, žmonės „užsiteršia“ humanizmo dvasia. Čia reikia skirti du mąstymo tipus: dievobaimingą ir bedievišką. Dažnai dievobaimingi žmonės bijo pradėti kritiškai mąstyti, kad nenusidėtų, nors bažnyčiose jie labai reikalingi. Gebėjimas mąstyti kritiškai – tai ankstyvosios bažnyčios paveldas. Irenėjus, Augustinas buvo ir pamokslininkai, ir mokslininkai – mąstytojai. Jų gebėjimas mąstyti lėmė tai, kad tuo metu gyvavo gausybė erezijų, jie atpažino Evangeliją ir sugebėjo apginti nuo jų bažnyčią. Tai išlieka aktualu ir šiandien, nes erezijų gausa niekur nedingo.

Antrasis sekuliarizacijos etapas prasideda tarsi gerais dalykais – kritiniu mąstymu, žmonių siekiu atrasti ir pažinti pasaulį. Visgi humanizmo dvasia iškreipia prioritetus: jeigu Anzelmui pažinimo pradžia yra tikėjimas Dievu, antrojo sekuliarizacijos etapo žmogus ieško to, kas jam atrodo objektyvu, ir dėmesys nuo Dievo perkeliamas į žmogų. Lemiamais veiksniais tampa protavimas ir žmogiška patirtis, žmogus ima manyti, kad gali ir be Dievo bei tradicijos atskirti tiesą. Čia išryškėja Reformacijos ir humanizmo skirtumai: Reformacija kritikavo tradiciją, tačiau jos centre buvo Dievas, o humanizmas atmetė ir tradiciją, ir Dievą, į centrą iškeldamas žmogų. Šia dvasia, kuri pasireiškia keliais aspektais, užsikrėtėme ir mes, ir šių dienų bažnyčia.

Vieną tokių aspektų išryškino žymus XVI a. prancūzų filosofas Mišelis de Montenis. Jis atkreipė dėmesį į žmogaus savivertę, ragindamas nepradėti nuo Dievo, bažnyčios, Žodžio, o žvelgti į save ir save pamilti. Tūkstančius metų krikščionys laikė save nusidėjėliais, ir pilnatvės ieškojo Dieve. Tuo tarpu Mišelis de Montenis ragino pamiršti Dievą ir atrasti laimę savyje. Jau penkis šimtus metų mes geriame šio mokymo vandenį

Kitą žingsnį nuo Dievo prie žmogaus žengė Renė Dekartas, ragindamas viskuo abejoti. Žymiausias jo posakis – Cogito ergo sum („Mąstau, vadinasi, esu“). Taigi žmogus turi tikėti savimi ir savo gebėjimu protauti. Dekartas mokė suvokti pasaulį, į jo centrą pastatant pačius save, t. y. kiti mums egzistuoja tik todėl, kad mes tai suvokiame. Toks suvokimas taip pat lėmė nuostatą, kad žmogus turi būti atsiribojęs. Jeigu žmogus yra grupės dalis, tai gali paveikti mąstymą. Pasak Dekarto, atrasti, kas esu, galima tik atsiribojus nuo tradicijos, grupių ir stiprinant savyje individualų asmenį.

Šią kryptį tęsė Baruchas Spinoza, ragindamas atsigręžti į gamtą ir pasaulį ir juose ieškoti dieviškumo, kritikuoti tradicijas ir Dievo žodį. Buvo pamirštas esminis, pradžioje minėtas dalykas, kad gamtoje nėra nieko švento.

Šie dalykai daro didelę įtaką ir šių dienų tikintiesiems. Tikime žmonija, tačiau suvokiame, kad žmonija puolusi, tad imame tikėti tik pačiais savimi. Suvokiame, kad kiti negali mums padėti, tad stengiamės padėti patys sau. Auginame ir puoselėjame savyje tą atsiribojusį žmogų, o dėl to netgi buvimas bažnyčioje ilgus metus mūsų nekeičia. Keistis trukdo mūsų širdyje, namuose esantys stabai.

Trečiasis sekuliarizacijos etapas – mąstymas tik apie save, o ne apie Dievą. Žmogus netgi nekritikuoja nei Dievo, nei bažnyčios, nes apskritai apie juos nebegalvoja. Susidaro paradoksali situacija: žmogus gali dalyvauti pamaldose ir pamokslauti, net nemąstydamas apie Dievą. Pakanka iškalbos, pažinimo, ir nebereikia pamaldumo bei asmeninio pasišventimo. Netgi bažnyčioje galima šlovinti ir pamokslauti taip, tarsi Dievas neegzistuotų. Į klausimą, ar tiki Dievu, trečiosios sekuliarizacijos atstovas atsako, kad apskritai apie tai negalvoja. Ši sekuliarizacija – tai praktinio ateizmo pavyzdys, rodantis, kad galima gyventi be Dievo. Žmonės gyvena visiškai atsiriboję nuo Dievo, jie susikuria pasaulį, kurio centras yra patys, ir jame ieško saviraiškos bei prasmės. Ar šiame imanentiniame pasaulyje bereikia transcendencijos? Gyvenimo prasmę padeda atrasti darbas, egzistavimą įprasmina kiti žmonės. Kam atverti savo vidinį pasaulį Tam, kurio negali matyti?

Antrosios ir trečiosios sekuliarizacijos dvasia persmelkė ir bažnyčią, ir mus. Šiandien privalome nuolat kelti klausimus, ką labiau mylime – savo individualumą, atsiribojusį žmogų, ar Dievą? Kieno vertybės svarbesnės – Dievo ar mūsų pačių? Daugiau negu penkis šimtus metų žmonės kūrė pasaulėžiūrą, kurioje neatsižvelgiama į Dievą, todėl šiandien ji mums tapo įprasta, joje jaučiamės jaukiai. Atrodo, kad šių dienų pasaulyje religija nebereikalinga netgi tam, kad išlaikytume tam tikrus etikos standartus. Sociologas F. Zukermanas tai patvirtina įrodydamas, kad labai sekuliariose Šiaurės Europos šalyse žmonės labai etiški. Taigi sekuliarizacija ir etika gali puikiai sugyventi. Žmogui natūralu kažkuo žavėtis ir garbinti, bet religija nebūtina ir šioje srityje. Tas pats F. Zukermanas remdamasis tyrimais teigia, jog žmogui nebūtinas Dievas, kad jis turėtų ką garbinti – garbinimo objektu gali tapti gamta, menas ir pan. Kam bereikia tos religijos? Kam eiti bažnyčią? Pasigrožėkite gamta, pasiklausykite muzikos... Sekuliarizacija sukuria iliuziją, kad viskas pasaulyje nuostabu, dieviška, nepažeista, šventa...

Tačiau tai nėra tiesa. Gyvenimas sekuliariame amžiuje nėra geras gyvenimas. Turime pripažinti, kad ieškodami laimės savyje nesame laimingi. Atsiriboję trokštame bendrystės. Skelbdami sekuliarumą ieškome to, kad transcendentiška. Nors šis amžius laikinai gali duoti tam tikrus atsakymus, jie nebus galutiniai, nes Dievas viską sukūrė taip, kad žmonės ieškotų tikrosios transcendencijos patirties, ant kurios galėtų statyti savo gyvenimą. O tas tikrasis pamatas gali būti tik Jėzaus Kristaus Evangelija.

Šis pranešimas skaitytas konferencijoje „Plaukiant prieš srovę“, kuri vyko Vilniaus Tikėjimo žodžio bažnyčioje 2016 m. vasario 27 d. Šio ir kito pranešimo garso įrašus galite perklausyti čia.

Paruošė D. J.