Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 8,1-6: Dėl stabams paaukotų dalykų mums aišku: mes visi turime pažinimą. Deja, pažinimas išpučia, užtat meilė ugdo. Jei kas tariasi ką nors žinąs, tai jis nė nežino, kaip reikia pažinti. Bet kas myli Dievą, tas yra jo pažintas. Taigi dėl stabams paaukotos mėsos valgymo mes žinome, jog iš tikro nėra pasaulyje stabų ir nėra jokių dievų, tik vienas Dievas. Ir nors būtų vadinamųjų dievų danguje ar žemėje – daug tų dievų ir daug viešpačių, – tai mes turime tik vieną Dievą – Tėvą, iš kurio yra visa ir jam esame mes, ir vieną Viešpatį – Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes esame per jį.

Pirmą spalio sekmadienį mes švenčiame Derliaus padėkos dieną. Pagalvojus apie šią šventę, pirmoji mintis – Šventojo Rašto eilutė – šovusi į galvą buvo Mt 6,26: Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Rudenį, lauko darbams einant į pabaigą, o gal ir jau pasibaigus, mes natūraliai susimąstome apie derlių. Labai paprasta galvoti apie tą kūnišką derlių. Apie maistą, apie pajamas, apie pelną ar išlaidas, apie sąskaitą banke ar investicijas, palūkanas, procentus ar skolas... Derlius, lobis, aruodai...

Bet Viešpats savo Žodyje daug kur kalba ir apie kitokį lobį – gendantį ir negendantį. Šiandienos skaitinys irgi kalba apie derlių, t.y. apie maistą – teisingą, švarų arba nešvarų. Kaip mes suprantame derlių? Ar jis visada yra gėris? Ar mūsų kasmetinis derlius visada būna švarus ar ne? Ar Derlius visada atneša laimę ir naudą? Ar loterijoje laimėta didelė suma yra tas laimę atnešantis derlius? Ar visas derlius yra iš Dievo ir mums naudingas?

Šiandienos skaitinys kalba apie maistą – vieną iš Dievo kūniškų dovanų, derliaus formų. Tačiau šis skaitinys kalba ir apie dvasinį derlių. Pabandykime pasiaiškinti.

Tikriausiai puikiai žinote apie Biblijos svarbą, apie Dievo išmintį, mums išsakytą Senajame ir Naujajame Testamentuose, ir kad vienas be kito negali egzistuoti. Kaip ir nėra vienas už kitą svarbesnis, negalime nei vieno, nei kito atmesti, nei sumenkinti ar nutylėti. Tačiau juose yra prieštaravimų. Nors Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui... (2 Tim3,16), tačiau kai kurios Rašto vietos nėra tokios svarbios ar privalomos šiandieniniam krikščioniui.

Šiandienos skaitinyje skaitydami apie maistą susidūrėme būtent su tokia vieta. Ši vieta puikiai matoma studijuojant Senojo Testamento įsakymą apie maistą. Supratę šio teksto esmę, suprasime ir apie Kristaus ir Šventosios Dvasios valdžią ir tiesą.

Pirmiausia panagrinėkime Senojo Testamento nurodymus dėl maisto vartojimo.  Neužtenka tik užauginti ar įsigyti derlių, tačiau reikia suprasti, kaip ir kam jį naudoti, kad jis būtų tikrai naudingas. Ar jį reikia krauti į kluonus? O gal investuoti...

Taigi, Kodėl Senajame Testamente buvo įsakymai apie maistą?

Viešpats per savo pranašą Mozę Pakartoto Įstatymo knygoje izraelitams kalbėjo: Nevalgysi, kas pasibjaurėtina. Štai gyvuliai, kuriuos galite valgyti: jautis, avis, ožka, stirna, gazelė, danielius, laukinė ožka, kalnų ožys, antilopė ir kalnų avis.  Iš gyvulių galite valgyti kiekvieną gyvulį, kuris turi nagą, skeltą į dvi dalis, ir atrajoja. Tačiau iš tų, kurie atrajoja ar yra skeltanagiai, nevalgysite kupranugario, kiškio ir opšraus, nes jie, nors ir atrajoja, bet skeltų nagų neturi. Jie jums nešvarūs. Ir kiaulė jums nešvarus gyvulys, nes ji, nors ir turi skeltus nagus, bet neatrajoja. Nei šių gyvulių mėsos valgysite, nei jų dvėsenos liesite (Įs 14,3-8).

Panašius įstatymus Viešpats Dievas davė ir apie žuvis, ir apie paukščius.

Be abejo kyla klausimas kam šie įstatymai buvo reikalingi? Kodėl Dievas jais apsunkino izraelitus? O gal ....apdovanojo?

Priežastis labai paprasta – izraelitai buvo šventoji Dievo tauta, Jo vaikai, išskirtiniai Viešpaties išrinktieji. Mozė tarė: Jūs esate VIEŠPATIES, savo Dievo, vaikai, … tauta, pašvęsta VIEŠPAČIUI, savo Dievui. Tave VIEŠPATS išsirinko iš visų kitų tautų žemėje būti jo tauta (Įs 14,1-2).

Maisto pagalba, įvairių ženklų pagalba, šventa Dievo tauta buvo  paženklinta, atskirta nuo stabmeldiškų aplinkinių tautų. Dievo tautai buvo leista valgyti švarų maistą, o nešvaraus liepta atsisakyti. Ir tas maisto skirstymas, valgymas tik švaraus maisto buvo priminimas, ženklas, skiriantis Dievo tautos atskyrimą nuo pagoniškų tautų.

Taigi, kiekvieną dieną izraelitai privalėjo išsiaiškinti koks maistas yra šventas, arba švarus ir koks maistas draudžiamas ir nešvarus.

Kiekvieną dieną izraelitai, paklusdami Dievo tvarkai, prisimindami įsakymus dėl maisto valgymo, dėl paklusnumo Dievo tvarkai, kasdien vis taip darydami šventėdavo ir vis toldavo nuo stabmeldiškų tautų. Tie ženklai jiems padėdavo likti Dievo tauta.

Ir šiandienos krikščionims lygiai taip pat reikalingi panašūs reikalavimai – šventumas, atskyrimas nuo nuodėmės, nuo stabmeldystės. Ir Naujajame Testamente apie skirtumus, apie atskyrimą apaštalas Petras rašė: O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus  to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę. Ir Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: Būkite šventi, nes aš esu šventas.

Ir Naujojo Testamento reikalavimai Dievo žmonėms labai panašūs, kaip ir Senojo Testamento Izraelio tautai, išrinktajai Dievo žmonių tautai.

Tačiau mes randame ir skirtumų. Kokie jie, kodėl jei yra? Ir iš viso – ar jie galimi?

Skirtumai yra, ir jie yra dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus. Paulius apie šiuos skirtumus mus moko kitame šiandienos tekste. Ir šią dalį galėtume pavadinti: Kristus, o ne maistas.

1 Kor 8,3-6: Bet kas myli Dievą, tas yra jo pažintas. Taigi dėl stabams paaukotos mėsos valgymo mes žinome, jog iš tikro nėra pasaulyje stabų ir nėra jokių dievų, tik vienas Dievas. Ir nors būtų vadinamųjų dievų danguje ar žemėje – daug tų dievų ir daug viešpačių, – tai mes turime tik vieną Dievą – Tėvą, iš kurio yra visa ir jam esame mes, ir vieną Viešpatį – Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes esame per jį.

Senajame Testamente mes atrandame daug ženklų, rodančių į Kristų. Tuo Senasis ir Naujasis Testamentai glaudžiai susiję. Pavyzdžiui, šventykla buvo ženklas. Kasdienės aukos šventykloje buvo ženklai; maistas, išskirtinis maistas, švarus ir šventas – irgi buvo ženklas. Viešpats apibėrė savo tautą, savo žmones ženklais ir įsakė juos stebėti.  Įsakė jų laikytis. Sekti juos. Tai vyko Senojo Testamento laikais. Tačiau šiandien mums daugiau ženklų nebereikia!

Šiandien mes turime Kristų. Ne kažkokį ženklą, istorinį prisiminimą ar priminimą, vaizdinį, ar paminklą, bet gyvąjį Kristų, realų Gelbėtoją. Mes išgyvename tikrovę, kuri yra Viešpats Jėzus Kristus. Per Jį mes matome ir Dievą Tėvą. Ir Jo Šventoji Dvasia yra su mumis, kuri Šventuoju Žodžiu mus veda ir moka, mus stiprina ir guodžia, gelbėja ir pakelia – kasdien mums padeda šventėti.

Visa tai reiškia, kad nei švarūs, nei nešvarūs maisto produktai ar kiti ženklai nebėra svarbūs. Tai tik ženklai, kurie izraelitams, o taip pat ir mums, parodė į Jėzų, mūsų Gelbėtoją.

Paulius Laiške korintiečiams rašė apie pasikeitimą nuo ženklo į tikrovę. Tas glaudžiai susiję su mėsos valgymu, kuris yra ženklas.

Korinto krikščionys svarstė ar mėsa, kuri buvo paaukota stabams, buvo „švari“ ar „nešvari“. Gyvūnai, iš kurių buvo imta mėsa, buvo „švarūs“, jei vadovausimės Pakartoto Įstatymo knyga. Tačiau šių „švarių“ gyvūnų mėsa buvo paaukota stabams. Ar stabui aukojant „švarią“ mėsą, ji tampa „nešvaria“?

Čia Paulius atsako, kad nebėra nei „švaraus“ nei „nešvaraus“ maisto. Taip  yra, nes ženklas nebereikalingas, nes turime Jėzų – tikrąjį, gyvąjį. Dabar mes turime sekti Jėzumi, o ne tik matyti ženklus apie Jėzų.

Taip pat be abejonės privalome nepamiršti, kad Senasis Testamentas vis dar be galo svarbus ir mums neapsakomai naudingas. Tačiau, kai jį skaitome ir iš jo mokomės,  turime nepamiršti  vietoje ženklų įdėti Kristų. Kai tai padarysime, mes gausime didžiausią palaiminimą ir naudos iš Senojo Testamento išminties.

Jėzus Kristus yra tai, į ką privalome sutelkti visą dėmesį. Kai mes sutelksime dėmesį į šiandieninį gyvąjį Jėzų, turėsime teisingą požiūrį ir į visus dalykus. Jėzus yra mūsų pažinimo viršūne, Jėzaus mokymas mums yra didžiausias derlius.

Prašykime Viešpaties duoti mums tos kantrybės, ir išminties pažinti Jo kelius ir Jėzų, kuris eina priekyje – mūsų kelyje. Prašykime tikrojo Derliaus, švaraus ir teisingo derliaus, prašykime, kad tą – iš Dievo malonės gautą derlių žinotume kur ir mokėtume kaip jį panaudoti.