Vien Tik Raštas, Reformacijos pradžia

Spausdinti

Kun. Frank van Dalen

Pamokslas pasakytas Panevėžio evangelikų reformatų pamaldose švenčiant Reformacijos dieną 2017 m. lapkričio 12 d.

Hebrajams 4, 12

„Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis.”

Prieš 500 metų 1517 m. spalio 31 d. vokietis, Romos katalikų kunigas Martynas Liuteris nuėjo į mažo Vokietijos miestelio Wittenbergo bažnyčią ir ant paradinių durų prikalė popieriaus lapą. Jame buvo išvardintos 95 tezės” (mintys diskusijai), kurios išreiškė protestą dėl rimtų problemų Vokietijos bažnyčiose. Tuo laikotarpiu visos Vakarų Europos bažnyčios buvo Romos katalikų bažnyčios. Nors Romos katalikų bažnyčia darė daug gero, bet joje buvo ir problemų. Taigi Liuteris tikėjosi, kad šių problemų svarstymas įgalins daryti reformas. Jo tikslas buvo Bažnyčios reformavimas, o ne jos pakeitimas.

Nors kai kurios neteisingos bažnyčios veiklos, kurios ir privedė prie 95 tezių”, buvo sustabdytos, Martynas Liuteris ir daugelis jo sekėjų buvo pašalinti iš narystės Romos katalikų bažnyčioje. Jie buvo laikomi grėsme bažnyčios vadovybei. Taigi po pašalinimo iš bažnyčios jie pradėjo kurti Protestantiškas Liuteronų ir Reformatų bažnyčias visoje Europoje įskaitant ir Lietuvą. Taip gimė protestantų Reformacija, kurią mes ir minime 2017 metais.

Šis Europos bažnyčių skilimas į Protestantiškąsias ir Romos katalikų bažnyčias buvo liūdnas. Vyko atsiskyrimas, o kartais net karo veiksmai visoje Europoje. Bet tuo pačiu įvyko ir teigiamų permainų. Pavyzdžiui, dėka protestantų požiūrio, kad kiekvienas turi sugebėti skaityti Bibliją, suklestėjo švietimas ir raštingumas. Kartu su švietimu atėjo ir demokratinio žmonių valdymo idėjos, pradėjo augti ekonomika, ir net šiandien Reformacijos idėjos vis dar turi įtakos.

Ekonominė ir socialinė įtaka buvo jaučiama ir bažnyčioje. Reformacija privertė žmones paklausti savęs kai kurių labai svarbių klausimų. Kas yra krikščioniškasis tikėjimas? Kuo mes tikime? Ir kodėl mes tuo tikime? Kas yra mūsų autoritetas, kuris veda mus priimant šiuos sprendimus? Šie klausimai yra kertiniai Reformacijos klausimai.  Ir atsakydami į šiuos klausimus  Reformatai iš naujo surado savo krikščioniško tikėjimo pagrindus ir džiaugsmą, dar kartą patyrė, ką iš tikrųjų reiškia būti Krikščionimi.

Per pastaruosius 500 metų pagrindiniai klausimai, kurie ir atvedė bažnyčią prie Protestantiškosios Reformacijos, buvo susumuoti 5 pagrindiniais teiginiais. Jie ir šiandien vis dar labai svarbūs. Šie teiginiai vadinasi  5 Reformacijos Solos”:

Vien tik Raštas
Vien tik iš Malonės
Vien tik Tikėjimu
Vien tik per Kristų!
Vien tik Dievui Garbė

Panagrinėsime pirmąjį teiginį „Vien tik Raštas.” Ką jis reiškia? Kaip jis veikia mūsų gyvenimus šiandien?

„Vien tik Raštas” yra teiginys apie Bažnyčios Įkūrimo Dokumentą.” Bažnyčia yra Dievo Karalystė. Kaip kiekviena tauta ar karalystė ji turi Konstituciją. Konstitucija apibūdina tautą, jos tikslus ir siekius. Dievo Karalystėje Konstitucijos dokumentas vadinasi Biblija.

Bet Biblija yra kur kas daugiau nei dokumentas. Ji yra Dievo žodis. Ji duoda daug daugiau nei praeities apibūdinimą ar taisykles bei nurodymus ateičiai: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis.” Nieko nėra panašaus į Bibliją. Joks kitas dokumentas neturi tiek galios, tikslo bei įžvalgų.  Tai išryškėja laiške Hebrajams 4,12.

Hebrajams 4, 12 yra ištrauka iš laiško, parašyto iš hebrajų kilusiems Krikščionims visame pasaulyje. Autorius nepasako mums savo vardo tuo norėdamas pabrėžti, kad jis tik užrašė žodžius ir mintis, kurios atėjo tiesiai iš Dievo. Taigi nors žmogus ir užrašė šiuos žodžius rašikliu ant popieriaus, šie žodžiai buvo jam įkvėpti Šventosios Dvasios. Antrajame laiške Timotiejui 3, 16 apaštalas Paulius rašo: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas.” Tai yra Dievo Žodis.

Šis laiškas Hebrajams iš pradžių buvo parašytas žydams arba hebrajams, kaip jie šiame laiške yra vadinami.  Nors jie buvo naujieji krikščionys, jie turėjo ypatingą privilegiją ir palaiminimą , nes žinojo pirmąją Dievo Žodžio dalį - Senąjį Testamentą. Taigi jie jau daug žinojo apie tai, kaip rūpestingai Dievas pasiruošė Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimui. Jie žinojo, koks ištikimas yra Dievas savo pažadams ir įsipareigojimams.

Bet hebrajų krikščionys taip pat žinojo  Biblijos istorijos, kaip Dievo žmonės dažnai nebuvo Jam ištikimi. Jie dažnai sukildavo prieš Dievą ir eidavo savais keliais. Taigi jie dažnai buvo Dievo teisiami ir klausdavo savęs: Jei mūsų protėviai nusidėdavo ir sukildavo taip dažnai, kas gali mums sukliudyti daryti tą patį?  Ar mes taip pat nusisuksim nuo Dievo? Kaip mes galėtume išlikti Jam ištikimi?

Tai yra pagrindinis klausimas, kurį kelia laiško Hebrajams 4, 12 autorius. Jis sako mums, kad Dievas įdavė mums neįtikėtiną įrankį, kuris padeda mums išlikti ištikimiems Dievui. Šis įrankis yra Biblija, Dievo Žodis: „Dievo žodis yra … aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis.”

Aštrus dviašmenis kalavijas

Kalavijas dažniausiai naudojamas kovoti prieš kitus. Ši mintis slepiasi už Pauliaus teiginio apie Bibliją Laiške efeziečiams 6,17. Jis rašo Efezo krikščionims: „Visais atvejais pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.“ Šiuo atveju mes naudojame Dievo Žodį kaudamiesi su išorės priešais.

Bet laiške hebrajams 4, 12, kuriame mums sakoma: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją“, ši idėja yra visiškai kitokia. Laiške hebrajams “kalavijas” (Biblija) yra Dievo naudojamas  prieš mus. Šis „aštrus, perveriantis kalavijas“ perveria ir padalina mūsų sielą ir dvasią, mūsų sąnarius ir kaulų smegenis ir teisia mūsų širdžių sumanymus ir mintis.

Kaip!? Kaip taip gali būti? Kaip gali tas, kuris turėtų mus apsaugoti ir sustiprinti mūsų tikėjimą, duoti mums naudos mus perrėždamas? Tai atrodo visiškai priešinga mūsų intuicijai. Bet Biblijoje taip dažnai nutinka. Dievas dažnai veikia visiškai priešingai negu mes tikimės iš Jo.

Mums reikia pagalvoti apie „Dvasios kalaviją“ kaip apie chirurgo peilį, o ne karo ginklą.  Nors galbūt ir nenorime pripažinti, mes savyje turime daug nuodėmių, skausmo, pykčio, siaubingų prisiminimų, kurie turi įtakos mums ir mūsų elgesiui.  Savo širdyse, sielose ir protuose, pačiuose giliausiuose mūsų esybės kampeliuose mes nešiojamės emocinį, psichologinį ir dvasinį „bagažą“. Mes esame nusidėjėliai, padarę daug dalykų, kuriuos žinome esant neteisingais. Mums yra nutikę daug dalykų šiame nuodėmių pilname pasaulyje, ir jei mes su jais nesusidorosime, būsime jų įtakoje visą likusį gyvenimą.  Mums reikalinga Dievo “operacija” kad galėtume susidoroti su šiais prisiminimais, emocijomis ir savanaudiškomis mintimis, kurios trukdo mūsų ryšiui su Dievu.

Štai kodėl labai ramina mintis, kad „Dievo žodis yra … aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją.“ Kuo aštresnis chirurgo peilis, tuo tikslesnis yra jo pjūvis, ir tuo geriau jis gali pašalinti auglį nepažeisdamas šalia esančių audinių. Dievo Žodis yra būtent toks.  Dievas nori pašalinti mūsų auglius - mūsų nepaliaujamą nuodėmingą sukilimą prieš Jį ir nepaliaujamą kitų daromų nuodėmių prieš mus poveikį ir žalą mums. Tik Dievo Žodis gali visiškai  išgydyti šiuos giliai įsišaknijusius „širdies sumanymus bei mintis.“

Kaip tai veikia? Kaip Dievas „ operuoja” mus  per Bibliją? Atsakymas yra paprastas – kuo daugiau mes skaitome, studijuojame ir pritaikome Bibliją sau patiems, tuo daugiau Dievas operuoja” mus ir patobulina mūsų esybę. Bet kaip jis tai padaro? Aš manau, kad yra 2 pagrindiniai operacijų būdai , kuriuos Dievas pritaiko naudodamasis savo  dviašmeniu kalaviju”, o jis yra Dievo Žodis.

Dievo Žodis yra dviašmenis kalavijas, kuris:
1) pirmiausia apnuogina mūsų nuodėmes ir parodo, kaip būti šventam
2) apnuogina mūsų gėdą ir parodo, kaip pasveikti.

1) Dievo Žodis apnuogina mūsų nuodėmę ir parodo, kaip būti šventam.

Biblija yra unikali. Biblija labai atvirai kalba apie nuodėmę. Pradedant nuo mūsų pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos nuodėmių, Biblija net nebando nuslėpti nei vieno jų pasekėjo nuodėmių. Abraomas buvo bailys, Jokūbas buvo apgavikas,  Rahaba buvo prostitutė, Mozė nesugebėjo pažaboti savo pykčio, Dovydas buvo svetimoteriautojas ir žudikas, Petras buvo išdavikas, Paulius buvo žudikas. Beveik niekas negali išvengti Dievo Žodžio chirurginio peilio”, kuris apnuogina jų nuodėmes.

Dievas daro tą patį su mumis. Per savo Įstatymą Jis mums parodo, kas yra nuodėmė. Kaip? Parodydamas mums skirtumą tarp to, kas yra teisinga ir neteisinga. Biblija mums primena: „Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda.” (Jok 4,17). Dievo Įstatymas, kurį mes skaitome kiekvieną sekmadienį, parodo mums, kaip mums nepavyksta daryti gera: „Nėra teisaus, nėra nė vieno.” (Rom 3,10)

Dievas parodo mums mūsų nuodėmingumą. Bet pripažinę savo nuodėmingumą, kaip mes galime išlikti šventi? Atsakymas yra aiškus, jei mes suprantame šventumą kaip augalą. Augalo šaknys geria vandenį iš žemės, kurioje jis yra pasodintas. Gerdamos šį gyvybės vandenį, šaknys maitina šakas, lapus ir žiedus. Tai, ką mes matome, yra šakos, lapai ir žiedai. Bet jie priklausomi nuo to, kaip giliai šaknys pasodintos į žemę.

Lygiai taip pat ir šventumui reikalingos šaknys, pasodintos į gerą žemę. O ta žemė” yra Viešpats Jėzus Kristus. Mes imame savo šventumą iš Jo. Apaštalas Paulius rašo: „O jūs esate … šventoji tauta.” (1 Pt 2,9). Kodėl taip yra? Todėl, kad mes esame Kristuje, o Jis mus padaro šventais. Biblija skelbia mums  laiške romiečiams 8,1: „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.” Nesvarbu, kiek kartų tau nepavyksta gyventi tobulai šventą gyvenimą, Dievas niekada nepasmerks tavęs už tavo nesėkmę. Jis visada žiūrės į tave per Jėzaus Kristaus šventumą.

Taigi kaip augalas su geromis šaknimis, mes pasiimame tą šventumą, kurį mes jau turime Kristuje. Per Jo Žodį Jis maitina mus gyvybės vandeniu kiekvieną dieną. Jis padeda mums augti šventume. Kaip? Mokydamas mus Jo pasaulyje ir dar atsiųsdamas Jo Šventąją Dvasią į mūsų širdis. Šventoji Dvasia suteikia mums tiek troškimą, tiek vis stiprėjantį sugebėjimą gaminti Dvasios vaisus”. Laiške galatams 5,22-23 apaštalas Paulius sako mums: „Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.” Šie vaisiai yra kaip augalo lapai. Jie yra stiprėjančio šventumo įrodymas. Ir kuo labiau mes priimame Dievo Žodį ir prašome Šventosios Dvasios pritaikyti jį mūsų gyvenime, tuo labiau mes suvokiame, kad mūsų šventumas tvirtėja.

Taigi yra ir kita Dievo chirurgijos dėka Jo dviašmenio kalavijo” pusė, Biblija.

2) Dievo Žodis apnuogina mūsų gėdą ir parodo, kaip pasveikti.

Mes visi nusidedame ir dėl to dažnai gėdinamės savęs. Mums gėda, nes mums nepavyko. Bet aš kalbu ne apie tokią gėdą, nes ši gėdos problema išsisprendžia, kai mes stiprėjame šventume.

Aš kalbu apie gilią gėdą, kurią patiriame, kai kas nors kitas nusideda prieš mus. Pagalvokit apie gėdą, kurią jaučia žmogus, seksualiai išnaudotas vaikystėje. Gali prireikti daugelio metų, kol žmogus išdrįs pripažinti tai, kas atsitiko. Tai buvo ne jo ar jos kaltė. Jis ar ji buvo bejėgiai užkirsti tam kelią. Bet jie vis tiek kenčia didelę gėdą. Nuodėmė, padaryta prieš mus, verčia mus jaustis beverčiais.

Šiai gėdai reikia operacijos”, kurią tik Dievas gali atlikti. Ir Jis tai daro per Šventąją Dvasią, kuri paima Jo žodį ir kalba su mumis. Dievas primena mums, kad mūsų tikroji vertė, mūsų brangumas Jam yra ne dėl to, kad esame kažkuo ypatingi. Tai yra dėl visko, kas yra Kristuje. Apaštalas Petras sako mums: „Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų.” (1 Pt 2,5). Jūs esate šventi ir priimtini Dievui. Jūs esate Jam brangūs.

Tiesa pradeda gijimo procesą. Tai vyksta palaipsniui. Bet dažnai pažanga būna didesnė nei mes suvokiame. Ir per Dievo Žodį mes sveikstame ir tampame gyvesni negu kad manėme esant įmanoma. Mes pamatome, kad mūsų gyvenimas yra kur kas labiau pilnakraujis, džiaugsmingesnis ir  prasmingesnis negu kad manėme esant įmanoma. Kodėl? Kadangi mes nebesame gėdos gniaužtuose ir suprantame, kad Dievas didžiuojasi vadindamas mus Jo vaikais. Mes esame princai ir princesės Karalių Karaliaus namuose.

Biblija yra Dievo Žodis. Dėka šios Knygos mes susitinkame akis į akį su Jėzumi. Ir per Jo Šventąją Dvasią mes esame su Juo suvienyti. Jis tampa mūsų Išganytoju, o taip pat mūsų Chirurgu. Per Jo Žodį ir Dvasią, Jis mus keičia taip, kaip jokia kita knyga negali padaryti. Kaip pranašas Mozė pasakė prieš 3400 metų: „Dėkitės į širdį visus žodžius, kuriuos šiandien duodu kaip liudijimą prieš jus. Liepkite savo vaikams ištikimai laikytis visų šio Įstatymo žodžių, nes tai ne tušti žodžiai, bet pati jūsų gyvastis.” (Įst 32,46-47).

Tai, ką Mozė pasakė hebrajams prieš daugelį metų, laiško hebrajams autorius sako mums šiandien. Jis liepia mums priimti Dievo Žodį, pasitikėti Jėzumi taip, kaip pasitikėtume kompetentingu, patikrintu chirurgu. Pilnus kartėlio, sugniuždytus, kaltus, piktus ir liūdnus žmones Jėzus pavers žmonėmis, pilnais vilties. Dėka Jėzaus ir Jo Žodžio mes galime tapti žmonėmis, kurie džiaugiasi gerais dalykais, kuriuos jau turi, ir laukia dar geresnių dalykų, kurie tikrai ateis.

Štai kas atsitinka, kai mes prašome Jėzaus paimti Dievo Žodį ir atlikti operaciją” mūsų gyvenimuose. Kaip pasakė apaštalas Paulius: „Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos.” (Fil 1,16).

Lai Dievas atlieka šį darbą mūsų širdyse šiandien. Amen.