Laisvė – žmogaus pasirinkimas

Spausdinti
Generalinis superintendentas
kun.Tomas Šernas

Minime šimtmečio, kai Lietuvoje 1919 metais įvyko pirmieji mūšiai dėl nepriklausomybės, sukaktį. Vasario 7 dieną Lietuvos kariuomenė pirmą kartą stojo į mūšį prieš Rusijos Raudonosios armijos dalinius ties Kėdainiais. Šiame mūšyje dalyvavo apylinkių savanoriai, kurių ženkli dalis buvo evangelikai reformatai. Vėliau, 1919 m. lapkričio 21-22 d., Radviliškyje, pasiekta pergalė prieš bermontininkus. Taip prieš šimtą metų buvo pradėta ginti jaunos Respublikos laisvė.

Turime prisiminti, kad laisvė visuomet kainuoja. Taip buvo  prieš šimtą metų, taip yra dabar, ir ateityje laisvė reikalaus savo kainos, kurią reikės mokėti. Taip pat laisvės siekiama ne tik kariaujant, bet ir dirbant, mylint ir kuriant. Bet kaina už laisvę visada yra. Be to, pasiekta laisvė dažniausiai yra neilgaamžė. Todėl dėl laisvės reikia vėl ir vėl stengtis. Kodėl taip yra?

Todėl, jog laisvė yra pats seniausias giliausių ginčų objektas. Tas ginčas apie tai, kas yra žmogus.

Žmogaus laisvė yra Dievo malonė

Joks gyvūnas nėra laisvas, nes neturi pasirinkimo. Laisvė neįsivaizduojama be pasirinkimo ir neįmanoma be ribų, be atsakomybės. Dievas žmogui suteikė laisvę, nustatydamas ribą – atsakomybę. Riba yra sudedamoji laisvės dalis. Žmogaus laisvė – tikėjimu džiaugsmingai pažinti Dievą ir nedaryti to, ko nereikia daryti.

Viešpats Dievas įsakė žmogui: Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi / Pr 2,16-17/.

Žmogus turėjo viską, ramybę su Dievu ir visokius džiaugsmus – jam buvo duoti vaisiai nuo kiekvieno medžio, išskyrus vieną. Nuo jo negalima valgyti – žmogaus labui. Tačiau dar rojaus būsenoje žmonėms buvo pareikšta kitokia nuomonė apie laisvę. Ši nuomonė išreiškia visai priešingą nuostatą – ten, kur yra riba, ten nėra laisvės. Todėl žmogus yra nuolatos gundomas peržengti ribas:

Gyvatė atsakė: Nemirsite! ..atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga / Pr 3, 4-5b/.

Žmogus peržengė ribą ir tapo nelaisvu – nuolatos ribas peržengiančiu, bet ieškančiu tiesos ir laisvės. Tačiau laisvės ribos atsisakymas panaikina ir pačią dovaną – laisvę. Ji tampa savo priešingybe – nelaisve, nes supančioja. Kiekvienas žmogus, peržengęs ribą,  neišvengiamai įsipainioja į tinklą-spąstus. Todėl laisvė yra toks klausimas, kuris niekada nepaleidžia nei tavęs, nei manęs, nei visos žmonijos. Nes ji persipynusi su kiekvieno asmens būtimi. 119-os psalmės 45 eilutėje sakoma apie asmens laisvės šaltinį: Vaikščiosiu laisvas, nes tyrinėju Tavo potvarkius ir Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė /2 Kor 3,17/.

Nors laisvė kyla iš Dievo, bet dažniausiai žmogus sukyla prieš Jį, nes nori, kad jo laisvė kiltų tik iš jo paties. Tokią padėtį nusako 74 psalmė: Pakilk, Dieve, ir gink savo bylą! Prisimink, kaip kvailiai tyčiojasi iš Tavęs kasdien! Nepamiršk savo priešų riksmo, prieš Tave nuolat sukylančiųjų triukšmo! /Ps 74, 22-23/.

Lietuvos savanoriai apgynė krašto laisvę nepriklausomybės kovose, bet vėliau laisvės neišlaikė. Žmogui yra būdinga sukilti prieš Dievą, atsisakyti Jo laisvės, bandyti atimti kitų laisvę.

Tarpukario Lietuvoje susidarė sąlygos prarasti laisvę – po karinio pučo liko rėžimas su suvaržymais, beveik vienpartinė sistema su Tautos vadu priešakyje, spausdinto žodžio cenzūra ir vadovų cinizmu. Pasak Psalmės  – kvailiai tyčiojasi iš Tavęs kasdien!  Bet Dievas gina savo bylą – Jis pakyla bausti...

Tame bauginančiame Jo veiksme yra ir mūsų viltis, nes Viešpats nepalieka karaliauti žmogiškos kvailystės ir savivalės amžinai. Antroji psalmė apie tai sako:

Kodėl pagonys siaučia ir tautos tuščias užmačias rezga? 
 Sukyla žemės karaliai, valdovai sąmokslus rengia prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį. 
 Jie sako: „Sutraukykime jų pančius, nusimeskime jų virves“. 
Tas, kuris danguje sėdi, juoksis, Viešpats tyčiosis iš jų. Tada Jis rūsčiai prabils ir išgąsdins juos savo įniršiu: „Aš pastačiau savo karalių Sione, savo šventajame kalne“.  Aš paskelbsiu nutarimą, kurį Viešpats man pasakė:

„Tu – mano Sūnus, šiandien Tave pagimdžiau.  Prašyk, ir duosiu Tau paveldėti pagonis, pavesiu Tau visus žemės pakraščius, geležine lazda juos tramdysi, kaip molio indus juos daužysi“. 
 Taigi dabar, karaliai, būkite išmintingi, pasimokykite, žemės teisėjai. 
 Tarnaukite Viešpačiui su baime, džiaukitės drebėdami. Bučiuokite Sūnų, kad Jis nerūstautų ir nežūtumėte kelyje, Jo rūstybei staiga užsidegus. Palaiminti visi, kurie Juo pasitiki.

Psalmynas yra giedama poetinė literatūra, nusakanti Dievo ir Izraelio santykių istoriją, nors beveik neįmanoma kurią nors psalmę tiesiogiai susieti su konkrečiu istoriniu periodu. Antrojoje psalmėje Dievo Žodis skirtas pagoniškų tautų ir imperijų supamam Izraeliui paguosti ir sustiprinti, tačiau absoliučiai tinka dabartiniam pasauliui. Galingi pasaulio valdovai, tautos, ideologai ir partijos rezga tuščias užmačias prieš Viešpatį. Be to, jie tipiškai skelbia norintys iškovoti kokią nors „laisvę“- Sutraukykime jų pančius, nusimeskime jų virves. Dažniausiai tai reiškia etiškai jautrių ribų peržengimą.

Todėl laisvė visada turi savo kainą, nes pasaulyje niekada nesustoja sąmokslų rengimas prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį. Nuodėmingi žmonės nenori įpareigojančios Dievo malonės.

Būkime pasiruošę ginti laisvę. Tačiau, atsižvelgiant į mūsų kultūroje akcentuojamą miglotą laisvės be ribų idealą, būkime pasiruošę ginti Dievo malonės dovaną – laisvę nuo mūsų pačių. Kovos už laisvę linija eina ne valstybės pasienyje, bet tavo širdyje. Mūsų viltis yra Jėzus Kristus, Evangelijoje pagal Joną yra parašyta :

Jei tad Sūnus jus išlaisvins, iš tiesų būsite laisvi /Jono 8,36/.