Senojo Testamento išminties literatūra: sugebėjimas gyventi sėkmingai

Spausdinti

Cleon Rogers

Jūs, be abejonės, kada nors susimąstėte, kaip pasiekti sėkmę, svarstėte, kokia gyvenimo prasmė, kaip bendrauti su priešinga lytimi, kada nors stebėjotės, kodėl bedieviams, atrodo, puikiai sekasi, o dievotieji kenčia, ir dažnai neteisingai. Žinoma, radote vienokį ar kitokį atsakymą. Galbūt jis sutapo su tuo, kuris yra Senajame Testamente, ypač vadinamosiose Išminties knygose. Patarlių knyga atsako į gyvenimo sėkmės klausimą, Mokytojo knyga padeda suvokti gyvenimo prasmę, Saliamono Giesmių giesmė kalba apie vyro ir moters meilę, o Jobo knyga – apie kančios prasmę.

Išminties esmė

Prieš aptardami Išminties knygas, pamąstykime apie išminties esmę. Tai, kas parašyta tose knygose, tinka kiekvienam. Tai tinka ir senovės, ir šiuolaikiniam pasauliui, vienodai galioja Afrikos, Amerikos, Azijos ar Europos gyventojams. Ši biblinės išminties idėja neapsiriboja tam tikra kalba, vietove, laiku, kultūra ar žmonėmis. Ji galioja visur, nes išmintis pagrįsta universaliais žmogaus elgesio bei natūralių padarinių dėsniais.

Išminties reikšmė

Nors išmintingi nori būti daugelis, apibrėžti išmintį sudėtinga. Išmintis susijusi su sugebėjimu suprasti kokią nors situaciją ir atitinkamai elgtis siekiant tikslo. Tam tikra prasme ji susijusi su stebėjimu ar atpažinimu tos tvarkos, pagal kurią gyvename. Tačiau tai daugiau negu paprastas stebėjimas. Kad būtų pasiektas vertingas tikslas, išmintis tos tvarkos principus dar ir pritaiko tam tikroje situacijoje.

Žodis „išmintis“ apibūdina sugebėjimą, kurį kas nors gali įgyti. Pavyzdžiui, jis dominuoja šioje ištraukoje: „Kalbėk visiems išmintingiesiems, kuriuos Aš pripildžiau išminties dvasios, kad jie padarytų Aaronui drabužius ir jis būtų įšventintas tarnauti kunigu mano akivaizdoje. Jie turi padaryti šiuos drabužius: krūtinės skydelį, efodą, tuniką, siaurą drobinę jupą, mitrą ir juostą. Jie padarys šventus drabužius tavo broliui Aaronui ir jo sūnums, kurie eis kunigų tarnystę. Rūbams imk auksą, mėlynų, violetinių, raudonų ir plonų lininių siūlų“ (Iš 28,3). Čia žodis „išmintis“ apibūdina siuvėjo sugebėjimą. Žmogus žino, kur rasti linų, kaip juos išmušti, kaip iš linų pasigaminti pakulas, kaip jas paversti audiniu ir audinį sukirpti, kaip iš jo pasiūti puikų rūbą. Išmintis būdinga visiems šiems sugebėjimams. Išmintinguosius ar gyvenimo išmintį apibūdina sugebėjimas taikyti atitinkamas žinias tam tikroje gyvenimo situacijoje, kad sau ar kitiems būtų pasiekta norimų rezultatų.


Išminties veikimo būdas

Kaip veikia išmintis? Panašiai kaip gamtos dėsniai. Kaip veikia gravitacijos arba kiti dėsniai – nepriklausomai nuo to, ar kas nors žino juos, ar ne, – taip veikia ir išminties. Išmintį sudaro natūralūs dėsniai, tik jie valdo ne gamtą, o žmonių santykius. Išmintis susijusi su žmonių reakcijomis: iš anksto nuspėja jas. Todėl prieš veikdamas žmogus gali numatyti savo veiksmų rezultatus.


Veiksmų sekos dėsnis

Išmintis didžia dalimi susijusi su vadinamuoju veiksmų sekos dėsniu. Šis dėsnis nėra įteisintas, tačiau pagrįstas stebėjimu. Jis išplaukia iš Dievo ypatybės – teisingumo, arba teisumo. Pagal šį dėsnį kiekvienas veiksmas eina po kito. Kiekvienas veiksmas sukelia reakciją. Be to, veiksmai lemia reakcijas.

Norėčiau pateikti pavyzdį. Mūsų kalei patinka, kai ją glosto, ji vienodai bėga ir prie svetimų, ir prie savų. Ji trokšta, kad ją myluotų. Kai kurie ją paglosto, ir po to ji tampa jų amžina drauge. Kiti išsigandę pasitraukia, tada ji pradeda įnirtingai loti. Arba kas nors turi ją nuraminti, arba tas žmogus turi išeiti. Žmogaus elgesys nulemia kalės reakciją.

Šis principas teisingas ne tik mūsų kalės atžvilgiu. Jis teisingas pinigų, darbo, šeimos, draugų, nepažįstamųjų atžvilgiu. Reakcijas į mūsų veiksmus galima nuspėti iš anksto. Išmintingas žmogus gali iš anksto numatyti, kokios bus reakcijos į jo poelgius. Jis laikosi veiksmų sekos dėsnio.

Tačiau šis veiksmų sekos dėsnis turi išimčių. Jis veikia tik tikimybės ar to, kas įprastai vyksta, ribose. Regimų rezultatų garantijos nėra; žmonės ir situacijos rezultatus gali pakeisti. Mūsų kalė gali nenorėti susitikti su žmonėmis, jeigu ji bus kuo nors užsiėmusi. Arba ji gali miegoti. Jos elgesį gali veikti tokios išorinės jėgos kaip pavadėlis. Kad įvykdytų savo valią, Dievas gali nepriklausomai įsikišti į žmonių gyvenimą ir pašalinti veiksmų sekos dėsnio reakciją. Kartais mes galime nepamatyti kokio nors veiksmo rezultatų; jie gali pasirodyti vėliau. Dievo jėga jie gali būti ir pašalinti.

 

Išminties šaltiniai

Supratus, kaip veikia išmintis, kyla klausimas, kokie jos šaltiniai. Kartais jie būna vidiniai, kartais – išoriniai.

Stebėjimas. Išminties galima įgyti stebint žmones ir situacijas. Šį išminties šaltinį regime kasdieniame gyvenime. Savo veiksmais ir pažiūrom kitus pamėgdžioja vaikai. Mes matome veiksmus, po to patiriame rezultatus. Kartais jie gali būti malonūs ir džiuginantys, o kartais – nemalonūs ir skausmingi. Asmeniškas stebėjimas gali būti išminties šaltinis.

Apmąstymai. Išminties galima įgyti apmąstant kokią nors situaciją. Mūsų vaikai labai greitai suprato, kad palietus degančios žvakės liepsną, skauda. Apmąstę šį patyrimą ar pastebėjimą, jie padarė apibendrintą išvadą: palietus bet kokią liepsną, skauda. Šis apmąstymas padarė įtaką jų elgesiui bei galvosenai. Apmąstymai gali būti išminties šaltinis.

Mokymasis. Trečiasis išminties šaltinis yra mokymasis iš kitų. Dviem ankstesniais atvejais kalbėjome apie tai, kad išmintis įgyjama asmeniškai stebint ir apmąstant. Pastarasis išminties šaltinis susijęs su mokymusi iš kitų. Mes galime pasimokyti iš kitų patirties, ką daryti ir ko ne. Mes galime pasimokyti iš kitų patarimo. „Protingą žmogų papeikimo žodis labiau paveikia, negu šimtas smūgių kvailį“ (Pat 17,10). Galime pasimokyti ir stebėdami kitus. „Jei nubausi niekintoją, neišmanėlis taps atsargesnis; jei pabarsi išmintingą, jis supras pamokymą“ (Pat 19,25). Galima mokytis iš kitų pastebėjimų ir patirties.

Tikrasis išminties šaltinis. Svarbiausias išminties šaltinis yra Dievas. „Nes Viešpats teikia išmintį, iš jo burnos ateina pažinimas ir supratimas“ (Pat 2,6). Stebėjimai ar apmąstymai absoliučios tiesos neatskleidžia, nes mūsų patirtis visada ribota. Tikrosios išminties šaltinis yra Dievo apreiškimas. Tik turėdami Dievo apreiškimą, galime rasti tikrąjį kelią į sėkmingą ir laimingą gyvenimą. Tai įmanoma tik kasdien bendraujant su Viešpačiu, Dievu, kuris apsireiškė Senajame ir Naujajame Testamente.

Išminties knygos


Patarlių knyga

Patarlių knygos tikslas – mokyti išminties. Poetinė forma dalija ją į dvi pagrindines dalis. Pirmieji devyni skyriai sudaro knygos įžangą. Įvadas verčia mus pasirinkti vieną iš dviejų kelių, dviejų likimų – išmintingojo arba kvailio. 10–31 sk. moko, kaip gyventi išmintingai. Šioje trumpoje apžvalgoje panagrinėsime tik Pat 1,2–7, t. y. įvadą. Jame kalbama apie knygos parašymo tikslą, išminties vertę bei patarlių naudą.

Vienas iš svarbiausių knygos tikslų yra ugdyti sugebėjimus ir drausmingumą Dievo akyse, kad gyvenimas būtų sėkmingas. 1,2–4 atskleidžiami ir moraliniai (išminties ir drausmės mokymasis), ir intelektiniai (įžvalgių žodžių supratimas) sugebėjimai. Mokinys turi taip išugdyti savo charakterį, kad gyventų drausmingai ir kontroliuotų savo gyvenimą. Jį valdo ne aistros ar užgaidos, o sugebėjimas numatyti savo veiksmų padarinius. Tai turi vesti į teisingą, deramą ir teisų gyvenimą. Mokytojas turi išmokyti mokinį priimti teisingus, įžvalgumu pagrįstus sprendimus, tai yra sugebėjimo atskirti ir pamatyti dalykus tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Be to, mokytojas turi būti įžvalgus, kad galėtų pasirinkti tinkamus sprendimus siekdamas ilgalaikių tikslų. 1, 5 pateiktas apibendrinimas: išmintingieji nori taikyti išmintį, kurios gali pasimokyti iš šios knygos. Išmintingieji papildys savo išmintį ir taps dar išmintingesni.

Antrasis tikslas yra ugdyti intelektinius sugebėjimus (1,6). Patarlės sukurtos kaip eilėraščiai ir vaizdeliai, kad padėtų skaitytojui apmąstant suprasti įvairias analogijas bei situacijas. Pavyzdžiui: „Tinginys sako: ‘Liūtas yra lauke, jis sudraskys mane gatvėje!’“ Patarlė perkeltine forma moko, kad tinginys visada turi pasiteisinimą, bet tai ir yra tik pasiteisinimas. Mūsų visuomenėje tingus žmogus liūtu galbūt nesiteisins, bet gali galvos skausmu, oru ar pan. Pasiteisinimas tikėtinas, išskyrus tą atvejį, kai jį lydi tinginystė.

Knygos tema atskleidžiama šiais žodžiais: „Viešpaties baimė yra išminties pradžia, bet kvailiai niekina išmintį ir pamokymus“ (1,7). Į Viešpaties baimę įeina Viešpaties garbinimas, paklusnumas jam, taip pat – nusigręžimas nuo blogio (8,13), nuodėmės vengimas (16,6). Šis charakteringas bruožas rodo, kad žmogus yra išmintingas ar toks darosi. Viešpaties baimės atmetimas reiškia, kad žmogus gyvena vadovaudamasis savo geismais. Jam nerūpi, ką atneš jo elgesys nei jam, nei jo santykiams su Dievu. Toks žmogus vadinamas bukapročiu, nes atsisako mokytis.

Patarlių knyga žada sėkmingą gyvenimą tiems, kurie klauso jos patarimų ir priima juos. O sąmoningai atmetantys išmintingą mokymą patirs tik gėdą ir skausmą. Žmogaus charakteris turi įtakos jo mąstymui. Mąstymas – veiksmams, o veiksmai keičia likimą. Patarlių knyga siūlo įžvalgas, padedančias tinkamai pasirinkti. Autorius trokšta pakeisti mūsų charakterį, veiksmus ir visą mūsų gyvenimą.

 

Mokytojo (Koheleto) knyga

Mokytojo knygoje gvildenami gyvenimo prasmės klausimai. Čia išdėstytos mintys išmintingo ir turtingo žmogaus, kuris bandė išsiaiškinti, kaip prasmingai ir reikšmingai nugyventi gyvenimą. „Gyvenimas po saule“ ir gyvenimas, sutelktas į Dievą, kontrastingi. Be to, tuščias gyvenimas („tuštybių tuštybė, viskas tuštybė“) smarkiai skiriasi nuo gyvenimo – net labai sunkaus, – kuriuo galima džiaugtis ir turi būti džiaugiamasi. „Žmogui nėra nieko geresnio, kaip valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu. Aš mačiau, kad visa tai ateina iš Dievo rankų. Ar kas be jo gali valgyti ir mėgautis? Žmogui, kuris jam patinka, jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą…“ (Mok 2,24–26). Bandymas rasti gyvenimo prasmę be Dievo – tuščios pastangos. Šis bandymas parodo, kad tik bendravimas su Dievu duoda pagrindą prasmingam gyvenimui.

Nors čia nėra galimybių apsvarstyti kiekvieną to žmogaus patirtį, turėtume apžvelgti bent keletą jų. Pirmasis bandymas rasti gyvenimo prasmę prilygsta bandymui rasti kažką iš esmės besiskiriančio nuo gyvenimo ciklo, kuris kartojasi. Pirmame knygos eilėraštyje Mokytojas, Dovydo sūnus, Jeruzalės karalius, apibūdina šį ciklą. Saulė kasdien teka ir leidžiasi – niekas nesikeičia. Vėjai pučia, bet niekada nepasiekia savo tikslo. Visos upės plaukia į jūrą, bet ši niekada nebūna pilna. Tad „Nieko naujo nėra po saule. Jei yra kas, apie ką būtų galima sakyti: ‘Žiūrėk, tai nauja!’, tai jau buvo senais laikais prieš mus“ (Mok 1,9–10). Nors mūsų dabartinė visuomenė pasižymi technologijos pažanga, tai nė kiek nepakeičia amžinųjų žmogaus troškimų. Ir kyla klausimas – jei tikra pažanga neįmanoma, kam apskritai bandyti?

Kitas bandymas rasti gyvenimo prasmę – tai bandymas išgarsėti. „Praeities įvykiai užmirštami, o vėliau būsiančių nebeatsimins tie, kurie gyvens po jų“ (Mok 1,11). Vienas garsus profesorius, kurio paskaitų ir man teko klausytis, dėstė 35-erius metus, po to išėjo į pensiją. Jo įtaka kurį laiką buvo pastebima kitų dėstytojų paskaitose, jų užrašuose, mąstyme, net frazėse. Tačiau šis garsus, įtakingas profesorius, praėjus tik trejiems metams po išėjimo į pensiją, pirmakursiui studentui buvo nebežinomas. Žmogaus pasiektą garbę nusineša bėgantis laikas. Prieš jį neatsilaiko net įžymiausių sportininkų, politikų, gydytojų ir kitų veikėjų vardai. Kurį laiką prisimenamos tik ryškiausios žvaigždės. Tačiau ir jos nuskęsta beribėje užmaršties jūroje. Taigi vėl kyla klausimas – jei tikros garbės nėra, kam bandyti ją pasiekti?

Galbūt laimė randama uoliai mokantis? Tai trečiasis bandymas rasti gyvenimo prasmę. „Aš nusprendžiau savo širdyje stebėti ir tyrinėti išmintimi visa, kas darosi šiame pasaulyje“ (Mok 1,13). Autorius įgijo didelę išmintį; sužinojęs tiek, kiek galėjo, jis padarė išvadą: „Kas kreiva, negalima ištiesinti, ir ko nėra, negalima suskaičiuoti“ (Mok 1,15). Kitaip tariant, teoriškas mokymasis praktinių problemų neišsprendžia. Jei tikro sprendimo nėra, kam stengtis jį rasti?..

Autorius ėmėsi didelių darbų – statė namus, užsiveisė sodų, vynuogynų, įsitaisė tvenkinių. Jis laikė didžiules galvijų ir avių bandas. Įsigijo vergų, daug sidabro ir aukso. Turėjo haremą su daugiau kaip 1000 moterų. Apie tokį gyvenimą kaip jo daugelis iš mūsų gali tik pasvajoti. „Ko mano akys geidė, nieko joms neatsakiau, nedraudžiau savo širdžiai jokios linksmybės. Mano širdis džiaugėsi mano darbais, ir tai buvo atlyginimas už mano triūsą. Aš pažiūrėjau į visus savo darbus ir triūsą, ir štai, viskas buvo tuštybė ir vėjo gaudymas; iš to nebuvo jokios naudos po saule“ (Mok 2,10–11). Dėdamas visas savo pastangas, autorius nepasiekė jokių išliekančių rezultatų. Jo pastatai sugriuvo, sodai vėl virto dykyne, o vergai išmirė. Haremas negalėjo patenkinti jo didžiojo ilgesio. Jei tikro pasitenkinimo nėra, kam bandyti jį pasiekti?

Visa tai apsvarstęs, išminties mokytojas nusprendė parašyti šią knygą, kad paskatintų žmones teisingai elgtis. „Išmintingųjų žodžiai yra lyg akstinai, jų pamokymai lyg tvirtai įkaltos vinys” (Mok 12, 11). Kad galvijai eitų reikiama linkme, vadžiose dažnai būdavo geležiniai smaigaliai. Iš skausmo gyvuliai suprasdavo, kuris kelias klaidingas, ir pasukdavo kitu. Autorius turėjo išteklių eksperimentuoti ieškodamas gyvenimo prasmės. Jis ieškojo jos įvairiausiais keliais ir šią knygą parašė kaip perspėjimą.

Nors autoriaus padaryta daug pesimistinių išvadų, pati knyga nėra pesimistinė. Tai tikroviškas gyvenimo įvertinimas. Autorius, kurį įprasta laikyti karaliumi Saliamonu, prieina ir prie teigiamų išvadų. Kad gyvenimas būtų nugyventas prasmingai, jis siūlo dvi tiesas. 1. „Bijok Dievo ir vykdyk jo įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui“ (Mok 12,13). Gyvenimas gali būti prasmingas, reikšmingas ir teikiantis džiaugsmą tik tinkamai bendraujant su Dievu. 2. Gyvenimo autorius yra Dievas; mes turime tuo džiaugtis. Mes turime suprasti, jog esame prieš jį atsakingi už savo gyvenimą ir veiksmus. „Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus – gerus ir blogus“ (Mok 12,14).

Ši klausimų knyga, Mokytojas, siūlo reikšmingus atsakymus. Neįmanoma rasti gyvenimo prasmės be Dievo. Prasmingas ir džiaugsmingas gyvenimas įmanomas tik gyvai bendraujant su jo Kūrėju. Gyvenimas turi būti nugyventas kaip Dievo dovana.

 

Giesmių giesmė

Knyga vaizduoja vedybinių santykių džiaugsmus, kai kiekvienas partneris giria kitą. Nors knyga buvo traktuota įvairiai, pasak labiausiai paplitusio aiškinimo, ji pasakoja apie jauną vyrą ir moterį, kurie susituokia iš meilės.

Metų pradžioje jauna piemenaitė Izraelio šiaurėje sutinka gražų, romų jaunuolį. Jis aviganis, bet jo bandos nesimato. Ji bematant susižavi juo ir bando pasikalbėti. Tačiau jis išsisukinėja. Nors jie abu susižavėję vienas kitu, lieka daug neatsakytų klausimų. Po kurio laiko jis dingsta. Nors piemenaitė visur jo ieško, rasti negali. Nusivylusi ji toliau dirba savo darbus, prižiūri karališkąjį vynuogyną, kurį jos šeima buvo išsinuomojusi iš šlovingojo Izraelio karaliaus Saliamono.

Pasibaigus vasarai ir nuėmus vynuogyno derlių, pasirodo karaliaus tarnai. Merginą pakviečia į karaliaus dvarą Jeruzalėje. Ten ji turi atsiskaityti už karališkojo vynuogyno nešamą naudą. Prisiartinusi prie sosto, ji apstulbsta. Pavasarį sutiktas piemuo – tai jos šalies piemuo, Izraelio karalius. Nebereikia duoti ataskaitos, tik priimti jo pasiūlymą tuoktis. Ji sutinka. Ji be galo laukė, kol taps jo žmona. Jis taip pat laukė santuokos su savo gražiąja piemenaite. Šioje knygoje autorius perteikia sutuoktinių džiaugsmus. Kad palaimintų šios santuokos tobulumą, Giesmių giesmėje prabilo neįvardytas balsas, turbūt paties Dievo: „Draugai, valgykite ir gerkite, mano mylimieji!“ (5, 1).

Vis dėlto, nors meilė vienas kitam buvo karšta, medaus mėnuo netruko amžinai. Kaip ir kiekvienoje santuokoje, dėl klaidingų lūkesčių kilo problemų. Ji tikėjosi, kad jis visą savo laiką praleis su ja. Jis tikėjosi, kad ji supras, jog vedęs ją, jis neatsisakys savo kaip karaliaus pareigų. Jis turėjo rūpintis valstybės reikalais. Galbūt jam reikėdavo visą dieną keliauti ir negrįžti tada, kada buvo numatęs. Jos nusivylimai atvėrė kelią konfliktams. Kai jis grįždavo vėlai vakare, ji neįsileisdavo jo į miegamuosius. Ji svajojo apie jį, ilgėjosi jo. Tačiau jį atstumdavo, nes jautėsi apleista. „Aš nusivilkau savo drabužius, kaip aš juos vėl apsivilksiu? Nusiploviau kojas, kaip vėl jas sutepsiu?“ (5, 3). Karalius suprato jos nevykusius pasiteisinimus ir žinojo, kad jis ją erzina. Dėl to jis išėjo. Tačiau dabar jai pasidarė dar blogiau. Ilgėdamasi ji pakilo atidaryti jam durų, bet menę rado tuščią. Jos vyras buvo išėjęs. Ieškojo rūmuose ir net lauke. Ji nesurado savo mylimojo, – ją pačią surado sargybinis. Jis nepatikėjo, kad ši jauna moteris karaliaus žmona. Tačiau ji sugebėjo apibūdinti, kaip atrodo karalius. Galiausiai ją pripažino kaip naująją Saliamono žmoną. Ji buvo grąžinta į rūmus, į deramą karaliaus mylimos žmonos vietą.

Jųdviejų ryšį sustiprino konfliktas, įvykęs dėl nusivylimų. Rezultatas – vėl abipusis susižavėjimas. Šią dalį baigia žmonos žodžiai: „Aš priklausau savo mylimajam, o jis geidžia manęs“ (7, 11). Jų konfliktas buvo išspręstas. Jų meilė vienas kitam labai išaugo. Kadangi Saliamonas buvo nuvylęs savo žmoną, jis norėjo padaryti dėl jos ką nors ypatingo. Jis nusprendė nuvežti ją atgal į jos namus šiaurinėje Galilėjoje. Ten jie galės džiaugtis vienas kitu, bus toli nuo visų rūpesčių. Pamatys tą vietą, kur pirmąkart susitiko. Dabar jų niekas neatskirs. „Meilė yra stipri kaip mirtis, pavydas žiaurus kaip mirusiųjų buveinė. Jos karštis yra ugnies karštis, stipriausia liepsna. Daugybė vandenų neužgesins meilės ir srovės nepaskandins jos. Jei žmogus duotų už meilę visus savo turtus, būtų visiškai paniekintas“ (8, 6–7). Išvydusi per vynuogyną ateinantį savo vyrą, ji pašaukė: „Skubėk, mano mylimasai, būk kaip stirna ar jaunas briedis, bėgąs kvepiančiais kalnais“ (8, 14).

Deja, ši nuostabi meilės istorija turi savąjį post scriptum. Jaunoji šulamietė rado tikrąją savo meilę. Tačiau karaliui Saliamonui ji tapo tik viena iš daugelio. 1 Kar 11,1 parašyta, kad karalius Saliamonas mylėjo daugelį moterų. Giesmių giesmės pateiktos pamokos susijusios su sutuoktinių santykių grožiu bei yrančių santykių, iš kurių galiausiai nieko nebelieka, pavojais. Be to, knyga sakytum perspėjimas visiems įsimylėjusiems: „Būk atsargus. Tu gali rasti savo gyvenimo meilę. Jeigu ją prarasi, ne visada galėsi susigrąžinti“. Ši knyga apie meilę, Giesmių giesmė, yra ir pavyzdys, ir perspėjimas: nors meilės jėga stipresnė už visas kitas jėgas, ji kartu trapi ir gležna kaip gėlelė, kurią reikia labai puoselėti.

 

Jobo knyga

Jobo knyga, knyga apie kančią, gvildena klausimą, kodėl kenčia dievotieji. Akivaizdaus atsakymo į tai nepateikta, tad galima numanyti esant daug gilesnių siekių. Knyga kelia klausimą, ar Dievas turi ką nors padaryti, kad užsitarnautų žmogaus garbinimą. Norima parodyti, jog žmogus turi garbinti Dievą tikėjimu, kad ir kokios būtų aplinkybės. Dievas yra visagalis ir visažinis. Jis niekada neleidžia, kad žmogui nutiktų kas nors, kas nepašlovintų Dievo ir galiausiai nepadėtų pačiam žmogui.

Knyga pateikia tris klaidingus požiūrius į Dievą. Neteisingai apie Dievą galvojo Jobas ir Šėtonas, taip pat keturi Jobo draugai – Elifazas, Bildadas, Cofaris ir Eljus. Šėtonas manė, jog Jobas garbina Dievą tik dėl to, kad Dievas jį palaimino. Keturi draugai buvo įsitikinę, jog Viešpats laimina tik teisiuosius. Jis negali laiminti ir nelaimins nusidėjėlių. Taigi jie padarė išvadą, kad Jobas turbūt nusidėjęs, jeigu Dievas akivaizdžiai nuo jo nusigręžė. Neteisingai į Dievą žiūrėjo ir Jobas. Jis manė, jog Dievas turi jam atsiskaityti ir pasiaiškinti. Šias idėjas knygoje atspindi daug teiginių, ir jos yra neteisingos. Tik perskaičius visą knygą, galima suprasti, kas norėta pasakyti.

Klaidingas Šėtono požiūris į Dievą ištaisomas pirmoje knygos dalyje (1–3). Velnias tvirtina, jog Dievas tikriausiai papirkęs Jobą, kad šis jį garbintų. Jobas turįs viską, ko kiti trokšta. Dėl to Jobas ir garbinąs Dievą. „Šėtonas atsakė Viešpačiui: ‘Ne veltui Jobas bijo Dievo. Juk tu saugoji jį, jo namus ir viską, ką jis turi! Jo darbus tu laimini ir jo turtas didėja. Bet ištiesk savo ranką ir paliesk tai, ką jis turi, ir jis keiks tave į akis’“ (1, 9–11). Kad Šėtono tvirtinimas klaidingas, rodo Jobo reakcija į jį užgriuvusias negandas. Per kelias minutes jis prarado viską, ką turėjo – bandas, tarnus ir šeimą. „Jobas atsikėlė, perplėšė savo apsiaustą, nusiskuto plaukus ir, puolęs ant žemės, pagarbino, tardamas: ‘Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas’“ (1, 20–21). Taigi Jobas nenusidėjo – dėl visų nelaimių nekaltino Dievo.

Šėtono reakcija yra netikėjimas. Jis tvirtina, kad Dievas vis dar papirkinėja Jobą, duodamas jam gerą sveikatą. Jobas dėl savo sveikatos paaukojęs savo vaikų gyvybes bei savo turtą. „Šėtonas atsakė Viešpačiui: ‘Oda už odą, bet žmogus viską atiduos, kad liktų gyvas. Bet ištiesk savo ranką ir paliesk jo kaulus ir kūną, ir jis keiks tave į akis’“ (2, 4–5). Jobas skausmingai susirgo. Visą jo kūną nusėjo pūlingos votys. Jo kūnas tiesiog puvo, juo mito kirminai. Jis negalėjo miegoti; negalėjo nei sėdėti, nei stovėti, nekęsdamas skausmo. Kad palengvintų savo kančią, jis sėdėjo miesto šiukšlyne, tepdamas tekančias žaizdas pelenais ir gramdydamas pūlius šukėmis. Tai būtų nepakeliama kiekvienam. Bet įsivaizduok iki tokios padėties nusiritusį turtingiausią pasaulio žmogų. Net jo žmona puolė į neviltį ir patarė jam prakeikti Dievą ir mirti. „Jobas jai atsakė: ‘Tu kalbi kaip viena iš kvailų moterų. Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume?’ Visu tuo Jobas nenusidėjo savo lūpomis“ (2, 10). Į visas negandas Jobas reagavo tvirčiausiu tikėjimu, nes žinojo, kad Viešpats yra visatos Dievas, valdantis jo gyvenimą.

Šėtonas pasirodė klydęs. Jobas garbino Dievą už tai, kas Dievas yra. Jo garbinimas nepriklausė nuo aplinkybių. Šiuo atžvilgiu Jobas yra puikus pavyzdys kiekvienam iš mūsų.

Jobo draugai į Dievą žiūrėjo taip pat klaidingai. Tai atsiskleidžia antroje knygos dalyje (4– 37). Jų požiūrio klaidingumą mes suvokiame iš to, kaip Dievas vertina Jobą. „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk žemėje nėra nė vieno jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto“ (1, 8; 2, 3). Trijuose kalbų cikluose jie bando įrodyti, jog Jobas nusidėjėlis, kad jo liga yra Dievo bausmė už jo slaptas nuodėmes. Kiekviena kalba Jobas puolamas vis stipriau. Tačiau ir Jobas ginasi tvirtindamas, jog teiginiai neteisingi ir nepagrįsti. Kiekvienas antpuolis, kiekvienas argumentas, kiekvienas atsakas darosi vis priešiškesnis, kol visi draugai, pilni tulžies, vienbalsiai pareiškia, jog Jobas teisėtai kenčia viską, kas teko jo daliai. Kadangi jo kančia neapsakomai didelė, jo nuodėmė taip pat turbūt esanti didelė. Jobas atsako liūdnais atodūsiais. Pokalbis nutrūksta. Nebelieka ko sakyti. Jobas tvirtino, kad jis nenusidėjo, kad Visagalis ne visada baudžia nuodėminguosius ir laimina teisiuosius. Keletą kartų jis net bandė prisišaukti Dievą, kad šis patvirtintų, jog Jobas teisus.

Šis Jobo įsitikinimas, kad Dievas neteisingas, yra trečias klaidingas požiūris į Dievą. Jobas įsitikinęs, kad Viešpats nieko geresnio negalėjo padaryti, kaip tik be jokios priežasties priversti jį raičiotis iš skausmo. Jobo vertinimu, Dievas pasielgė kaip teisėjas, kad sunaikintų jį, teisųjį.

Šis požiūris paneigiamas paskutinėje knygos dalyje Dievo apsireiškimu (38, 42). Anksčiau Jobas turėjo mažą Dievą, kuris galėjo išspręsti jo mažas problemas. Paskutinėse dviejose kalbose Dievas apsireiškia kaip visažinis ir visagalis. Nuo pat pasaulio sukūrimo iki dabar Dievas su meile rūpinasi savo kūrinija. Jis ruošia maistą varno mažyliui (38, 41). Jis dar niekada nebuvo suklydęs; jis visagalis. Jis valdo visatą ir gali padaryti daug daugiau, negu mes įstengiame įsivaizduoti. Išmintingas Dievo noras vykdyti savo planą yra ir galia tai daryti. Išvydęs šį Dievo apsireiškimą, Jobas nuolankiai nusižemina. „Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“ (42, 6). Anksčiau Jobas buvo tik girdėjęs, koks išmintingas ir galingas yra Dievas, dabar jis išvydo tai pats. Dabar Jobas žino, koks nereikšmingas yra žmogus savo išmintimi ir galia prieš Kūrėją ir visatos Išlaikytoją.

Knyga pateikia keturias pamokas. 1. Dievas žino ir kontroliuoja kiekvienos būtybės žemėje likimą. 2. Šėtono valdžia ribota. Jis gali veikti tik tuo atveju, jei leidžia Dievas. 3. Tikintysis turi pasitikėti Dievu. Nors jis gali nesuprasti dieviško plano, tačiau gali pasikliauti Dievu, tikėdamas, kad tas planas be klaidų ir visada teisingas. Viešpaties planas visada skirtas pašlovinti Dievą ir padėti mums geriau jį pažinti. 4. Visagalis Dievas gali padaryti ką tik panorėjęs. Jis nereikalauja, bet prašo mus jį garbinti.

Labai reikšminga šios knygos pabaiga. „Jobas mirė senatvėje, pasisotinęs savo gyvenimo dienomis“ (42, 17). Jobas liko patenkintas savo gyvenimu. Skausmingas patyrimas leido jam geriau pažinti Dievą. Be šio skausmo jis to nebūtų suvokęs. Taigi jo kančia galiausiai jam išėjo į naudą. Jobo knyga, knyga apie kančią, atsakydama į klausimą, kodėl tenka kentėti, rodo į Dievo Asmenį. Šios knygos nešama žinia yra klausimas: „Ar pasitiki Dievu, kai jau blogiau būti negali?“

 

Išminties pradžia

Kiekvienas individas pradeda įgyti išminties tada, kai sutinka ir pripažįsta, kad jam jos reikia. Išminties pilnatvė atsiskleidžia kasdien bendraujant su gyvuoju visatos Kūrėju, kuris savo valią apreiškė Šventajame Rašte. Toks gyvenimas sėkmingas ne pagal mūsų norus, bet Dievo akyse. Išmintingą gyvenimą charakterizuoja pasitikėjimas Dievu, visatos Kūrėju, džiaugsmas jo malone. Šis gyvenimas prasideda nuo apsisprendimo ne tik ieškoti išminties, bet ir pritaikyti ją kasdienybėje. Patarlių 8, 35 Išmintis skelbia: „Kas randa mane [t. y. Išmintį], randa gyvenimą ir gauna malonę iš Viešpaties“. Išmintis nepanaikins praeities klaidų, bet pasiūlys patarimą, padrąsins ir vadovaus, kad jų išvengtume.

Išminties knygos kelia klausimą: kaip tapti išmintingam? Galbūt tu domiesi Biblijos Išminties knygomis arba senovės literatūra; daug svarbiau išmintingai gyventi. Kad įgytum išminties, yra keturios priemonės. 1. Uolumas, ieškant išminties (Pat 1, 20–23; 4, 5–8; 8, 32–36). Išminties reikia ieškoti stropiai. Turi trokšti padaryti viską, kad įgytum išminties. 2. Viešpaties baimė (Pat 1,7). Turi siekti gyventi taip, kad patiktum Dievui net spręsdamas pasaulio reikalus. Nebendrauti su visatos Kūrėju – reiškia gyventi tuščią, beprasmišką gyvenimą. 3. Tiesos praktikavimas (Pat 1, 24– 30; 4, 1–9). Kad praktikuotum išmintį, būtini du dalykai. Tai apsisprendimas padaryti ką nors teisingo ir po to einantys darbai. Teisingi darbai ir teisinga jų motyvacija veda į išmintingą kasdieninį gyvenimą. 4. Išminties laikymas giliai širdyje (Pat 4, 20–23). Raktas į išmintingą gyvenimą yra klausimas, kas tau vadovauja. Jeigu aš leidžiu vadovauti ir širdį valdyti išminčiai, tada mano širdis kontroliuoja mano veiksmus. Veiksmai savo ruožtu keičia gyvenimo kokybę.

Hebrajų Išminties knygos gali padaryti milžinišką įtaką šiandieniniam mūsų gyvenimui. Jos gali atsakyti į klausimus: kaip prasmingai bendrauti su vyru ar moterim? Kas yra gyvenimo prasmė? Kodėl garbiname Dievą nepaisydami sunkumų? Kaip gyventi sėkmingai?

Patarlių knygą baigia išmintingos moters pagyrimas: „Žavumas – apgaulingas, o grožis – rūkas, moteris turi būti giriama už jos pagarbią Viešpaties baimę. Duokite jai atlyginimą už jos triūsą, – teaidi miesto vartai jos darbų gyriumi!“ (Pat 31, 30). Tai pažadėta ne tik moterims, bet ir visiems, kurie trokšta gyventi išmintingai. Viešpaties bijantis žmogus bus gražus savo vidumi ir gaus didelį atpildą ir iš žmonių, ir iš Dievo.

Cleon Rogers, teologijos mokslų daktaras, šiuo metu dėsto Vokietijos ir Rytų Europos seminarijose

Šaltinis: „Prizmė“ 98/4

Vertė Jolanta Korolkovaitė