Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 1,26-31:  26Tik pažvelkite, broliai, kokie gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų. 27Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. 28Ir tai, kas pasaulio akims žemakilmis ir paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, 29kad joks žmogus Dievo akyse negalėtų girtis. 30Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Dievo kylančia išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu, 31kad, anot Rašto, kas giriasi, girtųsi Viešpačiu.

Mielieji, vėl keliaujame Pirmuoju laišku korintiečiams. Šiandien pagaliau baigiame pirmąjį skyrių. Simboliška, kad baigiant jį Apaštalas Paulius pirmojoje šiandienos skaitinio eilutėje mums sako: Tik pažvelkite, broliai, kokie gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų nedaug galingų, nedaug kilmingų. Štai kaip jis nuvertina mus, ar tuos korintiečius. Gal geriau tebūna juos – korintiečius, ne mus. Iš tikro ir mums tai skirta. Ir tai labai teisingi Pauliaus žodžiai.

Paulius pradeda kalbėti apie pašauktuosius. Kur pašauktuosius? Be abejonės – į Bažnyčią. Į Korinto Bažnyčią. Į Reformatų Bažnyčią. Į Panevėžio parapiją, Vilniaus ar Švobiškio, gal Kauno ar Salamiesčio.

Kokių žmonių reikia Bažnyčiai, parapijai? Apie tai mes labai mėgstame diskutuoti, išreikšti savo ir kitų nuomonę. Bažnyčiai reikia daugiau jaunimo! Bažnyčiai reikia daugiau kunigų, daugiau turtingų ir aukojančių žmonių, Bažnyčiai reikia giedančių, kad papildytų bažnytinius chorus, reikia kuratorių – aktyvių, iškilių, išmintingų, garbingų, reikia vaikų, lankančių sekmadieninę mokyklėlę, reikia tikinčių politikų, verslininkų...

Ką jūs norėtumėte matyti bažnyčioje sekmadienio pamaldų metu? Bent retkarčiais?

Laukiate atsakymo? Tikriausiai labai pasverto? Jis visiškai paprastas – „VISŲ“ Ar jis teisingas?

Mes esame maža Bažnyčia. Kalbu ne tik apie reformatų Bažnyčią, bet ir apie bet kokią kitą krikščionių Bažnyčią. Bažnyčia yra maža. Ir nereikia cituoti surašymo duomenų, procentų, skaičių. Ten tik deklaruojantys, priskiriantys save Bažnyčiai, kaip religinei organizacijai, bet Dievo Bažnyčioje tikinčių ir nuoširdžiai išpažįstančių Viešpatį Jėzų – labai mažai.

Tačiau šiandienos skaitinys mus moko, kad yra Bažnyčiai reikalingų ir yra nereikalingų žmonių. Apaštalas Paulius kalba ir apie vienus ir apie kitus.

Paulius moko, kad Bažnyčiai reikia nedaug  <...> išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų.

Šiandienos skaitinio tekstas mums duoda keturis atsakymus:

  1. Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius.
  2. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų, galiūnus.
  3. Dievas pasirinko pasaulio akims žemakilmius ir paniekintus, net tai, ko nėra,  kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo.
  4. Dievas pasirinko šiuos žmones, kad joks žmogus Dievo akyse negalėtų girtis.

Pirmieji trys atsakymai yra kaip pavyzdžiai, kodėl Dievas taip pasielgė. Ketvirtasis atsakymas nurodo pagrindinį principą, kuris apibendrina ir viską sustato į vietas.

Ketvirtasis atsakymas nurodo, ko Bažnyčiai reikia labiausiai – reikia tokių žmonių, kurie pripažįsta, jog yra išgelbėti Dievo galybe, o ne savo paties sugebėjimais. Bažnyčiai reikia žmonių, kurie giriasi, ką Dievas padarė dėl jo, o ne ką jis pats padarė dėl Dievo.

Dievas mus išgelbėjo bei pašaukė šventuoju pašaukimu, ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus (2 Tim 1,9).

Kristus neatsižvelgė į mūsų nuopelnus – kilmę, amžių, balso stiprumą, tembrą, klausą, išmintingumą, garbingumą, turto kiekį ir aukų dydį, politines pažiūras, užimamas pareigas ar mūsų atliktus darbus – Dievas pasirinko savo laisvu nutarimu bei malone...

Be abejonės ir kilmingi, ir išmintingi, ir turtingi, ir politikai ar valdininkai, verslininkai ar bankininkai gali būti išgelbėti. Ir Pirmas laiškas Timotiejui moko, jog mūsų Gelbėtojas Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą, o ir Paulius rašė, kad Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas (Rom 10,13).

Taigi, kaip minėjau, ir išmintingi, ir galingi, ir kilmingi gali būti Kristaus išgelbėti, tačiau šios dienos skaitinio kontekste kyla klausimas – Kodėl nedaug išgelbėtų? Čia mes turime prisiminti visose trijose Sinoptinėse Evangelijose minimą pasakojimą apie jauną, turtingą didiką. Jauną, turtingą didiką! Kadangi didikas, taigi ir kilmingas. Ar ne tokių trūksta mūsų parapijose? Prisiminkime, ką mums Jėzus apie tai sako Evangelijoje pagal Morkų 10 sk. 17-27:

Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“. Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“. Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“. Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.

Taigi, šis palyginimas mus moko, jog turtingiesiems žymiai sunkiau įeiti į Dievo Karalystę. Kodėl? Nes išteisinimas tik iš malonės per tikėjimą. Čia viskas aišku. Bent jau mums – reformatams.

Tačiau turtingieji visada galėjo nusipirkti, įsigyti visko, ko jiems reikdavo. Jie prie to pripratę. Todėl dar ir Dievo malonės dovanas priimti, pažinti, įvertinti jiems sunkiau. Jei gali visus savo poreikius, net užgaidas patenkinti čia – žemėje, tada kyla pagunda ir Danguje viską užsitikrinti taip pat – darbais, žiniomis, kilme, pinigais. Štai todėl Paulius vėl 1 Tim 6,10 rašė, jog Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Jei žmogus pradeda tarnauti pinigams, blogybių šaknis auga, labai sparčiai auga... Pinigai turėtų tarnauti žmogui, jo gerovei ir Dievo garbei. Todėl yra mokymas apie dešimtinės aukojimą – nuoširdų, nesavanaudišką, be išskaičiavimų ir pasigyrimo. Būdami turtingais galime pirkti viską, gal net Išganymą... Čia jau didelė blogybė, nuodėmė, šėtono veikimas. Kaip šėtonas sakosi viską gali ir save lygina su Dievu, taip ir viską galintį pirkti turtuolį jis gundo lygintis su Dievu.

Didelis palaiminimas būti turtingu, kilmingu, galingu, tačiau tai ir didžiulė atsakomybė. Visai šalia šio palaiminimo tūno ir baisus pavojus. Tai ir pasididžiavimo, netgi puikybės pavojus. Mes labai mėgstame girtis savo darbais, nuopelnais, sugebėjimais, tačiau mes patys niekada nenusipelnysime Amžinojo gyvenimo, taip pat ir mūsų draugai, artimieji, niekas kitas mums neduos, neatves mūsų į Dievo amžinybę tik Kristus Jėzus iš savo Malonės.

Psalmėje 49,8 irgi skaitome: Joks žmogus negali savęs atpirkti ar mokėti Dievui savo išpirkos.

Taigi, geriau būti prastam, biednam, bet patikti Dievui, nei būti turtingu ir manyti, jog Dievas man nereikalingas.

O kaip dažnai mąstome priešingai. Kaip dažnai girdžiu pasiteisinimą, jog į bažnyčią negaliu eiti, nes neturiu ko paaukoti. Arba negaliu ateiti, nes dirbu ir ateityje visada dirbsiu ir laiko neturėsiu. Gal reiktų sakyti atvirai – man Dievas nereikalingas...

Dievas pasirinko kas pasauliui kvaila, kas pasauliui silpna... Dievui nereikia galiūnų, nereikia išskirtinių išminčių, Dievui nereikia turtingųjų ir kilniųjų, nereikia išpuikėlių, bei pasipūtėlių, todėl Apaštalas Petras rašo: Ir visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę. Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus (1 Pt 5,5-6).

Dievui nereikia išdidžiųjų, jam reikia nuolankiųjų, todėl turime nusižeminti prieš Jį – mūsų Viešpatį. Taigi, taip ilgai kalbėjau apie tokius, kokių nereikia Bažnyčioje.

Pereikime prie tų kurių reikia – paskutinės dvi šiandienos skaitinio eilutės: Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Dievo kylančia išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu, kad, anot Rašto, kas giriasi, girtųsi Viešpačiu.

Pirmoji sąlyga, reikalavimas – būti Kristuje Jėzuje. Iš to sekantis – turėti Kristaus (ne savo) išmintį, teisumą pasišventimą. O jau tada galime girtis. Tačiau tik Kristumi!

Ką reiškia būti Kristuje Jėzuje? Atsakymas labai dažnai cituojamame Heidelbergo katekizmo I-jame klausime: „...aš kūnu ir siela, gyvendamas ir mirdamas ne pats sau priklausau, bet esu savo ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė. Būti Kristuje, reiškia Jam priklausyti, Juo sekti, Jo mokymo laikytis, Jo Žodį valgyti, su didžiausiu pasigardžiavimu praryti!

Taigi, Bažnyčiai reikia žmonių, kurie priklauso Kristui ir žino apie savo išgelbėjimą.

Jei taip yra, galima eiti toliau, nes vien tik to neužtenka. Turime turėti Kristaus išmintų, teisumą, pasišventimą ir atpirkimą. Tikriausiai čia norėtume prieštarauti. Kaip galima turėti Kristaus išmintį, Jo teisumą, kaip galima lygintis su Juo? Patikslinu – turime turėti išminti iš Kristaus, iš Jo mokymo, turėti biblinę išmintį, o ne iš pasaulio ir mokslo. Juk žinome, jog pasaulis laikinas, o Dievo Žodis – amžinas, ką patvirtina 2 Kor 4,16-18: Todėl ir nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai, jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina. O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini (2 Kor 4,16-18).

 Kitas Viešpaties palaiminimas – teisumas. Čia tikrai verta prisiminti Kalno pamokslą: Palaiminti persekiojami dėl teisumo; jų yra dangaus karalystė (Mt 5,10). Matome ir dažnai patyriame, jog teisumas labai dažnai būna kūnui nemalonus – lydimas apkalbų, persekiojimų, tačiau jei jo visada ir visur laikysimės, turėsime Dievo Karalystės viltį. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems (Rom 3,22). Tai ir Dievo prisilietimo patvirtinimas, kuris tęsiasi visą amžinybę.

Toliau – pasišventimas, kuris irgi iš Dievo – tai dievotas krikščionio gyvenimas Bažnyčioje. Ne apsilankymas retkarčiais bažnyčios pastate, bet gyvenimas Dievo Bažnyčia. Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite jame, būdami jame įsišakniję ir ant jo statydamiesi, tvirtėdami tikėjimu, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo (Kol 2:6, 7).

Ir viso to finalas – atpirkimas. Palaiminimas, kuriuo apdovanoja Jėzus Kristus savuosius žmones. Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties (Jon 2,10).

Taigi, lyg ir išsiaiškinome, kurie žmonės reikalingi Bažnyčiai ir kurie nereikalingi. Dabar galime padaryti išvadą, priskirti save vienai iš šių grupių. Jei esate antrojoje – reikalingųjų grupėje – dar uoliau tarnaukite Kristui, Bažnyčiai to tikrai reikia. Jei pirmojoje – pats laikas nusižeminti ir ateiti pas Kristų kartu su Dovydu maldoje: Viešpatie, pasigailėk manęs, išgydyk mane, nors esu tau nusidėjęs (Ps 41,5). Ir su muitininku: Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui! (Lk 18,13). Svarbiausia neapsirikti, o tai padės Dievo Žodis ir nuoširdi malda.

Amen.