kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 2,6-10: Tiesa, tobuliesiems mes skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis.  Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti. Jos nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę. Bet skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.  Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes. Amen.

Mieli tikėjimo namiškiai, jei jūsų paklausčiau, ar jūs tikite Dievu, ką atsakytumėte? Be abejo atsakytumėte teigiamai. Ir kiekvienas krikščionis paklaustas ar jis tiki Dievu, nesusimąstydamas atsakys – Taip, be abejo tikiu. Tačiau ar galite atsakyti kodėl  jūs tikite Dievu?

Mes dažnai susiduriame su protingais ir įtakingais mokslininkais, kurie sako, jog kvaila tikėti Dievu. Bažnyčia, tikintieji neturi įrodymų, tikėjimas Dievu neparemtas įrodymais, faktais, skaičiavimais... Mes Dievo negalime matyti! Taigi, Dievas neegzistuoja!

Kaip galėtume į tai atsakyti? Kiekvienas krikščionio geras atsakymas turėtų būti pagrįstas Dievo Žodžiu. Taigi, Patarlių knygoje skaitome: kvailiui pagal jo kvailumą (25,5). Arba Ps 14,1 mums sako: Kvailys sau sako širdyje: Dievo nėra! Labai paprastas atsakymas – Aš nenoriu būti kvailiu, todėl tikiu Dievą. Ir toks atsakymas bus teisingas. Tačiau toks atsakymas tikriausiai daugelį išgąsdintų. Puikiai žinome, kad nors ir Lietuvoje save deklaruojančių krikščionimis yra daugiau nei 80%, tačiau iš tikro gyvų, tikinčių krikščionių yra žymiai mažiau. Ir toks tiesus atsakymas išgąsdintų ar papiktintų tuos netikinčius. Juk juos mes pavadintume kvailiais. Visus juos – ir mokslininkus ir verslininkus, gydytojus ar mokytojus. Visus netikinčius Dievu. Taigi šią tiesą visgi reiktų jiems pasakyti švelniau ar diplomatiškiau. Juk mūsų tikslas ne išgąsdinti, pašiepti ar pajuokti, bet juos perspėti, pamokyti, jiems paskelbti Dievo tiesą. Saliamonas Patarlių knygoje sako: Švelnus atsakymas nuramina pyktį, o šiurkštus žodis sukelia įniršį. (Pat 15,1) Netgi ir su netikinčiais turime kalbėti švelniai, pagarbiai ir su meile. Paulius irgi mus moko kaip turime elgtis, kaip kalbėti: Kalbėdami  tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje (Ef 4,15).

Mes tikime Dievą todėl, kad tik Jis atskleidžia tikrą gyvenimo prasmę. Be Dievo pasaulis lieka tik kvailystė, bevertis laiko leidimas. Dievas atskleidžia slėpinį kuris mums duoda gyvenimo prasmę, tikslą ir norą gyventi.

Pasaulio išmintis: 1 Kor 2,6-8: Tiesa, tobuliems mes skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis. <...> Jos nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę.

Paulius aiškina, kad mes neturime remtis pasaulio išmintimi, bet Dievo - kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe (1 Kor 2,5). Nors Paulius ir neprieštarauja viskam, kas yra pasaulyje. Juk pasaulyje yra ir daug gerų dalykų. Paulius aiškina Dievo slėpinių vertę ir išmintį. Paulius aiškina apie svarbiausius ir geriausius dalykus, neatmesdamas ir gerų pasaulio kūrinių.

Yra daug pavyzdžių – tikriausiai šiandien neįsivaizduojame gyvenimo be interneto. Visose gyvenimo srityse jis reikalingas. Neįsivaizduojame gyvenimo be transporto – visuomeninio, privataus – be automobilių, sunkvežimių, lėktuvų, traukinių. Neįsivaizduojame be prekybos, be paslaugų, be mokslo ar pramogų pasaulio. Ar galime įsivaizduoti pasaulį be sporto – profesionalaus – be futbolo čempionato ar olimpinių žaidynių? Tikriausiai ne. Bet geriausiai, manau, gerą pasaulio kūrinį iliustruoja elektra. Be jos šiandien neveiktų nei internetas, nei automobiliai nebūtų gaminami – transportas irgi būtų labai ribotas, ką jau kalbėti apie pramogų pasaulį ar sporto renginius.

Taigi, nei Biblija, nei Kristus, nei Paulius neprieštarauja, kad mes naudojame elektros energiją, neprieštarauja, kad sportuojame ar naudojamės transportu. Tačiau kas mūsų gyvenime svarbiausia? Apie daugelį pasaulio dalykų Biblija nekalba. Apie elektrą – irgi. Be elektros tikriausiai mes išgyventume. Būtų be galo sunku, reiktų daug ką keisti. Tačiau išgyventume. Tačiau jei mes neturime išgelbėjimo – neišgyvensime. Elektros energija, spartusis internetas, geriausia televizija ar radijas, pasiekimai mokslo, meno, sporto srityse negali mums duoti amžinojo gyvenimo. Laikiną pripažinimą – taip, tačiau  amžinąjį gyvenimą - tik Jėzus gali duoti: O Dievo malonės dovana [yra] amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje (Rom 6,23).

Mes žinome iškilų Biblijos personažą – karalių Saliamoną. Jis daug išminties sudėjo į Biblijos knygą, kuri vadinama Mokytojo knyga. Saliamonas daug rašė ir apie pasaulio išmintį, gražiai tai pavadindamas – kas daroma po saule (Mok 1,14) Bet Viešpats yra virš saulės! Virš pasaulio! Virš visko!  Mums gali būti puikiai suprantami tie dalykai, kurie yra po saule  arba po dangumi – pasaulyje. Tačiau yra ir Dievo slėpiningųjų dalykų. Ir visgi pasaulio dalykus Saliamonas vadina tik migla ir vėjų vaikymasis (Mok 1,14). Ir toliau jis rašo panašiai: Tuomet apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis! Nebuvo nieko naudinga po saule! (Mok 2,11)  Taigi, pasaulio dalykai, įvykiai, pasiekimai labai dažnai yra labai svarbūs, tačiau nepalyginamai menkesni už Dievo slėpininguosius. Nors Saliamonas buvo karalius, nors jis buvo labai turtingas ir labai protingas, tačiau taip pat ir liūdnas bei prislėgtas. Tiesiog jis suprato, kad  nei turtai, nei išmintis ar žinios nepriartina žmogaus prie Dievo Karalystės. Svarbiausia, ar jis pažįsta, ir ar myli Dievą.

Tai patvirtindamas Saliamonas rašė: Iš tikrųjų žmogui, kuris jam patinka, Dievas suteikia išminties, išganymo ir džiaugsmo. O nusidėjėliui jis užkrauna vargą rinkti ir kaupti nuosavybę, kad būtų atiduota tam, kuris patinka Dievui (Mok 2,26).

Saliamonas apie žmogaus pažinimą rašo, jog Dievas įdiegė amžinybę į jų širdį, bet žmogus negali perprasti nei pradžios, nei pabaigos to, ką Dievas daro (Mok 3,11). Tikintis Dievo žmogus supranta apie amžinąsias vertybes, Viešpats davė jam tą malonės dovaną, tačiau žmogus nėra toks tobulas, kad suprastų viską iki galo. Tik Viešpatį galima įvardinti kaip Alfa ir Omega kaip absoliuti visko pradžia ir pabaiga. Žmogus žino apie Amžinybę, tačiau nežino kaip ją gauti, kur rasti, kaip užsitarnauti. Tik Viešpats tai gali duoti. Tik pažinęs šią išmintį, šią Dievo tiesą, jis gali suprasti Viešpaties slėpinį apie ką Saliamonas kalba: Kai atsidėjau iš širdies mokytis išminties ir stebėti darbus, kuriuos žmogus atlieka žemėje, apsieidamas net be miego dieną ir naktį, pamačiau, kad visa tai Dievo darbas. Iš tikrųjų žmogus negali išsiaiškinti viso vyksmo po saule. Nors žmogus ir stropiai triūstų ieškodamas, jis neišsiaiškins. Juk išminčiai, nors ir tariasi žiną, negali to išsiaiškinti. (Mok 8,16-17)

Pagaliau, pasaulio išminties nepakanka, kokia gera ir reikalinga ji bebūtų. Tik dangiškasis Tėvas turi amžinojo gyvenimo paslaptį. Todėl kokie bebūtume nusipelnę, išmintingi, garbingi ar turtingi, vis tiek to nepakanka - turime grįžti pas Viešpatį, kai jis kviečia per pranašą Ozėją: Tu turi sugrįžti pas savo Dievą! Laikykis ištikimos meilės ir teisingumo ir visuomet pasitikėk savo Dievu! (Oz 12,7).

Iki šiol Pauliaus užrašytus žodžius nagrinėjome daugiausiai pasiremdami karaliaus Saliamono užrašytos Biblijos knygos išmintimi. Kalbėjome apie pasaulio išmintį ir Dievo išmintį. Daugiausiai apie pasaulio. Apie šią išmintį daugiausiai mums kalbėjo Karalius Saliamonas per Mokytojo knygą, taip paip pat ir pranašas Ozėjas. Tačiau šią išmintį puikiai patvirtina ir paaiškina ir Naujojo Testamento įkvėptieji rašytojai Paulius, Petras, Lukas ir Jonas.

Ozėjas labai aiškiai kvietė, netgi reikalavo sugrįžti pas Dievą. Kitu atveju galime sugrįžti prie nuodėmės, prie pasaulio be Dievo, prie laikinųjų vertybių, kurios labai greit tampa bevertėmis. Mūsų nagrinėjamo teksto eilutės sako: Jos nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę (1 Kor 2,8). Jėzų nukryžiavo romėnai ir žydai vadovaujami savo lyderių. Kodėl taip nusprendė? Jie į viską pažiūrėjo pasaulio akimis, pažiūrėjo įstatymo, tradicijos, savo supratimo akimis. Į Kristų jie žvelgė, kaip į paprastą žmogų, mirtingąjį, na gal būt nepadariusį kažkokių aiškių nuodėmių, bet eilinį pasaulio žmogų. Tačiau Kristus ne iš pasaulio!  Kristus laikė save Dievo Sūnumi (Jn 19,7) – todėl ir atmetė Jį, nukryžiavo.

Deja, mes - šio pasaulio žmonės, irgi labai dažnai sutinkame, priimame ir bandome paaiškinti pasaulio išmintį, sutinkamus slėpinius aiškiname savo supratimu, be Dievo išminties, be jo aiškinimo. Ir tuomet mes irgi atmetame ir nukryžiuojame Jėzų Kristų, pasmerkiame ir nužudome savo Viešpatį, savo Gelbėtoją. Ar vieną kartą nukryžiuotas Viešpats Jėzus vėl turi būti kryžiuojamas, kankinamas, žudomas? Apaštalų darbų knygoje diakonas Steponas labai griežtai kalbėjo. Jis kalbėjo taip pat ir mums. Ir to verti esame: Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai. <...> Jūs dabar esate [Teisiojo] išdavėjai ir žudikai! (Apd 7,51-53). Deja, šie griežti ir nemalonūs žodžiai skirti taip pat ir mums. Todėl ir mes turime nusižeminti po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų mus (1 Pt 5,6). Tačiau Viešpats turi saviesiems net ir taip labai nusikaltusiems viltingą žinią. Viešpats mums turi kitą kelią. Viešpats turi paslėptą kelią, kuriuo iš anksto Jis yra paskyręs savuosius išaukštinti, tiems, kurie Jį myli.

Koks tas kelias išrinktiesiems, Dievo paskirtiesiems?

Kurie ir kaip bus išaukštinti po galinga Dievo ranka? Mūsų nagrinėjamos eilutės: Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti. <…> Bet skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli. Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes (1 Kor 4,7.9.10).

Paulius kalba apie Dievo slėpinius apie Jo slėpiningumą ir tuo pačiu apie dažniausiai sunkiai žmogui suprantamą Dievo išmintį, kuri dažnai net prieštarauja pasaulio išminčiai, kuri yra aukštesnė už visus gražiausius ir geriausius pasaulio dalykus. 1-jame laiške korintiečiams 4 sk. 1 eil. Paulius kalba apie Dievo slėpinių prievaizdus. Patikimus prievaizdus... Paulius ir efeziečiams kalba apie slėpinius, kuriuos įpareigoja skelbti pagonims. Todėl kiekvienas dvasininkas pastorius ar kunigas Bažnyčioje privalo skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus ir atskleisti visiems, kaip turi išsipildyti slėpinys, nuo amžių uždengtas Dieve – visų dalykų Kūrėjuje, - kad dabar per Bažnyčią taptų žinoma <...> daugeriopa Dievo išmintis.” (Ef 3,8-10).

Kokį Dievo išminties slėpinį turi krikščionis skelbti pagoniui? Paulius skelbia apie iš anksto paskirtuosius, apie tuos kuriems dėl Jėzaus Kristaus atleistos nuodėmės, apie tuos kurie skelbia Jo Žodį, Tiesą, Dievo išminties slėpinius, kurie nedaugeliui atskleisti Šventosios Dvasios veikimu.

Brangūs klausytojai, Biblija atskleidžia tiesą, kurios negali atskleisti ir išmintingiausi pasaulio mokslininkai. Dievo Žodis sako: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli. Dievas per Šventą Dvasią atskleidė  tiesą savo žmonėms. O vienas iš reformatų tikėjimo knygų Heidelbergo Katekizmas irgi moko: Šventoji Dvasia <…> yra man duota, ir tikru tikėjimu daro mane Kristaus ir visų Jo geradarybių dalininku, guodžia mane ir pasiliks su manimi per amžius (Hdbg Kat. 53 kl.) Ir kita tikėjimo knyga – Vestminsterio išpažinimas mums paaiškina: Visus, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė gyvenimui, ir tik juos, Jis numatytu metu ir pašaukia savo Žodžiu bei Dvasia iš prigimtinės nuodėmės bei mirties būsenos malone ir išgelbėjimu per Jėzų Kristų. Jis apšveičia jų protus dvasine išgelbėjimo šviesa, kad šie suprastų tai, kas yra Dievo. (V.T.I. 10.1) Ir pagaliau Paulius laiške Titui rašo: Kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo to Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, jo malone nuteisinti, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojas (Tit 3,4-7).

Mielieji, mes krikščionys skelbiame Dievo slėpinių išmintį, o ne pasaulio išmintį! Ir kas iš to?

Evangelijoje pagal Luką mūsų Viešpats Jėzus Kristus džiaugėsi: Aš šlovinu tave Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams (Lk 10,21). Jėzus išskiria Mažutėlius nuo išmintingųjų ir gudriųjų. Kodėl? Prisiminkime kiekvienas savo vaikystę. Kiekvienas buvome mažutėliu. Fiziškai, ir ypač tuometiniu savo tikėjimo skaidrumu. Mažas vaikas, kuo jis jaunesnis tuo nuoširdžiau pasitiki savo tėvais, nors ir visiškai nesupranta kaip gali tėvas ar mama jam padėti, išgelbėti, apsaugoti. Užaugęs žmogus tampa gudriu ir išmintingu, bet tikėjimo neįgauna daugiau nei tas vaikas. Jie nutaria, jog gali pasitikėti savimi, patys išsigelbėti, savo pastangomis užsitarnauti Dievo palankumą, karalystę, amžinybę. Daugelis pasaulio žmonių Dievo slėpinius bando išaiškinti per pasaulio žvilgsnį, žmogiškosiomis akimis, bet ne dieviškosiomis... Tačiau Viešpats savo tiesos slėpinius apreiškė žmonėms per tikėjimą, per Šventą Dvasią, o ne per pasaulio taisykles įrodymus, gudriųjų išmintį.

Nors, kaip Saliamonas sako, mes negalime visko žinoti nei apie šio pasaulio dalykus ir ypač apie amžinojo žmogus negali perprasti nei pradžios, nei pabaigos to, ką Dievas daro (Mok 3,11). Visgi mes turime viltį nes Jėzus ir mums sako: Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę (Mt 18,3). Turėkite tikėjimą Dievu! Ir tada jūs žinosite Dievo gelmes (Mk 11,22). Heidelbergo katekizmas paaiškina kas yra tikėjimas: Tai ne vien mano aiškus supratimas kad tiesa yra ta, ką mums Dievas apreiškė savo Žodyje. Tai ir Šventosios Dvasios manyje per Evangeliją žadinamas nuoširdus pasitikėjimas, kad Dievas ne tik kitiems, bet taip ir man vien iš malonės ir tik dėl Kristaus nuopelno dovanoja nuodėmių atleidimą, amžinąjį teisumą ir palaimą (H.K. 21 klausimas/atsakymas).

Taigi, manau, kad jau galime atsakyti į klausimą, užduotą pradžioje? Kodėl  aš tikiu Dievą? Tik vienintelis Dievas gali atskleisti apie pasaulio slėpinius, apie amžinybės slėpinį. Be Dievo aš negaliu suprasti apie Jo Karalystę, apie gyvenimo prasmę, be Dievo aš tiesiog kaip gyvulys. Mirtingasis nesupranta didybės, jis panašus į nugaištantį gyvulį, skaitome 49 Psalmėje  ir dar:  Tad iš kur ateina išmintis? Kur supratimo buveinė? Nuo visų gyvųjų akių ji uždengta. <...> Vien Dievas kelią į tą težino, tik jis težino buveinę. Juk jis mato žemės pakraščius ir stebi visa po dangumi. ... O žmogui jis tarė: Tikėk manimi, pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis, o vengimas pikta – protas (Job 28,20. 23. 28).

Jėzus kviečia mus: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jūs atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą (Mt 11,28). Ateikime pas Jėzų ir raskime atgaivą Jame. Arba pasilikime pasaulyje, be Viešpaties, be Jo išminties, be Jėzaus ir be išgelbėjimo – tik laikiname ir beprasmiame. Ką pasirinksime? Manau šios dienos skaitinys mums atsakė.