Emilis Valkiūnas

Liepos pirmąją Panevėžio  evangelikų  reformatų parapijos valdyba, atsiliepdama į Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų  parapijos  kvietimą  atvykti šventinėms  pamaldoms, suorganizavo išvyką su penkiais  maldininkais entuziastais:  Palmyra Griciūniene, Aldona Mikulėniene, Regina Puodžiūniene, Emiliu Valkiūnu, parapijos  pirmininkui kurt. Petrui Romualdui  Puodžiūnui vadovaujant ir vairuojant...

Dulkiant smulkiam, silpnam lietučiui po aštuntos valandos ryto visi susėdę Petro mašinon išvykome į Nemunėlio Radviliškį. Pagrindinis šio kelionės tikslas – dalyvauti šventinėse pamaldose, padėkoti Dievui už Jo ištikimą meilę bei pasveikinti  kunigę Sigitą Veinzierl penkiolikos  metų  ordinacijos  sukaktuvių proga.

Besižvalgydami į Šiaurės Lietuvos gražiai  žaliuojančius  laukus, rodos, mažai paliestus sausros, už poros valandų  įriedėjome į Nemunėlio Radviliškį. Privažiavome  labai  gražią evangelikų reformatų bažnyčią – raudonų plytų mūrinę gražuolę, neogotikinio stiliaus. Mašinų  aikštelėje  jau būriavosi ką tik atvažiavę Vilniaus  ir Biržų  parapijų  moterys – entuziastės, mėgstančios broliškus tarpusavio apsilankymus vieni pas kitus pamaldose, pasisvečiavimus... Trumpi pasisveikinimo žodžiai, broliški – seseriški apsikabinimai, ir visi patraukėme link bažnyčios.

Bažnyčios vidus, sienos ir lubos po neseniai  atlikto remonto švytėjo ryškia baltuma. Puikiai, gražiai ir protestantiškai santūriai švytėjo išpuoštas Dievo Stalas, prie kurio vedė per visą bažnyčią nutiestas ramių spalvų kilimas. Praėjusio amžiaus, savito stiliaus suolai dvelkė iškilminga senove. Visas bažnyčios  interjeras atrodo kvietė į iškilmingas kunigės Sigitos Veinzierl laikomas pamaldas. Netrukus visi suolai buvo užpildyti net iš keliolikos parapijų susirinkusių tikinčiųjų. Skambant Papilio vargonininkės Vigilijos Macienės elektrinių vargonų muzikai kunigė Sigita Veinzierl pradėjo to sekmadienio pamaldas. Po trumpos pamaldų įžangos ?(gal po įžanginės giesmės, Atgailos maldos, Tikėjimo išpažinimo) buvo pasakytas puikus, krikščionio sielą pastiprinantis pamokslas. Pamaldose buvo švenčiama Viešpaties Vakarienė, joje dalyvavo gan nemažai tikinčiųjų. Pasibaigus pamaldoms buvome kviečiami neišsiskirstyti, bet paklausyti Papilio miestelio kultūros namų  Rovėjūnės moterų kvarteto, vadovaujamo V. Macienės. Buvo sugiedota  keletas gražių, melodingų giesmių. Kas pasiliko klausytis, tie tikrai pajuto sielos džiaugsmą, sklindantį nuo šių moterų  kvarteto balsų.

Po koncerto susirinkusieji sveikino gerb. kunigę Jos šventės proga. Draugystės tęsiniui  mes visi susirinkome į kleboniją, pasivaišinti Agapėje. Po kavos, arbatos, tortų, pyragaičių, vaisių, susėdome pasižiūrėti ir paklausyti kunigės Sigitos sukurto filmuko apie jos dvasinės tarnystės veiklą nuo pradžių pradžios, dabartinės šeimynos su septyniais globotiniais sukūrimą, turiningą bažnytinę veiklą: kaip su suaugusiais parapijiečiais, taip ir su parapijos vaikais, jaunimu.

Po pakartotinių vaišių pradėjome ruoštis į kelionę, tačiau mes – panevėžiečiai  buvome pakviesti  dar pratęsti Agapę pas mūsų pirmininko Petro Puodžiūno sesutę kurt. Valeriją Kubiliūnienę – Nem. Radviliškio parapijos pirmininkę į jos vienkiemį šalia miestelio atžymėti  jos gimtadienio, labai gražiai sutampančio su šventinėmis pamaldomis, su mūsų atvažiavimu.

Pakeliui užsukome į Nem. Radviliškio reformatų kapinaites, aplankėme  Lietuvos Nepriklausomybės  Akto  signataro Jokūbo Šerno amžino poilsio vietą ir netoliese – jo brolio Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios superintendento kun. Adomo Šerno kapą.

Iš  kapinaičių  nuvykome  pas Valeriją, kur mus pasitiko tikras, lietuviškas cepelinų stalas. Cepelinai su grybų–grietinės padažu buvo tokie skanūs, kad  ir po gausios Agapės klebonijoje, dar  atradom  vietos  ir šiems  skanėstams... Apžiūrėjome puikiai tvarkomą sodybą: pilną gėlių, vaismedžių, dekoratyvinių augalų. Prisigrožėję, prisivaišinę patraukėme link Biržų, Panevėžio pakeliui užsukdami į Kirkilų kaimą, kur neseniai pastatytas, labai įdomios konstrukcijos apžvalgos bokštas. Mūsų Aldona Mikulėnienė  užlipo net iki pat bokšto viršaus! Dar aplankėme ir garsiąją gipso klodų žemės įgriuvą – Karvės olą bei kitas įgriuvas, kurių  tame krašte pilna.

Prisivaikščioję, pilni įspūdžių, be sustojimu po geros valandos, jau vėlokai vakare grįžome kiekvienas į savo gatvę, savo namus. Esame dėkingi radviliškiečiams už pakvietimą, šiltą priėmimą, už maloniai ir įdomiai praleistą šį liepos pirmosios sekmadienį.

Palmyros Griciūnienės nuotraukos