Kun. Tomas Šernas

Sugrįžti prie šios temos mane paskatino neseniai  perskaitytos knygos. Jaunas musulmonas  Nabeel Qureshi atsivertė į krikščionybę ir parašė knygą IEŠKOJAU ALACHO, SURADAU JĖZŲ.
Vienas iš jam sunkiai suvokiamų krikščionybės klausimų buvo Trejybė. Musulmonui  sunku  suvokti Vienatinio Dievo tiesos trejybiškumą. Netikėtai kelio pradžia į Trejybės suvokimą tapo chemijos pamoka. 

Joje jis sužinojo, jog molekule, turinti rezonansą, yra skirtingų struktūrų, t.y pavidalų. Tokia molekulė kiekvieną laiko akimirką yra dviejų ar trijų skirtingų struktūrų ir sykiu nėra nei viena iš savo struktūrų bet kuriuo laiko momentu, bet tik visos kartu. Tai reiškia, kad du, trys ar daugiau to paties reiškinio aspektų gali būti stebimi ir aprašomi nepriklausomai vienas nuo kito, bet jų teisingumu galima įsitikinti tik tuomet, kai jie tinkamai tarpusavyje susieti. Tai vadinama komplimentarizmu – vienas kitą papildantys aspektai sudaro reiškinio užbaigtumą. Fizikos tyrinėtojas Nilsas Boras dar pirmoje XX amžiaus pusėje pastebėjo, kad atominės dalelės turi dvi tarpusavyje susijusias , bet akivaizdžiai prieštaringas charakteristikas, pavyzdžiui, dalelė ir banga. Vienu metu negalima stebėti abiejų charakteristikų, nes abu veiksniai reikalauja vienas kitam trukdančių matavimų. Komplimentarizmo, arba papildomumo suvokimas tapo mąstymo būdu ir kituose gamtos moksluose. Teologijos daktaras Tomas Širmacheris savo knygoje VILTIS EUROPAI į šį reiškinį atkreipė dėmesį ir paaiškino jo teologinę prasmę.  Krikščionybės teologijoje šis papildomumo principas žinomas seniai. Jėzaus įsakymas, kuriame apreiškiama ir atskleidžiama Dievo Trejybė, mūsų mintis kreipia papildomumo - užbaigtumo keliu: “Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.  Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu,  mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen“. Mt. 28.18-20 

Be apreikštosios Trejybės ir dvejopos Kristaus prigimties kanoniniame  Šv. Rašte yra ir daugiau vienas kitą papildančių doktrinų:  predestinacija ir atsakomybė, įstatymas ir malonė, Sakramentai kaip Dievo veikimas ir žmogaus veikimas, taip pat vyro ir moters lygiateisiškumas bei jų skirtumai.

Kaip pasireiškia egalitarizmas teologijoje ir krikščionybėje?

Egalitarizmas [pranc. égalitarisme - lygiava] - utopinė teorija, skelbianti visuotinę lygybę visuomenės organizavimo principu.

Tai yra doktrina, teigianti, kad visi individai žemėje yra lygūs, o žmonių socialinės padėties skirtumus lemia ne skirtingi žmonių gebėjimai, o sudarytos galimybės vieniems išnaudoti kitus. Pamatinė egalitarizmo prielaida yra panaši į religinę dogmą. Anot egalitaristų, abejojantieji šia doktrina ne tik klysta, jie daro neatleistiną nuodėmę. Ši nuodėmė gali būti skirtingai pavadinta nelygu esamam kontekstui. Vienu atveju tai bus „seksizmo“, “rasizmo”, “homofobijos” ar panašios nuodėmės.  Bendras šių nuodėmių bruožas yra tas, kad jos nusako kokį nors krikščioniškos bendruomenės uždarumo aspektą, kuris nėra suderinamas su egalitarizmo dogma. Todėl kitoks įsitikinimas yra smerktinas kaip prietaras. Utopiniam egalitarizmui rūpi ne tiek turtinis žmonių skirtingumas ir jo mažinimas, kiek apskritai žmonių skirtingumas. Visuomenė yra kritikuojama. Nes visuomenė  leidžia nelygybę tarp skirtingų žmonių ar socialinių grupių. Tikėjimas ir kultūrinis paveldas įtakoja žmonių ir socialinių grupių skirtingą pripažinimą visuomenėje. O tai egalitaristui nepriimtina. Faktinis žmonių skirtingumas ir jų nelygybė egalitaristo yra suvokiama ne kaip Dievo nulemta tvarka ar susiklosčiusių objektyvių sąlygų rezultatas, bet kaip įkaltis prieš esamą tvarką.

Atskirtis ir atvirumas

 Todėl imamasi politinių priemonių ne tiek turtinei,  kiek  kitokiai nelygybei sumažinti. Tai ir “pozityvioji” diskriminacija, ir panašios ideologinės politinės priemonės, turinčios sumažinti “atskirtį” ir padidinti  “atvirumą”.  Tačiau krikščioniška bendruomenė ar pati visuomenė nėra atvira jokia absoliučia prasme. Juk kiekvienam nariui joje keliami įvairūs reikalavimai. Laisvė skirtingai traktuoti žmones priklausomai nuo jų išpažįstamų vertybių ir daromų darbų yra Bažnyčios bei visuomenės funkcionavimo sąlyga. Tai yra elementari mąstymo ir emocijų laisvė, kuri mums yra duota Dievo. Bet dėl egalitaristinės ideologijos įtakos mums įprastos laisvės padėtis keičiasi. Šia laisve pradedama abejoti. Krikščionys vis atkakliau verčiami atsisakyti kriterijų, pagal kuriuos vertinamos žmonių vertybės ir poelgiai. Pavyzdžiui, liberalusis teologų sparnas po truputį keičia požiūrį į Šv.Vakarienės (Eucharistijos) sakramentą, darydamas jį atvirą visiems - vaikams ar net nekrikščionims , juk visi lygūs. Kai kuriose bažnyčiose išdidžiai laiminamos tos pačios lyties poros, nes, esą, visi yra lygūs. Teigiama, jog tai tobulesnė egalitarinio pobūdžio  kristologija. Tačiau realiai vis labiau įsiviešpatauja privalomas atvirumas visiems žmonėms ir jų skirtingiems  požiūriams.

Krikščioniška etika bei moralė pertvarko mūsų nuodėmingą puikybę bei pagundas,  t.y. daro atranką ir atmeta – diskriminuoja - mintis, darbus ir žmones. O  egalitarinė moralė kaip aukščiausiąją vertybę iškelia patį “nediskriminavimą”. Egalitarizmas kaip mąstymo būdas dažnai įtakoja krikščionis, nes svarstymuose apie tikėjimą linkstame išryškinti tik vieną mums patinkantį aspektą kito sąskaita.

Vakarų pasaulyje egalitarinės ideologijos dėka vis dažniau peršama „neutralaus“ ir abstraktaus žmogaus koncepcija kaip vienintelė teisinga. Be to, ši abstrakcija yra pateikiama ir kaip universali laisvės forma. Tačiau sugriaudamas Babelio bokštą ir sumaišydamas kalbas Dievas parodė, jog nenori nei universalaus miesto, nei tokios žmonijos.

Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau! (Ps 27,8)

Šv. Rašte yra vienas kitą papildančių doktrinų:  predestinacija ir atsakomybė, įstatymas ir malonė, Sakramentai kaip Dievo veikimas ir žmogaus veikimas, Dievo pyktis ir Dievo meilė,  taip pat vyro ir moters lygiateisiškumas ir skirtumai. Negalime išryškinti tik vieno mums patinkančio aspekto kito sąskaita. Negalime nei suabsoliutinti kieno nors lygybės, nei kalbėti tik apie malonę ar tik išganymą visiems apgailestaujantiems. Tai yra teisingi dalykai, mes mėgstame apie juos kalbėti, bet jie yra tik dalis to, kas yra mums sakoma Šv. Rašte. Ieškodami Dievo veido, turime nuolankiai priimti ir iš pirmo žvilgsnio prieštaraujančius aspektus, nes jie turi būti apmąstomi kartu.