Kun.Tomas Šernas

Pranašas Ezechielis skelbė Dievo Žodį: "Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį. Aš įdėsiu į jus savo Dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano nuostatus ir vykdytumėte mano sprendimus." (Ez 36,26-27)

Pranašautas Dievo Dvasios “įdėjimas” žmonėms įvyko per Sekmines. Ne visiems žmonėms buvo įdėta, bet tik tikintiems ir Jėzų mylintiems. Tai yra sąlyga:

“Judas – ne Iskarijotas – paklausė: „Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?“ 
 Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris mane siuntė. Aš jums tai pasakiau, būdamas su jumis, o Guodėjas – Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, – mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau.” (Jn 14, 22-26) 

Šį sąlyga „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio “labai svarbi, tik iš jos kyla krikščioniškas tikėjimas. Apaštališkajame išpažinime – tikėjimo simbolyje, esti trys skyriai, kurie prasideda svarbiu žodžiu – tikiu.

Pirmasis nusako  tikėjimą dangaus ir žemės kūrėju Dievu, antrasis - tikėjimą Dievo Sūnumi, trečiasis -  tikėjimą Šventąja Dvasia ir žmogumi. Išpažinime išpažįstamas tikėjimas ne tik Dievą ir Sūnų, bet ir į žmogų!

Būtent tai, kad mirtingas žmogus yra įtrauktas į krikščionišką tikėjimo simbolį, yra Šventosios Dvasios veikimas. Neužtenka tikėti Dievą ir Kristų, nes “ir velniai tiki” – sakytų Liuteris. O reformatų teologas Karlas Bartas rašė, kad tikėjimui neužtenka “tikėjimo objektų” , t.y. Dievo ir Kristaus. Tikėjimo formulėje, simbolyje, būtinai reikia „subjektyvumo“- žmogiško „šventųjų bendravimo“. 

Šventiesiems, t.y. Jėzaus draugams nereikia nurodinėti, ką  jie turi daryti. Tikintis žmogus, kuris tiki Kūrėją ir Jėzų Kristų, jau yra Dievo veiksme, Jo reikaluose. Tokiu žmogumi-krikščionimi galima tapti ir tampama tik veikiant  Šventajai  Dvasiai, kuri nuolatos moko ir primena : „mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau.”  (Jn 14, 26) 

Dešimtį dienų Jėzaus mokiniai užsidarę meldėsi. Po to gavo Dvasios dovanas - laisvę nebijoti, laisvę būti dėkingu, laisvę  būti gailestingu, laisvę prisiimti atsakomybę už Žodį ir žmogų. Mes patys iš savęs neturime tokios laisvės - ji nuolatos mums duodama, o mes nuolatos atnaujinami: “Kūniškas mąstymas – tai mirtis, o dvasiškas – gyvenimas ir ramybė”  (Rom 8,6)

 Ši vėl ir vėl mums pasiūloma laisvė yra stebuklas.  Toks pats stebuklas, kaip dangaus ir žemės sukūrimas, ir Jėzaus gimimas iš mergelės, ir prisikėlimas iš mirties. Tai dovana ir stebuklas – ne tik Bažnyčios, bet ir žmogaus gimimas iš naujo  - per Dvasią.

Amen.