Paminėtos 184-osios didvyrio Simono Konarskio žūties metinės

Spausdinti

Vasario 28 dieną Vilniaus Simono Konarskio gimnazijos mokiniai ir mokytojai, reformų bendruomenės nariai minėjo Abiejų Tautų nacionalinio didvyrio Simono Konarskio 184-ąsias žūties ir 215-ąsias gimimo metines prie paminklinio akmens, kuris pernai rudenį atnaujintas, atkuriant ant jo sovietų numuštą erelį, simbolizuojantį kovotoją už laisvę.

Simonas Konarskis gimė 1808 metų kovo 17 d. (kovo 5 d. senu stiliumi) reformatų šeimoje Seirijų parapijos Dapkiškių dvare, netoli Simno. Seirijų reformatų bažnyčios kunigas Stanislovas Monkevičius pakrikštijo karininko Jurgio Simono Konarskio sūnų net keturiais vardais: Simonas, Konstantinas, Juzefas, Ignacas. 

Simonas lankė pradžios mokyklą Simne, po to įstojo į Lomžos karo mokyklą – ruošėsi karininko karjerai kaip jo tėvas bei senelis. 1825 metais jis pradėjo karinę tarnybą – tapo Lenkijos karalystės I- ojo šaulių pėstininkų pulko savanoriu. Po dviejų metų jau buvo puskarininkis. 1830 metais lapkričio  29 d. Lenkijoje prasidėjus sukilimui, jo pulkas, kaip ir visa karalystės kariuomenė, perėjo į sukilėlių pusę. 1831 metais sukilimas persimetė į Lietuvą. S. Konarskis su generolo Chlapovskio korpusu persikėlė per Nemuną padėti vietos sukilėliams. Dalyvavo Panerių kautynėse prie Vilniaus, kurias sukilėliai po atkaklių mūšių pralaimėjo ir pasitraukė į Lietuvos gilumą. Gavęs kapitono laipsnį ir teisę vadovauti batalionui, S. Konarskis dalyvavo kautynėse prie Panevėžio ir Šiaulių, buvo apdovanotas kryžiumi už narsą. Nuslopinus sukilimą, emigravo į Prancūziją, dalyvavo italų, lenkų tautinio išsivadavimo sąjūdžiuose, propagavo visų Europos tautų kovotojų už laisvę solidarumo idėjas, ragino kovoti dėl pilietinių teisių.

1835 m. gruodžio mėn. S. Konarskis slapta perėjo Rusijos sieną, užmezgė ryšius su Vilniaus, Tartu slaptomis organizacijomis, Kijevo universiteto studentais, revoliucingai nusiteikusiais rusų karininkais. Caro valdžia, įnirtingai ieškodama S. Konarskio, kaip vieną iš atpažinimo žymių minėjo grojimą fleita.

1838m. birželio 8 d. netoli Rukainių, prie Rukainės upelio stovėjusioje Ašmenos trakto Kryžkelio pašto stotyje žandarų buvo atpažintas ir suimtas, nes visose pašto stotyse, miesto prieigose žandarai turėjo S. Konarskio veido litografuotus atvaizdus su aprašymu. Jis buvo atvežtas į Vilniaus bazilijonų vienuolyną ir įkalintas toje pat patalpoje, kurioje prieš 15 metų kalėjo Adomas Mickevičius. Prasidėjo tardymai, kankinimai: ant supjaustytos odos pylė spiritą su laku, kurį padegdavo, į panages kalė vinis. Dar kalėjime S. Konarskis tapo didvyriu. Jo laiškai pateko į laisvę, plito nuorašais per medikus studentus.

Nepasisekus suorganizuoti pabėgimą, S. Konarskis buvo sušaudytas 1839 m vasario 27 d. Vilniuje, Poguliankos priemiestyje (dabar Muitinės gt.) Į mirties bausmės įvykdymo vietą Simoną Konarskį lydėjo Vilniaus reformatų bažnyčios kunigas senjoras Steponas Lipinskis, kuris prieš tai ilgai su juo kalbėjosi, skaitė atgailos psalmes.

Didžiulės minios vilniečių susirinko į bausmės vietą atsisveikinti su Simonu Konarskiu ne kaip su kaliniu, o kaip su didvyriu.

1924 m. minint 85-ąsias nacionalinio didvyrio mirties metines menamoje sušaudymo vietoje reformatų bažnyčios Vilniaus Sinodas padėjo atminimo akmenį su užrašu: Čia 1839 m. vasario 27 d. žuvo nacionalinis didvyris Simonas Konarskis ir didžiuliu ereliu, plačiai išskėstais sparnais.

2023 m. vasario 28 d. minėjime prie paminklinio akmens gimnazistai skaitė Simono Konarskio atminimui skirtus žodžius, priminė didvyrio gyvenimo akimirkas, Jo didelę drąsą ir valios jėgą. Kalbėjęs gimnazijos direktorius Valerijus Jaglinski pabrėžė, kad Simonas Konarskis yra sektinas pavyzdys dabartiniam mūsų jaunimui, gyvenančiam šiais neramiais laikais, dėkojo reformatų bendruomenės nariams, kurie jau ne pirmą kartą dalyvauja bendruose renginiuose, pagerbiant lenkų ir lietuvių tautų didvyrį Simoną Konarskį.

InfoRef_LT

Rūtos Vaitiekūnienės nuotraukos: