Holger Lahayne: turime žinoti Bibliją ir tuo pačiu būti šiuolaikiški

Spausdinti

Žurnalistė Aurelija Arlauskienė

Turistai, užsukantys į Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčią, maloniai nustemba, sužinoję, kad jiems įdomiai ir įtaigiai apie evangelikus reformatus, taip pat apie šią istorinę šventovę taisyklinga lietuvių kalba pasakoja vokietis Holger‘is Lahayne, Vilniaus ev. reformatų parapijos II-asis dvasininkas, šiomis dienomis pažymintis gyvenimo Lietuvoje trisdešimtmetį.

Kas ir kodėl jauną svetimšalį atvedė į ką tik  nepriklausomybę iškovojusią Lietuvą, kai iš jos į pasaulį, ieškodami geresnio gyvenimo, pasklido šimtai tūkstančių lietuvių? Kas lėmė, kad menus studijuoti svajojęs talentingas vaikinas pasuko teologijos keliu? Ką pavyko nuveikti per tuos tris dešimtmečius Lietuvoje? Kokias šeimos tradicijas puoselėja su žmona Rima ir keturiais vaikais? Apie tai žurnalistės Aurelijos Arlauskienės ir Holger‘io Lahayne interviu.   

Į Lietuvą atvykote 1993-aisiais, įsimintinų įvykių mūsų valstybei metais: Algirdas Brazauskas išrinktas pirmuoju nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentu; įvestas šalies piniginis vienetas litas; išvesta okupacinė sovietų kariuomenė; Lietuvoje lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Ir jūs lapkričio mėnesį atvykote į Šiaulius. Koks buvo pirmasis įspūdis? Ir kodėl Šiauliai?

Civilinę tarnybą (vietoj kariuomenės) atlikau su Viktoru, rusakalbiu vokiečiu, gimusiu Sovietų Sąjungoje. Jis pažinojo kitą vokietį, kuris jau dirbo su Lietuvos krikščionišku fondu (tada dar Labdaros fondas) Šiauliuose. Tai buvo viena pirmųjų krikščioniškų organizacijų, įsisteigusių Gorbačiovo laikais.  Jai vadovavo Otonas Balčiūnas, Fondo veiklos sritys buvo labdara, leidyba ir evangelizavimas. Mano misijos (Neues Leben) vadovai nusprendė siųsti Viktorą ir kitą mano teologijos studijų metų draugą į žvalgybinę kelionę. 1991 m. vasario mėnesį jiedu atvyko į Šiaulius. Sužavėti Fondo komandos uolumu, drąsa, vizija, jie persikraustė į Lietuvą 1991-1992 metais. Aš su jais nuo pat pradžių dalyvavau šiame procese – pirmą kartą į Lietuvą su labdara atvykau 1991-ųjų balandį. Visuotinė pilkuma, pustuštės parduotuvės, eilės prie kuro kolonėlių... Tas dar tebetvyrantis sovietinis palikimas manęs neatbaidė, nes žmonės pasirodė labai draugiški, didelį įspūdį paliko Fondo darbuotojų pasiaukojimas. Po to dar keliskart, draugų prašomas padėti, lankiausi Lietuvoje. Ypač įsimintina buvo 1991 m. rugpjūčio kelionė iš karto po pučo Maskvoje. Kai įvažiavome į Lietuvą prie Lazdijų (buvo praėjusios trys savaitės po Medininkų įvykių), sienos praktiškai nebuvo – paprastas statybininkų vagonėlis ir viskas. Muitininkas norėjo į mūsų pasus įspausdinti LR vizą, bet...baigėsi rašalas. Tai mes, įvažiuojantieji, padėjome jam su savo rašiklio rašalais.          

Apsisprendęs jungtis prie vokiečių komandos, 1993 metų lapkričio viduryje su furgonu atvykau į Šiaulius. Buvo drėgna, šalta, tamsu, bet visi buvome labai viltingai nusiteikę. Pirmasis šaltas dušas mus, vokiečius, ištiko 1994 metų pradžioje – iširo santykiai su Fondu, nes jo pirmininkas manė, kad mes, užsieniečiai, paklusniai vykdysime jo nurodymus, o mes norėjome dirbti komandoje kaip partneriai. Mūsų keliai išsiskyrė. Tik gaila, kad krikščionys apkaltino mus nebūtais dalykais. Tai mus labai prablaivė. Likome Šiauliuose, įsteigėme savo organizaciją, 1995 metais pradėjome leisti žurnalą Prizmė, tesėmė labdaros ir evangelizavimo veiklą. Draugai su šeimomis 1998 metais grįžo į Vokietiją, o aš – pasilikau. 

Kur jūs gimėte? Užaugote? Kas jūsų tėvai?

Gimiau Žemutinėje Saksonijoje, Vokietija,  regione tarp Hanoverio ir Hamburgo (Lüneburger Heide). Kraštas panašus į Lietuvą – ne tankiai apgyvendintas, daug miško. Lankiau gimnaziją Celėje. Abu tėvai iš tremtinių šeimų. Lahayne'ai, hugenotų palikuonys, gyveno prie Berlyno. Bet mano senelė karo pabaigoje turėjo pabėgti iš Pomeranijos, kur vyras dirbo mokytoju. Jis ir du jo broliai mirė sovietų karo nelaisvėje. Mamos tėvas buvo ūkininkas Čekijoje, čia šeima išgyveno karą. Jo pabaigoje vokiečių mažuma iš Čekijos buvo išvaryta, šeima atsidūrė Bavarijoje. Abiejų tėvų šeimos nebuvo religingos, bet po karo mano tėvo mama įtikėjo. Tėvai, Ingo ir Hildė, susipažino liuteronų pietistų jaunimo grupėje ir susituokė 1966 metais. Po metų gimiau aš, pirmasis iš keturių vaikų.      

Kada nusprendėte studijuoti teologiją? Kas paskatino?

Kai man buvo penkiolika metų, pradėjau daug piešti, tapyti, domėtis meno istorija. Po mokyklos ketinau stoti į dailės akademiją, tapti tapytoju. Bet per tuos beveik dvejus civilinės tarnybos metus mano svajonių kortos pradėjo maišytis. Po tarnybos Heseno sostinėje Vysbadene studijavau komunikacijos dizainą – menas plius fotografavimas, maketavimas, rinkodara ir t.t. Puikios studijos, ir iki šiol liko domėjimasis menais, architektūra. Bet augo ir susidomėjimas teologija. Vienas iš jau minėtų vokiečių draugų atsiuntė įvairių knygų. Po truputį supratau, kad nenoriu visą gyvenimą skirti reklamos pasauliui. Procesas buvo nelengvas, net gana skausmingas, nes kažkokio ryškaus pašaukimo nebuvo. Nutraukiau dizaino studijas ir 1990 m. nusprendžiau visai pereiti į teologiją, tapau mano misijos įkurtos seminarijos (šiandien TSR – Theologisches Seminar Rheinland) studentu.      

Nuo 2001 m. einate įvairias pareigas Lietuvos krikščionių studentų bendrijoje (LKSB), nuo 2009 m. – šios bendrijos tarybos pirmininkas. Taigi turite didelę patirtį dirbdamas, bendraudamas su studentais. Kokie jie, tie krikščioniški studentai?

Dar 1996/97 metais užsimezgė mūsų santykiai su LKSB ir IFES (tarptautinė sąjunga, kuriai priklauso ir Lietuvos studentų judėjimas) žmonėmis. 1997 m. rudenį įsikūrusiame Šiaulių universitete (nuo 2021 m. – VU Šiaulių Akademija), ypač po šveicarų grupės viešnagės ir čia organizuotų renginių, atsirado krikščionių studentų grupė. Joje mano žmona Rima pradėjo vesti Biblijos studijas, vėliau, kai gimė vaikai, prisijungiau ir aš. Tie krikščionys studentai yra iš skirtingų bažnyčių. Bet visus juos vienija siekis liudyti Jėzų Kristų bendramoksliams. Iš esmės LKSB yra labai protestantiška organzicaija, nes veiklos centre nestovi dvasininkai, kapelionai ar pan. Darbuotojai tik buria studentus, kad jie dalintųsi Evangelija su kitais. Raginame jungtis prie evangeliškų bažnyčių, nes Bendrija, viso labo, yra tik bažnyčių pagalbininkė universitetuose. Pabrėžiame ir mokinystę (augimas tikėjime), ir evangelizavimą. Iš tiesų tai veikia: buvę agnostikai ar atšalę bažnyčios nariai studijų metais atranda tikėjimą ir patys priima atsakomybę. Kaip, pavyzdžiui, Justinas, VU studentas fizikas iš Šiaulių. Po ilgo svarstymo jis nusprendė sekti Jėzumi. Dabar jis ištikimai lanko mūsų (Vilniaus) bažnyčios pamaldas ir Biblijos studijas, universitete rūpinasi savo grupiokais, pakvietė juos į evangelizacijos renginius VU rugsėjo mėnesį.   

Ilgus metus dėstote Evangeliniame Biblijos institute, esate dogmatikos ir etikos dėstytojas.

Evangelinis Biblijos institutas (EBI) įsikūrė Šiauliuose prieš maždaug 25 metus. Pradžioje tai buvo vien Laisvųjų krikščionių bažnyčios (LKB) ir pradžioje interviu mano minėto Lietuvos krikščioniško fondo projektas. Paskaitos vykdavo Ginkūnų dvare, Šiaulių rajone. Vėliau pradėjo mokytis vis daugiau studentų iš kitų bažnyčių, ypač Tikėjimo žodžio (dabar Lietuvos Evangelinių Bažnyčių Bendrijos - LEBB). 2012 metais pasikeitė valdymas, EBI tapo VšĮ su septyniais dalininkais – kelios misijos ir trys bažnyčios: Laisvųjų Krikščionių Bažnyčia, LEBB ir mūsų Reformatų Bažnyčia. Buvo įsteigtas dar vienas studijų centras Vilniuje, Pilaitėje. Paskaitos anksčiau vykdavo kartą per mėnesį – nuo penktadienio iki sekmadienio, dabar – tik šeštadieniais. Tai leidžia dirbantiems paraleliai studijuoti (kaip mūsų katechetui Dainiui). Studentai lieka savo bendruomenėse, toliau jose tarnauja. Todėl visa mokymo programa išlieka artima tarnautojų kasdienybei ir bažnyčių tikrovei. Didelis EBI privalumas yra evangelikų bendradarbiavimas ir pačių studijuojančių – iš kartais labai skirtingų bažnyčių – pasidalinimas, diskusijos. Galime ir turime mokytis vieni iš kitų. Taigi EBI padeda visaip praplėsti studentų akiratį. 2004 m. buvau pakviestas dėstyti tik vieną dalyką, po kurio laiko jų atsirado vis daugiau. Teko pačiam įsigilinti į įvairias mokymo sritis, pats daug ko išmokau – ir apie mūsų reformatų tradiciją. Po sesijos studentai gauna išsamų mano paskaitos tekstą, kurį suredaguoja žmona Rima. Jau kurį laiką daug paskaitų įrašomos. Trūkumas tas, kad diskusijos nebe tokios gyvybingos kaip anksčiau...  

Deja, LKB ir dvi menonitų misijos paliko EBI, prieš keturis metus uždarytas Šiaulių studijų centras. Liko per 30 studentų ir keturių dėstytojų branduolys. Iššūkių, kaip visada, nemažai, bet mus džiugina tai, kad visi puikiai sutariame. Mus vienija ištikimybė Biblijos autoritetui ir evangelikų paveldui bei dėmesys bendruomenių reikmėms ir evangelizavimui. Džiaugiuosi, kad mūsų Bažnyčios vadovybė palaiko EBI – juk turime tęsti protestantų teologinio švietimo viziją.

Kokia jūsų profesinio domėjimosi ir veiklos sritis?

Jau nuo mokyklos laikų domiuosi istorija. Tai padeda ir bažnyčios kontekste, nes neužaugau reformatų tradicijoje. Todėl man pačiam teko išsiaiškinti, kur mūsų šaknys, kokia reformatų teologijos istorija ir t.t. Bet dar studijų laikais didelę įtaką man darė anglikonų kunigo ir teologo Johno Stotto (1921–2011) veikalai ir mintys. Jis pabrėžė, kad krikščionys pašaukti į dvigubą klausymąsi: paklusniai ir pagarbai klausytis Dievo užrašyto žodžio, bet taip pat klausytis pasaulio – domėtis juo, kritiškai analizuojant šių dienų įvykius, įsigilinti į mokslą, meną, visuomenės problemas ir t. t. Viso to tikslas – galimybė pritaikyti Dievo Žodį mūsų gyvenimui šiandien, kad tas senas Žodis prabiltų naujai mūsų laikų iššūkių kontekste. Ši Stotto dvasia buvo matoma jau Šiauliuose leistame Prizmės žurnale. Rašėme apie Bibliją, Bažnyčios istoriją, bet taip pat ir apie naujus reiškinius, kaip dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje. Taigi, turime būti konservatyvūs, įsišakniję savo istorijoje, žinoti Bibliją ir senus Išpažinimus, bet taip pat turime būti šiuolaikiški, domėtis naujais iššūkiais, pavyzdžiui, dirbtiniu intelektu, skaitmeniniais pinigais, novatoriškomis vakcinomis ir kt.   

Jūsų krikščioniškos publicistikos straipsniai lietuvių kalba spausdinami įvairiuose žurnaluose, interneto svetainėse, parašėte ne vieną įvadą rimtoms knygoms, esate knygos Reformacija praeityje ir dabar: idėjos, istoriniai pėdsakai, perspektyvos sudarytojas (2017). Ir visa tai – taisyklinga lietuvių kalba. Pats rašote? Ar talkina žmona Rima?

Kai nuo 1995 m. leidome žurnalą, turėjome įsigilinti į visą žurnalistikos ir spausdinimo sritį. Teko daug dirbti su vertimais, pats pradėjau rašyti tekstus. Iki šiol toks darbas man prie širdies. Su Rima  dirbome jau Prizmės laikais, be jos Lietuvoje nieko gero nenuveikčiau. Daug metų rašydavau vokiškai, Rima versdavo. Dabar jau rašau lietuviškai, o ji redaguoja, taiso, pataria ir įvertina. Taigi, jeigu taisyklinga ta mano lietuvių kalba, tai tik Rimos nuopelnas. Ji studijavo kalbas, mėgsta literatūrą. Kaip suvalkietė-zanavykė puikiai moka lietuvių kalbą ir peikia mano šiaulietišką-latvišką kirčiavimą. Džiaugiuosi, kad galime dirbti kartu kaip gera komanda.      

Kaip ir kur sutikote Rimą? Kuo domisi jūsų keturios atžalos?  

Rima nuo 1991 metų Šiaulių pedagoginiame institute (vėliau ŠU) studijavo vokiečių ir rusų kalbas. Vienas iš mano kolegų vokiečių jai dėstė, 1993 m. vasarą pakvietė ją į vieną renginį su grupe iš Vokietijos, tarp jų buvau ir aš. Kalbėjomės apie vokiečių rašytoją Hermaną Hesę... Rugpjūtį, per evangelizaciją Kaune, ji įtikėjo, prisijungė kaip savanorė prie mūsų misijos veiklos Šiauliuose, vertė pirmuosius straipsnius Prizmei. Pradėjome draugauti nuo 1994 m. pabaigos, susituokėme 1997 m. liepą Vokietijoje, mano tėvų miestelio liuteronų bažnyčioje.  Šiauliuose gimė visi mūsų vaikai. Izabelei šių metų lapkritį – 25-eri. Ji savanoriavo Vokietijoje ir greičiausiai pasiliks tenai, nes turi ten draugą. Dabar ji – Marburge, kur ir studijuos menų istoriją (sena mano svajonė). Benjaminui – 23-eji. Jis gabus kalboms, vertė kelias knygas, bet iš to sunku pragyventi. Rudenį jis pradėjo mokytis antžeminio orlaivių aptarnavimo. Amelie, irgi jau pilnametė, mokosi Vilniaus profesinio rengimo centre, konditerijos specialybės. Liudvikui – 17 metų, jis yra Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos mokinys, smuikininkas. Labai džiaugiamės, kad vaikai tarpusavyje puikiai sutaria, eina Jėzaus pėdomis, noriai lanko bažnyčių pamaldas, Biblijos studijas ir t. t. Mane tėvai niekaip nespaudė, o patarė, ragino, siūlė bei parodė gyvo tikėjimo pavyzdį. Taip mudu su Rima auklėjome ir savo atžalas.      

Ką veikiate laisvalaikiu? Ar turite su kuo pakalbėti... vokiškai?

Kai vaikai tarpusavyje pradėjo kalbėtis lietuviškai, šeimos kalba tapo lietuvių. Esu ir čia mažuma. Su Rima daugiausiai kalbamės lietuviškai, bet aš – dažnai su įvairiais vokiškais intarpais. Kartą per savaitę skambinu tėvams. Taigi, tik su jais reguliariai kalbu vokiškai. Anksčiau buvau filmų fanas, dažnai eidavau į kiną. Dabar jau vis mažiau tam skiriu laiko. Tad vaikų klausinėju apie naujus filmus, aktorius. Prieš dvejus metus įsigijome sodą Vilniaus rajone, prie Rastinėnų. Ten nuo balandžio iki spalio visada yra ką veikti. Rima, ūkininkų duktė, ten yra savo stichijoje, o aš stengiuosi įgyvendinti jos sumanymus. Savaitgaliais, o jei yra laiko ir savaitės vidury, žaidžiame stalo žaidimus. Šeimoje pavyko įdiegti ir vieną  labiau vokišką tradiciją – spazierengehen –pasivaikščioti gamtoje. Prisimenu, kaip su močiute ir tėvais dažnai traukdavom į miškus. Dabar su visa savo šeima vaikštome po Vilnių ar jo apylinkes.