Dalija Gudliauskienė

Gegužės 19 d., sekmadienį, po pamaldų grupelė vilniečių reformatų važiavo į Panerius pagerbti prieš 75-eris metus – 1944 m. gegužės 17-21 d. – vokiečių sušaudytų Lietuvos Vietinės rinktinės karių atminimo.

2004 m. birželio 18 d. Aukštųjų Panerių memoriale buvo atidengtas skulptoriaus Juozo Šlivinsko sukurtas paminklas žuvusiems vietinės rinktinės kariams.

Vietinė rinktinė – sukarinta organizacija – buvo įkurta generolo Povilo Plechavičiaus 1944 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybei atkurti ir jos sienoms ginti nuo Armijos Krajovos, SSRS diversinių būrių, kovoti su raudonuoju banditizmu.

Gen. P. Plechavičius per trumpą laiką suorganizavo 12 batalionų po 750 karių ir dalinius prie komendantūrų, maždaug 20 tūkstančių jaunų vyrų. Bet vokiečių vadovybė apgavo generolą ir ketino vietinės rinktinės karius išsiųsti į frontą. Gen. P. Plechavičius įsakė skubiai išformuoti batalionus ir išsislapstyti. Ne visi spėjo. Dalį vokiečiai sugaudė ir, kad pamokytų kitus, 1944 m. gegužės 17-21 d. kas šeštą sušaudė Paneriuose.

Po pamaldų Vilniaus reformatų bažnyčioje, kurias laikė gen. superint. kun. Tomas Šernas, pasakęs įsimintiną pamokslą, kad net sunkiausiose sąlygose išgyvena tie, kurie turi viltį, tikėjimą ateitimi, važiavome į Aukštuosius Panerius. Ten buvo nužudyti įvairiausių tautybių, profesijų, užsiėmimų ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Prancūzijos ir kitų šalių žmonės.

Paminklo Vietinės rinktinės kariams plokštėse iškaltos 86 pavardės ir vardai, tarp kurių ir tik Biržų kraštui būdingos: Povilas Kuginys, Kostas Ruplėnas, Jonas Šlekys, Petras Šlekys, Jonas Šileika, Albinas Vėjelis, Petras Vėjelis...

Prie  paminklo vietinės rinktinės kariams vilniečiai pagerbė malda ir Dievo Žodžiu ten žuvusius mūsų tautiečius, galbūt, net mūsų tėvų ar senelių brolius, nes nužudytieji nebuvo spėję susidraugauti su išlikusiais, išsislapsčiusiais kariais, ir ne visų pavardės ir vardai iškalti paminkle. Taip ir skaitėme: vardas nežinomas, pavardė neužfiksuota....

Buvęs ilgametis Panerių memorialo vedėjas, LRIKD narys Algis Karosas papasakojo, kiek skausmo, neteisybės, sulaužytų likimų slepia mišku apaugę kalneliai... Kalneliai susidarę iškasus duobes, kurios tapo amžino poilsio vieta pelenais virtusių keliasdešimties tūkstančių žydų, lenkų, rusų, lietuvių, gudų, čigonų... Vokiečiai, karo pabaigoje supratę, jog reiks atsakyti už žudynes, ėmė naikinti nusikaltimo įrodymus, privertė ten kalintus žydus atkasinėti sušaudytųjų lavonus ir juos deginti, pelenus maišė su smėliu ir vėl pylė į duobes, kad būtų neįmanoma nustatyti, kiek ir kokių žmonių nužudyta. Lavonų deginimo komandai – 80 vyrų ir 4 moterims – pasisekė: būdami fiziškai stiprūs (vokiečiai juos gerai maitino, kad galėtų sparčiai dirbti) sugebėjo iš duobės, kurioje buvo nakčiai nuleidžiami kopėčiomis, išsikasti 32 metrų tunelį ir pabėgti. Jie ir tapo nacių žiaurumo ir įvykdyto nežmoniškumo pagrindiniai liudytojai ir galėjo papasakoti pasauliui – mums. Jų liudijimu, karo pradžioje buvo sušaudyta grupė vienuolių, kunigų – nes pas kai kuriuos ant kaklo buvo masyvūs kryžiai – kurių kūnus jie sudegino, kad neliktų jokių jų – šioje žemėje gyventų žmonių –pėdsakų...

Memoriale yra pastatyti atskiri paminklai: 70 tūkst. Paneriuose nužudytų žydų, lenkų visuomeninės organizacijos lėšomis – nužudytiems lenkams, Vilniaus gydytojams žydams, karo belaisviams.  

1996 metais 55-ioms žūties metinėms (1941 m. rugpjūčio 23 d.) buvo pastatytas paminklinis akmuo Paneriuose nužudytam garsiam Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui, Tilžės Akto signatarui, laikraščio Naujasis Tilžės keleivis leidėjui, aktyviam Lietuvių literatūros draugijos, Tilžės Birutės ir Giedotojų draugijų nariui, lietuviškų knygų leidėjui, žurnalistui Enziui Jagomastui ir jo šeimai atminti. Akmuo yra atokiau nuo pagrindinių Memorialo paminklų, atskirtas geležinkelio atšakos, manoma, kad toje vietoje Jagomastai buvo sušaudyti. 1996 metais buvo supilta nedidelė aukštumėlė ir ant jos padėtas pilkas Lietuvos laukų akmenėlis su įrašu Mažosios Lietuvos spaudos leidėjo ir platintojo Endzio Jagomasto ir jo šeimos, nužudytos 1941 08 23, atminimui. Algio Karoso atvesti, nusilenkėme Jų atminimui, pasižadėdami sau, jog neužmiršime šios vietos, dar ne kartą aplankysime, pasodinsime gėlių ir prie šio paminklo, ir ant Vietinės rinktinės karių menamo kapo...