Rima Lahayne

IŠĖJIMO 1,6-14; 1,15-21; 1,22-2,10

Planas

Iš 1,6-14: nepaprastas vaisingumas (Jokūbo palikuonių įspūdinga gausa Egipto vergovėje)

Iš 1,15-21: pribuvėjos (drąsa saugant gyvybę bei daugiavaikystės dovana už ištikimybę)

Iš 1,22-2,1-10: Mozės gimimas (būti į vandenį įmestam ir iš jo ištrauktam – esminis rodiklis viskam)

Įžanga                               

Šiomis dienomis Lietuvoje „demografija“ yra tapusi labai populiariu terminu bei svarstymų tema – kas su šia sąvoka atsitiko? Demografija (gr. demos – žmonės, grapho – rašau) yra mokslas, tiriantis gyventojų sudėtį, vertinantis jos kitimus bei analizuojantis statistiką. Ką gi tokio šis mokslas atrado, kad šnekos apie jį persimetė net į diskotekų temą (žr. ministrės siūlymą)? Ogi šis mokslas atrado katastrofą: sako, kad Lietuvoje labai sumažėjo ir vis mažėja lietuvių. Praėjusieji, 2025 metai, buvo visiška demografinė duobė – gimė 17,5 tūkstančio, o mirė net 37 tūkstančiai žmonių. Beje, kai tik Lietuva atgavo nepriklausomybę, šių rodiklių (t.y., gimimų ir mirčių) duomenys nuosekliai tolsta vienas nuo kito. Dėl to dabar Lietuvoje gyventojų jau beveik visu milijonu mažiau negu buvo 1990 m. (buvo 3,7 milijonai, liko tik 2,9). Tai vienas iš radikaliausių pokyčių visoje ES. Lietuvos valstybinė duomenų agentūra paskaičiavo, kad dar po trisdešimties metų mes būsime panašūs į dabartinę Latviją (apie pora milijonų gyventojų).

Kodėl Lietuvos gyventojų taip smarkiai sumažėjo? Sako, dėl trijų pagrindinių priežasčių: ne tik dėl labai menko gimimų skaičiaus ir gausių mirčių, bet ir dėl masinės emigracijos. Kas atsitiko Lietuvai, kad, iškovojus laisvę, žmonės pradėjo iš jos masiškai išvažiuoti? Kad neatsirado noro laisvoje tėvynėje susilaukti vaikų (sovietmetyje vaikų gimdavo tris kartus daugiau negu šiandien)? Kodėl Lietuvoje žmonėms nebeliko sveikatos gyventi laisvą, demokratišką ir džiugų gyvenimą? Kodėl gerovė ne tik neskatina Lietuvos žmonių gausėjimo, bet net stabdo?

Gali būti, kad bent dalį atsakymų į šiuos klausimus ar bent pagrindo į juos atsakyti duos mums šiandien studijuojami Biblijos tekstai. Nurodytos Išėjimo knygos vietos, tiesa, kalba ne apie Lietuvą, bet, užtat apie demografiją.

Biblija apie demografinius fenomenus kalba labai daug, įvairiai ir net smulkiai. Ir žmonių atsiradimo istoriją ji pradeda būtent šia tema. Pradžios knygos 1,26-27 pasakojama apie žmonių sukūrimą, o jau 28 eilutėje pranešama apie pirmąjį įsakymą, kurį gauna ką tik sukurtas vyras ir moteris: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ Būtent, pirmasis Dievo palinkėjimas naujiesiems žmonėms yra demografimės prigimties: jūs turėsite pasirūpinti žmonijos gausėjimu! Na, galėtume sakyti, kad čia juk buvo pradžia, tai ko gi daugiau Dievas galėjo jiems palinkėti. Bet Dievas galėjo iš karto sukurti daugybę žmonių; būtų taręs – ir kaipmat keli milijonai ar net visas milijardas būtų atsiradęs! Tokiam kiekiui būtų buvę galima įsakyti ir daug kitų dalykų. Bet Dievas sukuria tik du skirtingų lyčių (1,27) žmones, suteikdamas jiems galią daugintis („būkite vaisingi“) ir įsakydamas šią galią pritaikyti („pripildykite žemę“). Ir visa tai pristatoma kaip žmonių palaiminimas. Vadinasi, žmonėms turėtų būti laimė savarankiškai keisti žemės demografinį veidą?! Juolab, kad šiuo, pirmuoju, Dievo įsakymu žmonėms įtvirtinama ir kai kas daugiau, būtent svarbus Dievo elgesio su žmonėmis principas, pabrėžiantis žmogiškąją laisvę ir orumą: jūs gausite būtinąjį pagrindą, o ant jo turėsite statydinti patys. Taip jūs patys galėsite kurti ir tapsite panašūs į Dievą-Kūrėją. Kitaip tariant, palaiminime Dievas padovanoja žmonėms savo kuriamosios galios, ir ji yra ne kas kita, o naujų žmonių kūrimo galia. Dievo kūrinijos karūnos auginimas, plėtra – ar begali būti kas nors didingesnio?!

Būti vaisingiems, daugintis, pripildyti žemę – valdymo čia neaptarsime, nes tai kitos temos sąvoka – buvo (1,31), yra ir liko iki šiandienos geri įsakymai, nes atitinka Dievo sukūrimo tvarką. Jie nėra atšaukti, nėra pakeisti kitais ar savyje pasikeitę. Jie išsaugojo tą pačią prasmę, tikslą ir reikšmę. Šie Dievo įsakymai galioja ir mums šiandien! Todėl netikėkime nė vienu, kuris sako, kad žemė jau perpildyta, ir turėtume nustoti daugintis. Taip kalbantys skleidžia vieną  iš tų šėtoniškųjų melų, apie kurį galime pasiskaityti, pavyzdžiui, Pr 3, 1-5.

Bet, Dievo įsakymas galioja – o Lietuva mažėja. Gal lietuviai šio įsakymo nežino, nėra girdėję, nesupranta? Ne, įsakymas turėtų būti jiems žinomas, kadangi dauguma lietuvių (net apie 90 procentų!) save kaip nors priskiria krikščioniškajam laukui, t.y., laiko tikinčiais, priklausančiais vienai ar kitai krikščioniškai konfesijai, dalis jų net į bažnyčią eina, tad turėtų būti girdėję ir žmonių sukūrimo istoriją. Vadinasi, gali būti, jog lietuviams trūksta kažko kito?

Paskaitykime šiandieninių studijų pirmąją istoriją, Išėjimo knygos pasakojimą apie Jokūbo palikuonių gyvenimą Egipte (1,6-14). Gal šis Biblijos pasakojimas padės aiškiau pažvelgti į ir į lietuviškąją problemą. Pirmiausia reikėtų bent trumpai prisiminti, kaip izraelitai (Izraelio/Jokūbo, Pr 32,29, vaikai) Egipte atsidūrė: Pr 46 pasakojama, kad badmečiu Jokūbas su šeima (iš viso 66 asmenys, 46, 26; arba, kaip čia, 5 eil. pasakyta, 70 asmenų, dėl Juozapo šeimos) atsikraustė gyventi į Egiptą pas vieną iš jauniausiųjų sūnų, Juozapą, kuris, brolių parduotas, čia gyveno jau daugelį metų.

Mūsų teksto pradžioje (6 eil.) skaitome, kad ne tik Jokūbas bet ir visi jo sūnūs, įskaitant ir Juozapą, jau buvo mirę; buvo išmirusi „visa ana karta“, taigi, vadinasi, jau buvo praėję nemažai laiko (Egipte Jokūbo palikuonys iš viso pragyveno net 430 metų, Iš 12, 40). Per tą laiką izraelitai ne tik neišnyko, bet smarkiai pasidaugino – ir pasidaugino tiek, kad „jų buvo pilna visame krašte“ (7 eil.; Jokūbo šeima atsikrausčiusi apsigyveno vienoje iš Egipto sričių,  Gošene, Pr 47,6.11-12).

Kodėl Gošenas buvo pilnas izraelitų? O kodėl toks neturėtų būti, jei jie buvo „vaisingi ir daugiavaikiai“, taigi, pildė Dievo įsakymą? Be to, jie turėjo ir Dievo pažadą tokiais tapti, juk jie buvo Abraomo palikuonys (Abraomui buvo Dievas pažadėjęs nepaprastą palikuonių gausą Pr 12,2; 13, 16; 15,5; 17,4)! Jokūbo šeima, kaip Abraomo palikuonys, buvo Dievo išsirinkta, todėl jai galiojo ir Abraomo pažadas būti vaisingai bei gausiai (išeinant iš Egipto Jokūbo palikuonių jau buvo apie du milijonus arba,  vien vyrų 600 000, Iš 12,37). Taip pat Gošeno kraštas buvo Jokūbo pasirinktas ir labai palanki vieta jiems, kaip galvijų augintojams, verstis savo veikla bei gerai gyventi (Pr 46,28-47,6.11-12).  Taigi, čia matome idealųjį variantą, kaip šeimai ar tautai, kurią išsirenka Dievas, galėtų nutikti ir iš tikrųjų nutiko.

Bet, mes galėtume sakyti, kad Lietuva juk nėra Jokūbo palikuonių kraštas, nėra Dievo išsirinkta ir neturi jokio specialaus Dievo pažado – Lietuva yra kaip visos kitos tautos, neturinčios visos tos gerovės ir Dievo globos, todėl vargsta, mažėja ir nyksta.

Tuomet panagrinėkime mūsų tekstą toliau. Nuo 11 eil. matome, kad net ir Dievo išrinktiesiems ne pyragai prasideda: Jokūbo palikuonys tampa vergais. Be to, jų gausa įvertinama kaip Egiptui priešiškas ir pavojingas reiškinys, kurį būtina kaip nors sustabdyti   (10 eil.). Ir tas stabdymas pasireiškia itin slegiančiai bei skaudžiai: egiptiečiai juos „engė“ lažo darbais, „be gailesčio“ krovė įvairius darbus, „kartino gyvenimą“ sunkiu lažu ir apskritai visame kame buvo jiems „negailestingi“. Tokiame varge, rodos, apie kokį dar dauginimąsi galima ir galvoti. Bet izraelitai galvojo: tik paskaitykime 12 eil.! Sąvoka „juo labiau“ rodo izraelitų maksimalų pasipriešinimą esamoms sąlygoms; kuo jiems buvo sunkiau, tuo labiau jų gausėjo. Kaip tai suprasti? Paprastai: kitaip ir būti negalėjo, kadangi Egipto faraonas sukilo ne prieš izraelitus, o prieš Dievo planą, sumanė pakeisti Dievo pažadą Abraomo palikuonims. Jis nusprendė: „Turime su jais pasielgti taip gudriai, kad nebedaugėtų“ (10 eil.). Jobo knygoje Dievas Jobo klausia: „Kas temdo mano užmojį neapgalvotais žodžiais?“ (Job 38,2). Taip pat Dievas čia galėtų paklausti ir Egipto faraono: kodėl temdai mano užmojį Jokūbo palikuonis padaryti didele tauta? Todėl „juo labiau“ yra tarsi Dievo atsakymas į faraono išpuolį prie jį.

Reformatų Heidelbergo katekizmas klausia: „Kas yra tavo vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant?“ Kitaip tariant, į ką tu kabiniesi arba ko laikaisi sunkiausiais savo gyvenimo momentais? Kas tave palaiko? Ir katekizmas atsako: „Kad aš kūnu ir siela, gyvendamas ir mirdamas ne pats sau priklausau, bet esu savo ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė.“ (HK, 1 kl., 12 psl.) Iš katekizmo čia mums labai tinka dvi sąvokos: „priklausau“ ir „nuosavybė“. Kraštutiniais gyvenimo momentais labai svarbu tiksliai žinoti su kuo tu esi; kam priklausai ir kieno įsakymo klausai. Jėzų Kristų tikintis žmogus tai žino. Tai žinojo ir izraelitai. Dėl Jokūbo palikimo, jie žinojo, kad jų Dievas yra Jahvė, kad jie Jam priklauso ir yra Jo nuosavybė (žr. Pr 28,13-15). Jokūbo palikuonys tuo metu aiškiai žinojo, kad jų Dievas diktuoja visas žaidimo taisykles, o jie joms paklūsta (Pr 48,15-16 rodo, jog jiems buvo perduotas Jokūbo tikėjimas).  

Tiksliai žinoti, kam tu priklausai – gal tai yra tas dalykas, kurio dabar trūksta lietuviams? Juk jeigu vienu iš pirmųjų tautos nykimo kriterijų minima masinė lietuvių emigracija, tai, vadinasi, lietuviams stinga tautinės, pilietinės priklausomybės jausmo. O antrasis, mažo gimstamumo, kriterijus rodo, kad ir šeimos faktorius lietuviui ypatingo vaidmens nevaidina. Lietuviui nėra svarbu likti ten, kur gimė ir nėra svarbu palaikyti tai, iš kur pats atsirado bei kas sudarytų jo žmogiškąjį palikimą šioje žemėje (kad įvyktų natūrali kartų kaita, turi gimti ne mažiau kaip 2,1 vaiko, o ne kaip dabar, mažiau negu 1). Tad, Heidelbergo katekizmo žodžiais, galėtume daryti išvadą, kad šiandien lietuvis yra vienišas ir priklauso tik pats sau. Jei tokia dabar yra jo išlikimo formulė, tai toks ir rezultatas.

Paskaitykime dar vieną Išėjimo knygos pasakojimą, kuris gerokai praplečia demografinių temų lauką ir teikia pagrindo pažvelgti į mūsų tautos nykimo problemą per asmeniškąją prizmę. Tai Iš 1,15-21, garsusis pasakojimas apie izraelitų pribuvėjas. Sunkusis metas Egipte Jokūbo palikuonims dar labaiu apkarsta, kai faraonas nurodo nužudyti įzraelitų naujagimius berniukus. Tai tas pats, kas vaikų susilaukti karo metu priešo akivaizdoje – aukščiausia rizika jų netekti. Bet čia šis karas prieš vaikus dar turėjo būti vykdomas ir pačių izraelitų rankomis (15-16 eil.)! Pribuvėjos turėjo nužudyti saviškių naujagimius berniukus. Ar tai nėra panašu į situaciją šiandienos Lietuvoje? Na, ne ta prasme, kad valdžia lieptų medikams naikinti lietuvių naujagimius (beje, už naujagimio nužudymą Lietuvoje visi keliauja į kalėjimą!). Šiandien Lietuvoje nemažai vaikų, ne tik berniukų, bet ir mergaičių, nužudoma kitu, visai legaliu, būdu – abortu. Dėl abortų kasmet valstybėje netenkama maždaug 3000 vaikų. Ir juos galabija ne svetimi, o saviškiai ir ne faraono paliepti, o leidžiami ir net skatinami savųjų demokratiškų vadovybių. Argi tai nėra dar blogiau negu Egipte prie faraono? Ir dar vienas rodiklis rodo, jog šiandienos Lietuvoje, ko gero, yra prastesnė situacija negu to meto izraelitų: izraelitų „pribuvėjos bijojo Dievo“, o mūsiškės? Būtina iškart pabrėžti, kad tikrai rastume nemažai ir mūsiškių akušerių bei ginekologų, kurie, dėl Dievo baimės, niekada ir už jokius pinigus neatliktų negimusios gyvybės aborto. Rastume ir daug tėvų, kurie, tikėdami į Dievą, su savo kūdikio abortu niekuomet nesitaikytų. Tačiau, argi ne paradoksalu, kad Lietuvos įstatymų leidėjų dirbtuvėse (t.y., Seime) niekaip (net per 30 metų!) neatsirado „Prenatalinės gyvybės apsaugos įstatymo“, kad šiandien negimusios gyvybės reikalai reguliuojami vien ministro įsakymu? Kodėl Lietuvos Seime atsiranda vis daugiau tokių mūsų atstovų, kurie pasisako už mažesnę gyvybės apsaugą; kodėl daugėja tokių mūsų įstatymų leidėjų, kurie stumia valstybės apmokamą pagalbinio apvaisinimo agendą, kita ranka siekdami mokesčių pinigais apmokėti negimusios gyvybės abortą? Ar ne todėl, kad yra per daug (ir daugėja) mūsiškių pribuvėjų bei mūsiškių „faraonų“, t.y., Seimo narių, kurie neturi Dievo baimės? 

Izraelitų pribuvėjos, bijodamos Dievo, atsisakė žudyti saviškių sūnus, „palikdamos juos gyvus“, t.y., į gimdymą specialiai pavėluodamos ir leisdamos vaikams gimti patiems (iš pradžių faraonas nereikalavo, kad berniukai būtų žudomi ir vėliau po gimimo, 16 eil.; tik paskui įveda šią tvarką, 22 eil.). Matome, jog vietoj pribuvėjų, pats Dievas saugojo šiuos gimimus, todėl izraelitams viskas klostėsi labai sėkmingai (20 eil.).

O pribuvėjos už šią ištikimybę Dievui sulaukė iš Jo apdovanojimo: pačios gavo „gausias šeimas“ (21 eil.). Šioje istorijoje nuostabiai atsiskleidžia ne tik svarba išsaugoti kūdikio gyvybę, bet ir Dievo įsakymo žmonijai būti vaisingai, daugintis ir pripildyti žemę (Pr 1,28) reikšmė. Kokį rezultatą mes šiandien turime, pamynę šioje istorijoje taip pabrėžiamus  dievobaimingumo principus? Šiandien mes judame atbuline kryptimi negu to meto Jokūbo palikuonys – jie judėjo į gausėjimą (nuo 70 į 600 000), mes į nykimą (Valstybinė duomenų agentūra rašo: „1931 metais Lietuvoje gyveno 2 392 938 žmonės ... Vien tais metais gimė 58 758 kūdikiai... Gimstamumo rodiklis: daugiau nei 20 gimimų 1000 gyventojų. ... 2025 metais šalyje gyveno 2 890 664 žmonės ... 2024 metais gimė tik 19 086 kūdikiai ... Gimimo rodiklis: 6, 6 gimimų 1000 gyventojų, t.y., tris kartus mažiau negu prieš 100 metų“).

Dėl ko lietuviai negimdo vaikų? Štai keletas skelbiamų priežasčių: būsto neįperkamumas, sunkumai derinant karjerą ir motinystę, artimųjų pagalbos trūkumas, išaugę asmeninio komforto lūkesčiai. Izraelitai apie 1700 metus pr. Kr. visa tai (būstą, darbo ir motinystės suderinamumą, artimųjų pagalbą) turėjo. Bet jie buvo vergai: svetimame krašte, svetimo valdovo valdžioje ir smarkiai represuojami (todėl ir didelių komforto lūkesčių, matyt, nepuoselėjo). O mes nesame vergai, mes esame laisvi, iškovoję nepriklausomybę, įstoję į visas įmanomas gyvenimo gerinimo tarptautines organizacijas, kaip niekada demokratiški ir niekieno visiškai nerepresuojami!.. Bet anie susilaukdavo daug vaikų, o mes – labai mažai. Kas sudaro šį esminį demografinį skirtumą tarp jų ir mūsų?

Paskaitykime paskutinį mūsų studijų pasakojimą, Iš 2,1-10, pridėdami 1,22. Šis pasakojimas apie tai, kaip gimsta didysis Izraelio tautos patriarchas Mozė. Mozė turėjo būti nužudytas, įmestas į Nilą su visais izraelitų berniukais. Turėjo būti įmestas į vandenį ir mirti. Bet motina jį išsaugojo, net tris mėnesius slėpdama nuo egiptiečių akių. Ką reiškia „slėpti“ (2 eil.)? Reiškia nesutikti, nepritarti, priešintis: elgtis taip, kaip elgėsi Dievas („juo labiau“, 1,12), elgtis taip, kaip elgėsi pribuvėjos („palikdavo gyvus ir berniukus“, 1,17). Jokūbo palikuonims „iš Levio giminės“ (1 eil.), t.y., kunigiškos giminės atstovams, tai reiškė pasielgti teisingai. Ir Mozė atsiduria Nilo vandenyje (3 eil.). Tik šis vanduo jam tampa ne mirties vandeniu, o išgelbėjimo (5 eil.). Šis vanduo Mozę padaro Moze, kaip faraono duktė paaiškina, „ištrauktu iš vandens“ (tą hebrajiškai reiškia jo vardas, 10 eil.; egiptietiškai Mozė reiškia „nežinomo tėvo sūnus“; iki tol Mozė tikriausiai turėjo kitą vardą).

O dabar keliaukime link to, esminio, skirtumo, minėto ankstesnės pastraipos pabaigoje. Dievas faraono dukters rankomis išgelbsti Mozę – jis pavadinamas „Ištrauktu iš vandens“. Iš vandens gimsta ir kiekvienas izraelito, lietuvio ar egiptiečio vaikas, bet ne kiekvienas tampa Moze. Kad taptum Moze, turi tapti „Ištrauktu iš vandens“, t. y., išgelbėtu gyventi. Dievas gelbėjo izraelitus, pribuvėjos gelbėjo izraelitų naujagimius berniukus, Mozė buvo stebuklingai išgelbėtas svetimo tarpininko. Metui atėjus, pasaulyje pasirodė ir tikrasis bei paskutinysis Gelbėtojas, arba, kaip jo paties pavyzdžiu (Jėzus vadina savo Tėvą „Siuntėju“, Jn 8,26.29) jį galėtume pavadinti, „Ištraukėjas iš vandens“, Jėzus Kristus. Jis tikintį žmogų krikštu „ištraukia“ iš vandens ir, kaip dangiškasis Tėvas Mozę, padaro dievobaimingu savo pasiuntiniu. Ką reiškia būti Dievo pasiuntiniu? Pirmiausiai reiškia – žinoti ir vykdyti jo įsakymus (žr. Iš 3,10 ir Mt 28,19). Dievo pasiuntinys bet kokioje gyvenimo situacijoje pirmiausiai prisimins savo Siuntėjo žodį (kaip prisiminė pribuvėjos ir Mozės tėvai; taip pat žr. Jono 8,23-40; 2 Kor 5,20; konkordanciją, „siųsti“, „pasiuntinys“). 

Išvada

Tai koks gi tas esminis skirtumas tarp izraelitų ir lietuvių? Ar tik nesiperša atsakymas į šį klausimą vienas ir vienintelis: tas skirtumas yra požiūrio į Dievą? Skirtingai nuo izraelitų, šiandienos „religingieji!“ lietuviai nepažįsta arba prastai pažįsta Dievą, kuris gelbsti. Neieško Dievo, kuris „juo labiau“ vestų į didįjį tikslą, tikėdamasis iš jų teisingo atsako (dievobaimingų pribuvėjų!) ir drąsos „slėpti“, t.y., drąsos pasipriešinti nuodėmei (kaip tai darė Mozės tėvai). Ar gali būti, kad kelyje į tikslą, lietuviai jau yra tiek sekuliarizuoti, kad nė šio tikslo nežino ir priima ne tik neteisingus sprendimus, bet sąmoningai klaidos nevengia. (Nors esama ir tikrai teisingų sprendimų: Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas šių metų gegužę priėmė kanoną dėl gyvybės apsaugos ir tapo iniciatyvos „Žygis už gyvybę“ partneriu bei rengiasi dalyvauti rugsėjo 26 dieną vyksiančiose eitynėse už gyvybę!) Deja, vis daugiau lietuvių palaiko dirbtinio apvaisinimo liberalesnį reglamentavimą bei  nesipriešina kitiems gyvybės naikinimo būdams, pvz., intensyviai militarizacijai (žr. atitinkamus balsavimus Seime). Ko gero, galima drąsiai konstatuoti, kad lietuviai neturi ir tokių sumanių „seserų“, kokia buvo Mozės sesuo Mirjama, pasirūpinusi savo mažuoju broliuku. Tai yra, instituciniu lygmeniu mes nepakankamai turime tokių, kurie drąsiai, ryžtingai, patikimai ir išmintingai vestų „mažesniuosius arba silpnesniuosius“ link „Ištraukėjo iš vandens“, rizikuodami ir pasiaukodami darytų viską, kad tikrai Dievo būtų klausoma labiau negu žmonių (Apd 5,29). Jeigu, palyginus su izraelitais Egipte, mes tiek daug ko neturime, tai gal nieko keisto, kad mūsų, šiandien gyvenančių GEROVĖS valstybėje, skaičius prilygsta skaičiui izraelitų, anuomet gyvenusių baisiomis vergovės sąlygomis?!