Tikėjimas ir tautiškumas – dvi Dievo dovanos
Sukako 25-eri metai nuo 1991 m. sausio 13 d. įvykių. Prisiminimais bei mintimis apie tai paprašėme pasidalyti Tikėjimo žodžio bendrijos vadovo Gabrieliaus Lukošiaus.
Kur Jūs ar Jūsų bendruomenė buvote sausio 13-osios įvykių metu? Kaip patarnavote susirinkusiems laisvės gynėjams?
Dvasinis prabudimas prasidėjo Sąjūdžio laikais, bet mes buvom apolitiški – labiau rūpinomės Dievo karalyste. Tačiau 1991 m. sausio pradžioje, Dievas paragino būti su tauta. Pamenu, kad sausio 12 dieną dar tarnavau Kaune, bet po to vykau į Vilnių, į aikštę prie Parlamento. Klausiau, ką žmonės kalba, bet ir tarp pasisakančiųjų daugiau buvo dejuojančių, tad norėjosi padrąsinti, pastiprinti žmones, nes pasitikėjome Dievu. Kai pasitaikė proga pakalbėti per televiziją, kalbėjau pasiremdamas psalme: Nejaugi Tas, kuris sukūrė ausį, negirdėtų, ir Tas, kuris sukūrė akį, nematytų? (94 psalmė)
Aš buvau prie Parlamento, bet mūsų bažnyčios žmonių buvo ir prie Televizijos bokšto. Vienas iš žuvusiųjų, Titas Masiulis, buvo mūsų bažnyčią Kaune lankantis žmogus.
Nedalyvavusiems tų dienų įvykiuose (ypač jaunesnei kartai) sunku įsivaizduoti tuo metu tvyrojusią atmosferą.... Viltis, tikėjimas, vienybė, tačiau ir baimė... Tikriausiai buvo abejonių, o jei priešiškos jėgos nugalės? Juk jų pusėje tiesiog neišmatuojama karinė galia...
Nuotaikų tuo metu buvo įvairiausių... Bet mano širdy buvo aiškus užtikrintumas, kad Viešpats girdi ir mato, kad žmonių maldos negrįš tuščios...
Praėjo jau dvidešimt penkeri metai. Turbūt drąsiai galime teigti, kad žvelgdami į tų dienų įvykius virš mūsų tautos matome Viešpaties malonės vėliavą... Tačiau šiandien taip pat atrodo, kad tuo metu degusią ugnį (tiek dievoieškos, tiek tikėjimo Lietuvos ateitimi) gerokai prigesino kasdienybė, idealus, kurių nesutraiškė tankai, tyliai išstūmė materialūs dalykai. Tarsi susmulkėjome... Ar aukos nebuvo tuščios? Kaip šiandien apibūdintumėte sausio 13-osios įvykių reikšmę mūsų valstybei, tautai, bažnyčioms?
Manau, reiktų žvelgti kiek plačiau... 1991-ųjų sausio įvykiai jau buvo tam tikras vaisius, pasekmė... Daug žmonių Tarybų Sąjungoje buvo persekiojami, tad jų kančios ir vargai kaupėsi... Be to, meldėsi ir Vakarų bažnyčios, ir patys čia gyvenę ir persekioti tikintieji...
Tas tikėjimas Lietuvos ateitimi, žmonių širdyse gimęs Dievo troškimas – buvo malonės apraiškos.
Žvelgiant į platesnį kontekstą, Lietuva buvo Dievo panaudotas įrankis, akmenėlis, apvertęs tą Sovietų Sąjungos vežimą. Tikiu, kad jos žlugimas buvo Dievo planas. Tad ir įvykiai Lietuvoje turėjo reikšmės žymiai plačiau, ne tik mums, čia gyvenantiems.
Ar tuos idealus, kurių taip siekėme, išstūmė materialūs dalykai? Nežinau... Turbūt skirtingai... Juk ir Viešpats minėjo 4 dirvas: vieni sėjėjo sėjami grūdai krito palei kelią, kiti krito ant uolos, treti – tarp erškėčių, kurie juos nusmelkė, ir tik kritę į gerą žemę grūdai išaugo ir davė gausų derlių (žr. Lk 8, 5–8). Tad visais laikais yra tų skirtingų dirvų, skirtingų žmonių...
Ar aukos ne tuščios? Kas gali išmatuoti, kokios galimybės atsivėrė žmonėms, gimusiems jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę? Kas gali įvertinti kitus pokyčius, ir ne tik mūsų tautoje, kuriuos nulėmė tų dienų įvykiai... Manau, nereikia taip visko susmulkinti...
Nuo pat bažnyčios gimimo krikščionys pirmiausia kreipė žvilgsnius aukštyn, laukdami būsimosios Karalystės ir suprasdami, kad šioje žemėje yra tik svečiai ir ateiviai. Kaip krikščionio pasaulėžiūroje dera šios dvi „pilietybės" – dangiškoji ir Lietuvos? Kaip apibūdintumėte tikėjimo ir tautiškumo santykį?
Tikėjimas ir tautiškumas – dvi Dievo dovanos. Tautiškumas negali atstoti tikėjimo, kaip ir tikėjimas negali užimti tautiškumo vietos. Tikėjimas yra dvasinio gyvenimo esmė, ir negalima kovoti už tautiškumą tikėjimo sąskaita...
Parengė Žaneta Lazauskaitė ir Dalia Janušaitienė