Katech. Holger Lahayne

XVI a. Reformacija buvo toks judėjimas, kuris sugražino Jėzų Kristų į teologijos ir krikščioniško gyvenimo centrą. Asmeninis Kristaus pažinimas – štai ko tada žmonėms trūko ir reikėjo. M. Liuterio jaunystės draugas ir bendražygis P. Melanchtonas 1521 m. parašytoje pirmojoje evangelikų dogmatikoje Loci communes pabrėžė, kad svarbiausia yra praktinis Kristaus pažinimas: „Štai ką reiškia pažinti Kristų: atpažinti jo geradarystes...“ – geradarystes mums. Kiekvienas teologas ir kiekvienas krikščionis privalo žinoti, „dėl kokios praktinės naudos Kristus prisiėmė kūną ir buvo prikaltas prie kryžiaus“.

1940 m. sausio 6-7 d. Vilniuje įvyko pirmas bendras Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios ir Vilniaus Vienatos  Sinodas.

1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS įsiveržus į Lenkiją, o rugsėjo 19 d. užėmus Vilnių ir Vilniaus kraštą, 1939 m. spalio 10 d. buvo pasirašyta Lietuvos-SSRS sutartis. Pagal ją Lietuvai buvo grąžintas Vilnius ir dalis Vilniaus krašto. Atsirado galimybė po daugiau nei dviejų dešimtmečių dėl politinių aplinkybių perskirtai Lietuvos Vienatai (Unitas Lithuaniae) vėl susijungti.

Katech. Holger Lahayne

Žodis „ekumenizmas“ krikščionių diskurse, regis, savo vietą jau rado. Ypač Maldos už krikščionių vienybę savaitės metu sausio mėnesį jį galime išgirsti itin dažnai. Patys krikščionys ekumenizmą vertina skirtingai. Vienos bažnyčios į jį žiūri labai skeptiškai arba net visai atmeta, kitos, priešingai – demonstruoja ypatingą atvirumą ir net aistringai remia. Viena iš svarbių tokių skirtingų nuostatų priežasčių yra ta, kad pats žodis „ekumenizmas“ turi daug reikšmių.

Dalija Gudliauskienė

PRISIMENANT BAŽNYČIOS DVASININKUS

 Dėl tikėjimo jis ir miręs mums kalba (Hbr 11,4)

 Superintendentas kunigas Aleksandras Rapolas MOČIULSKIS  (1790-1866)

Prieš 230 metų, 1790-ųjų sausio 6-ąją, Švobiškyje, gimė evangelikų reformatų Bažnyčios Žemaitijos distrikto superintendentas kunigas Aleksandras Rapolas MOČIULSKIS, reformatų tikėjimo literatūros autorius ir leidėjas. Mirė 1866 m. rugsėjo 9 d. Biržuose. Palaidotas senosiose Kubilių kapinėse.

Katech. Holger Lahayne

Dievas žmones sukūrė tam, kad gyventų asmeninėje bendrystėje su jais. Nuopuolis šią bendrystę sugriovė, tačiau Dievo ryšys su žmonėmis neišnyko. Dievas ne pasitraukė, o išlaikė santykį su žmonėmis, bendrauja su jais įvairiais būdais: apsireikšdamas savo kūrinijoje ir istorijoje, prabildamas per ypatingus įvykius, pavyzdžiui, stebuklus. Taip pat Jis bendravimą su žmonėmis palaiko ir kalba, žmogiškais žodžiais, ištartais paties arba pranašų ir apaštalų. Daugelis kalbėjo Dievo vardu; kas tų žodžių neklausė, neklausė paties Dievo. Dalis Dievo žodžių buvo užrašyta knygose, kurios sudaro Senąjį Testamentą. Jėzus ir apaštalai tuos raštus laikė Dievo žodžiu.

Kun. Raimondas Stankevičius

Kol 1,15-20: Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios.

katech. Holger Lahayne

„Bažnyčios sekuliarėjimas pagal liberaliojo protestantizmo modelį yra ne pirmasis žingsnis į modernizaciją, o paskutinysis prieš  susinaikinimą.“ Kardinolas Ludwigas Gerhardas Mülleris (Römische Begegnungen)

Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 3,1-4: ¹ Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje. ² `Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite, ³ nes esate kūniški. Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, tai argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai? ⁴ Kol vienas sako: „Aš – Pauliaus,“ kitas: „Aš – Apolo,“ – argi nesate vien žmogiški?