Kun. Holger Lahayne

Prieš septyniolika metų Dubingiuose buvo iškilmingai perlaidoti Radvilų giminės atstovų palaikai. Žymiausias iš jų, be abejo, Mikalojus Radvila Juodasis. Jis laikomas Lietuvos reformatų bažnyčios pradininku, nes jo dvare, Vilniuje, XVI amžiaus viduryje įvyko pirmosios, pagal šveicariškąją tvarką parengtos, pamaldos.

Deja, Juodasis mirė sulaukęs vos 50 metų, o visi keturi jo sūnūs po tėvo mirtiės vienas po kito grįžo į katalikybę; Jurgis net tapo pirmuoju Lietuvos kardinolu.

Radvilos Juodojo didybė šiandien šiek tiek nustelbia jo pusbrolio Mikalojaus Radvilos Rudojo nuopelnus. Jo kūnas irgi ilsisi Dubingiuose. Rudasis pergyveno savo giminaitį beveik dvidešimčia metų; jis irgi ėjo aukščiausias pareigas valstybėje: buvo Vilniaus vaivada, LDK kancleris ir didysis etmonas. Kaip kariuomenės vadas, jis ypač pasižymėjo Ulos mūšyje, pasiekęs pirmą svarbią lietuvių pergalę prieš Maskvą Livonijos kare. 1564 m. sausio pabaigoje šiandieninėje šiaurės Baltarusijoje šeši tūkstančiai lietuvių sutriuškino kelis kartus didesnę maskvėnų armiją, iš kurios žuvo gal net apie dešimtį tūkstančių. Reformato Jono Radvano poemoje Radviliada šiam mūšiui skiriama visa trečioji kūrinio dalis.

Andrius Volanas, ilgametis Radvilos Rudojo sekretorius bei tuo metu Lietuvoje svarbiausias reformatų teologas, gyrė Rudojo „dorybę ir begalinę drąsą“. To laikmečio panegirikos stiliumi Volanas apie Ulos mūšį šitaip rašo: „Drįstu tvirtinti, kad niekad žemėje nebuvo tokio mūšio, kai buvo išblaškytos tokios gausios priešo kariuomenės, žuvo vyriausiasis jos vadas, paimtos visos atsargos, o mūsiškio kario nepasigesta nė vieno, kritusio nuo priešo rankos.“

Radvila Juodasis jau nuo 1553 m. rodė polinkį į evangelikų tikėjimą. Rudojo perėjimas į reformatų konfesiją užtruko ilgiau. Istorikai iki šiol nesutaria, bet turbūt tik apie 1564 m. kunigaikštis viešai nutraukė ryšius su katalikų bažnyčia. Radvila Rudasis buvo Dubingių ir Biržų Radvilų šakos pradininkas. Kitaip negu Juodojo palikuoniai, šio Radvilų šeimos sparno nariai liko ištikimi evangelikų reformatų tikėjimui. Jie iki paskutinio giminės atstovo – Liudvikos Karolinos Radvilaitės (Rudojo proproanūkės) – išlaikė Reformacijos lyderių vaidmenį Lietuvoje.

Rudojo perėjimas į Reformacijos šalininkų gretas įvyko visai laiku, nes prabėgus vos metams po Radvilos Juodojo mirties, dėl ginčių savo gretose bei spaudimo iš išorės, evangelikų bažnyčios padėtis ėmė smarkiai komplikuotis. Kaip žinia, Lenkijos ir LDK valdovai liko katalikų bažnyčioje ir gynė senąjį tikėjimą. Juodojo sūnų pastangomis Vilniaus reformatai 1574 m. rugsėjį turėjo trauktis iš savo patalpų Goštauto rūmuose. „Evangeliškoji Kristaus bendruomenė“ turėjo rinktis pamaldoms palapinėje prie žuvies turgaus. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius viename laiškų, parašytų į Romą, džiūgauja, kad Juodojo sūnūs „išvalė iš savo rūmų tą [eretikų] purvą“.  

Šioje situacijoje Radvila Rudasis suteikė jaunai bendruomenei itin svarbios pagalbos. K. Daugirdas rašo, kad Rudojo „dėka Vilniaus bendruomenė 1577 m. sostinėje įgijo teisinį statusą. Nepaisydamas naujai išrinkto karaliaus ediktų, kuriais bandyta uždrausti reformacijos šalininkams laikyti Vilniuje maldos namus ir mokyklas, Radvila Rudasis bendruomenės atstovams pardavė jam priklausantį sklypą“ (Andrius Volanas ir reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje). Pardavimo akte numatyta, kad pastatas turi būti skirtas „tikrojo Dievo žodžio skelbimui“ – žodžio, kurio tikrumas „saugomas helvetų [šveicarų] bažnyčiose“. (Katalikų stovykla reformatų bažnyčią vadino „Vilniaus cvinglistų“ vardu – pagal Šveicarijos reformų judėjimo pradininką U. Cvinglį.)

Taigi kunigaikštis nepaisė karaliaus Stepono Bataro draudimo, nepakluso savo valdovo ediktų žodžiams, nes Dievo žodžio skelbimas jam buvo svarbesnis. „Karaliui teko nusileiti nuosekliai didžiojo kanclerio laikysenai“, rašo Daugirdas. Praėjus dvejiems metams,  karalius buvo priverstas patvirtinti pardavimo aktą, ir dar po dviejų metų sklype, kur šiandien stovi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, duris pagaliau atvėrė pirmoji Vilniaus reformatų bažnyčia. Net šešiasdešimtį metų Vilniaus centre buvo skelbiamas tikrasis Dievo žodis ir Viešpaties Vakarienė švenčiama pagal šveicarų mokymą. Tačiau 1640 m. reformatai buvo išvaryti iš šios vietos ir priversti bažnyčią statytis už miesto ribų, šiandieninio Reformatų parko teritorijoje. 

Mikalojus Radvila Rudasis buvo ištikimas valstybės pareigūnas. Tačiau jo paklusnumas karaliui jokiu būdu nebuvo aklas. Kunigaikštis Ulos mūšyje parodė sumanumą ir karvedžio drąsą, o nepaklusdamas Batoro ediktams, jis pasirodė ir kaip dorybingas bei ištikimas krikščionis. Jis suprato, kad krikščionis kartais turi nusižengti valstybės įstatymams, jei šie tikintiesiems draudžia tai, ką įsako Dievas, pavyzdžiui, laisvai rinktis į pamaldas, statytis maldos namus, versti ir platinti Bibliją ar laisvai mokyti savo vaikus. 

Svarbiausias šito principo pavyzdys užrašytas Naujajame Testamente: Jeruzalės žydų vadovams uždraudus apaštalams liudyti ir veikti Jėzaus vardu (Apd 4,17–19), jie atsisakė liautis skelbti Evangeliją. „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“, sako Petras (Apd 5,29). Panašų nepaklusnumą prieš tai parodo Senojo Testamento pranašas Danielius, ignoruodamas draudimą melstis bet kokiam dievui, išskyrus Persijos karalių, ir elgdamasis įprastai: „Nors Danielius ir žinojo, kad [draudimo] raštas pasirašytas, jis pareidavo į savo namus, kurių viršutiniame aukšte langai atsidarydavo į Jeruzalės pusę, puldavo ant kelių tris kartus per dieną, melsdavosi savo Dievui ir šlovindavo jį, kaip ir anksčiau.” (Dan 6,11)

Taigi, pirma, valstybės vadovai negali uždrausti to, kas įsakyta Dievo. O antra, jie negali įsakyti daryti to, kas nuodėminga ir Dievo uždrausta. Dar ankstesnis negu Danieliaus neklusnumo valdovui pavyzdys užrašytas Išėjimo knygos pradžioje, apie Egipto faraoną, kuris liepia hebrajų (izraelitų) pribuvėjoms užmušti gimusius savo tautiečių berniukus. Pribuvėjos, žinodamos kas yra teisinga ir kad joks valdovas neturi teisės įsakyti žudyti nekalto, nepaklūsta faraonui ir nevykdo jo reikalavimo (Iš 1,15–21).

Europoje kol kas neturima teisės priversti gydytojus (ginekologus) atlikti abortą. Bet Prancūzijoje teisė į nėštumo nutraukimą jau įtraukta į šalies konstituciją; kitos valstybės, sparčiausiai tarp jų Ispanija, ketina padaryti tą patį. Nemažai visuomenininkų bei politikų siekia, kad abortas taptų įprasta ir valstybės finansuojama medicinine procedūra. Tuomet ir medikams, žinoma, neliktų galimybės atsisakyti jų atlikti.

Dar vienas nepaklusnumo principo taikymo laukas yra karas. 1531 m. Martynas Liuteris savo rašte Įspėjimas mylimiems vokiečiams ragina krikščionis karius nepaklusti imperatoriui, jeigu jis lieptų kariauti prieš evangelikus ir sunaikinti jų bažnyčias. Be to, karo nusikaltimai, kaip nekaltų civilų nužudymas, yra draudžiami visiems kariams, o įsakymų juos įvykdyti turi būti nepaisoma. Antrojo pasaulinio karo metu Austrijos ūkininkas Francas Jägerstätteris dėl savo tikėjimo atsisakė dalyvauti nacių neteisingame kare, nes jam tuo metu jau buvo žinoma, kad rytų fronte vokiečių daliniai masiškai žudydavo civilius gyventojus – žydus, lenkus ir rusus. Dėl šio nepaklusnumo jis buvo nuteistas ir nukirsdintas. (Žr. T. Malicko 2019 m. filmą „Paslėptas gyvenimas“.)

Tik Dievas yra amžinas ir visagalis. Niekas negali apriboti Jo galios, nes Jo autoritetas yra aukščiausias. Dėl to ir niekas neturi teisės Jam nepaklusti. Būdamas šitoks, Dievas teikia valdžią ir autoritetą žmonėms – tėvams, darbdaviams, Bažnyčios vyresniesiems ir valstybės valdovams. Visų žmogiškųjų valdovų autoritetas yra ribotas; jų galias riboja pats Dievas bei Jo žodis. Jeigu autoritetas ribojamas, kyla kitas klausimas: kokios yra tos ribos? Dažnai būna nelengva atsakyti į šį klausimą, ypač, kai tikintiesiems daromas didelis spaudimas. Pavzydžiui, nuo 1934 m. rugpjūčio Vokietijoje visiems valstybės tarnautojams, tame tarpe ir teologijos profesoriams, buvo privaloma prisiekti ištikimybę Hitleriui. 1938 m. šalies evangelikų bažnyčios įvedė tokią priesaiką ir savo kunigams. Apie devyniasdešimt procentų visų kunigų šią priesaiką davė, kadangi nenorėjo sulaukti įtarimų politiniu nepatikimumu, nelojalumu ar net priešiškumu valstybei.

Kur ir kokios yra tos ribos, kurių negalima peržengti? Hebrajų pribuvėjos Egipte aiškiai žinojo, kad iki tam tikros vietos galima eiti, o toliau jau negalima. Kaip susiformuoja toks žinojimas? Du kartus rašoma, kad jos „bijojo Dievo“ (Iš 1,17.21). Dievo baimė minima ir Apaštalų darbų pradžioje (Apd 2,43; NEV, Jurėno vert.). Dievo baimės nauda yra dviguba: pirma, ji išlaisvina iš žmonių baimės, nes žmonės geba pakenkti tik laikinai. Todėl Dievą tikintis žmogus yra tvirtas ir nesibaimina, nes jis bijo tik tai Dievo. Tuo tarpu tas, kuris nebijo Dievo, pasmerktas bijoti visko. Antroji nauda užrašyta Patarlių knygoje: „Pagarbi Dievo baimė – pažinimo pradžia“ (1,7). Be Dievo baimės neįmanoma atpažinti tų ribų, kurių peržengti negalima. Be Dievo baimės žmogus yra tarsi aklas, nematantis, kokių žmogiškųjų nurodymų paisyti negalima.

Iš kur Mikalojus Radvila Rudasis įgijo Dievo baimę, jei taip ilgai delsė prisipažinti esąs evangelikų tikėjimo? Man atrodo, kad atsakyti būtų galima ir šitaip: iš to, kad jis nebuvo vienas. Kaip rašo K. Daugirdas, kunigaikštis „vis labiau pasitikėjo [Andriumi] Volanu“. O ir nuo 1573 m. pradžios Vilniaus reformatų bendruomenės ganytoju tapo jaunasis Stanislovas Sudrovijus – „Tai buvo Radvilos Rudojo aplinkos asmuo, palaikęs labai artimus ryšius su Volanu“. Nors šių trijų vyrų pozicijos, tarnystės ir amžius skyrėsi, esu tikras, kad juos siejo draugystė. Jie padėjo vienas kitam suvokti Dievo valią, pritaikyti Dievo žodį ir atpažinti Dievo numatytas ribas. Ir dar galime būti tikri, kad Volanas ir Sudrovijus padrąsino Rudąjį nepaklusti karaliaus ediktų žodžiams.

Radvila Rudasis turėjo gerų draugų, kurie jam padėjo būti doru ir dievobaimingu pareigūnu. Todėl jį turėtume laikyti ne vien tik didžiu Lietuvos patriotu, tačiau ir drąsiu Dievo Bažnyčios padėjėju.