Jobo knyga mane sukrėtė, bet ir keitė. Kai pirmą kartą perskaičiau Jobo knygą, sunerimau. Atrodė neteisinga - juk Jobas buvo teisus žmogus! Tačiau metams bėgant, ši istorija keitė mano suvokimą apie Dievą ir mano „kentėjimų teologiją". Ši knyga išmokė mane, jog didžiausias mano turtas yra pats Dievas, o ne tai, ką Jis duoda.
Pavadinimas ir autorystė
Įžangoje (Apr 1, 1) iš karto yra skelbiamas ir knygos pavadinimas (tai yra "Apreiškimas"), ir jos dieviškas autorius ("Jėzus Kristus"). Ši knyga atidengia nematomą dvasinį pasaulį, kuris kontroliuoja istorijos įvykius. Šis atidengimas yra perduodamas eile simbolinių vaizdinių, kurie pademonstruoja Senojo Testamento pranašysčių įtaką, ypatingai tų pranašysčių, kurias gavo Danielius, Ezechielis ir Zacharijas.
Prieš sėsdama rašyti šio straipsnio ilgai kedenau savo prisiminimus bandydama rasto viltingą vienišos motinos įvaizdį lietuviškoje vaizduotėje, bet į galvą įkyriai lindo tik visokie fatališki vaizdiniai. Pirmoji šovusi mintis buvo anaiptol ne viltinga - Antano Vienuolio Veronika, palikta viena su vaiku po širdimi ir prieglobstį radusi tik ežero dugne.
Keturių savaičių laukimo laikotarpis prieš Kalėdas yra vadinamas Adventu. Kalėdos - daugelį prasmių turintis išskirtinis laikotarpis ir įvykis. Tai ir gilias tradicijas turinti šventė, ir saulės šviesos sugrįžimas, ir vaikų atostogos su prakartėlėmis bei eglutėmis, didžioji prekybininkų viltis, darboholikų neviltis nežinant kaip psichologiškai „susitvarkyti" su keliomis išeiginėmis ir panašiai. Tačiau ir tuomet, kai lauki Kalėdų vien krikščioniška - religine prasme, išryškėja tarsi du laukimo – Advento būdai.