Pavadinimas ir autorystė
Įžangoje (Apr 1, 1) iš karto yra skelbiamas ir knygos pavadinimas (tai yra "Apreiškimas"), ir jos dieviškas autorius ("Jėzus Kristus"). Ši knyga atidengia nematomą dvasinį pasaulį, kuris kontroliuoja istorijos įvykius. Šis atidengimas yra perduodamas eile simbolinių vaizdinių, kurie pademonstruoja Senojo Testamento pranašysčių įtaką, ypatingai tų pranašysčių, kurias gavo Danielius, Ezechielis ir Zacharijas.

Ši knyga taip pat yra "pranašystė" (Apr 1, 3; 22, 7), ne tik šventas ateities įvykių numatymas, bet taip pat šventas esamos padėties įvertinimas. Šventasis autorius yra įvardijamas pirmoje eilutėje -tai Mesijas Jėzus, kuris turi galią iš Dievo nusakyti ateinančius įvykius savo tarnui Jonui (Apr 1, 4.9; 22,), ir tai yra žinia Bažnyčiai.

Neneigdamas savo vaidmens sudarant knygą, Jonas apibūdina save labiau kaip vizijų gavėją ir liudininką, nei kaip Apreiškimo žinios autorių. Nors Jonas savęs nevadina apaštalu ir save įvardija kaip pranašą (Apr 22, 9), ankstyvosios Bažnyčios tėvai - labiausiai Justinas Kankinys (Justin Martyr 135-150 m.), Melitas Sardietis (Melito of Sardis, II a. vidurys) ir Irenijus Lijonietis (Irenaeus of Lyons apie 185 m.) -nuosekliai apibūdina jį kaip Joną Zebediejaus sūnų, mylimąjį mokinį, kuris buvo ketvirtosios Evangelijos ir trijų Naujojo Testamento laiškų autorius. Kadangi Apreiškimo graikų kalbos stilius labai skiriasi nuo kitų Jono raštų bei jų teologiniai akcentai yra saviti, dauguma šiuolaikinių mokslininkų mano, jog ši knyga parašyta kito Jono, kuris apibūdinamas kaip "Jonas vyresnysis". Šie Rašto tyrinėtojai skyrė daugiau reikšmės kitai ankstyvajai tradicijai, kuri Apreiškimo knygą priskiria "Jonui vyresniajam" (ši tradicija prasidėjo su Dionisu Aleksandriečiu trečiame amžiuje). Tačiau ir tematinė išraiška (pvz.: Jėzus kaip Dievo Avinėlis ir kaip Dievo Žodis - Jn 1, 1.14.29; Apr 5, 6; 19, 13), ir ankstyvoji Bažnyčios tradicija labiau palaiko tradicinį Apreiškimo knygos priskyrimą Jonui, "mylimam mokiniui", kuris su Petru ir Jokūbu priklausė Jėzaus vidiniam ratui (Jn 21, 20.24).

Datavimas
Anot Ireniejaus, remiantis ankstesnių šaltinių pagrindu sakoma, jog "Jonas gavo Apreiškimą beveik mūsų laikais, artėjant Domiciano valdymo pabaigai" (Against Heresies 5.30.3). Kadangi Domiciano valdymas baigėsi 96-tais metais, dauguma mokslininkų Apreiškimo knygą datuoja maždaug dešimto dešimtmečio viduriu. Kai kurie vis dėlto laikosi nuomonės, jog Apreiškimo Jonui knyga buvo parašyta maždaug tarp Nerono valdymo (54-68 m.) ir Jeruzalės pralaimėjimo (70 m.), grįsdami savo išvadas tikėjimu, jog Apreiškimo knygoje (11, 1-2) yra numatoma pranašystė apie Romėnų apgultį ir žemiškos Jeruzalės sunaikinimą per Judėjų karą. Vis dėlto 2-3 skyriuose aprašoma situacija bažnyčiose ir miestuose verčia manyti, jog data turėtų būti apie 95-96 m. Taip pat Apreiškimo knygoje "šventasis miestas" ,panašu, nėra siejamas su žemiška Jeruzale (Apr 11, 1-2). Galima daryti prielaidą, jog, rašant Apreiškimo knygą, įvykiai, susiję su Nerono valdymu ir Jeruzalės sunaikinimu, buvo jau praeityje, ir jie buvo įpinti į Jono vizijas tik kaip dabartinių ir ateinančių sunkumų bei sukrėtimų ženklai ir pavyzdžiai, gresiantys pasaulio puolamai Kristaus Bažnyčiai.

Žanras
Pačioje Apreiškimo knygoje galime rasti, jog jos žanras yra įvardijamas kaip "apokalipsė" (arba "apreiškimas" Apr 1, 1) ir kaip pranašystė (Apr 1, 3; 22, 7.10.18.19; taip pat žiūrėti Apr 10, 11; 22, 9).

Žodis "apokalipsė" yra kilęs iš graikų kalbos ''apokalypsis'', kuris reiškia "apreiškimą, atskleidimą, atidengimą", ir tai yra nematytų dangiškų ir ateities realijų atskleidimas. Judėjų apokaliptinė literatūra suklestėjo ir išpopuliarėjo po Senojo Testamento kanono sudarymo, greičiausiai tai buvo užguitos Dievo tautos bandymai rasti prasmę kentėjimuose ir viltį ateityje, nesant tikrų pranašiškų žodžių iš Dievo. Apokaliptinė literatūra savo bruožus paveldėjo iš Senojo Testamento knygų, tokių, kaip Ezekielio, Danieliaus ir Zacharijo. Šie bruožai apima vizijas, kuriose pranašas regi dangiškus Dievo sprendimus ir juose slypinčią reikšmę, perduotą per simbolius, žadančius, jog laikų pabaigoje Dievas įsikiš į pasaulį ,panaikindamas esamą neteisybę.

Vis dėlto laikotarpio tarp Senojo ir Naujojo Testamentų Judėjų apokaliptinė literatūra skiriasi nuo Senojo Testamento pranašysčių svarbiais aspektais. Apokaliptiniai autoriai išlikdavo nežinomi , savo darbus pasirašydavo iškilių praeities asmenybių vardais, tokių kaip pvz. Enochas, Abraomas, Mozė, Baruchas, Ezra. Jie naudojo šį literatūrinį mechanizmą ("pseudoepigrafiją"), kad suteiktų savo žiniai daugiau svarumo ir galėtų įteigti skaitytojui, jog tie patriarchai prognozavo praeities ir dabarties įvykius. Tačiau Senojo Testamento pranašystė pirmiausiai buvo skelbiama žodžiu ir tik vėliau buvo užrašoma, tuo tarpu apokaliptiniai tekstai jau nuo pat savo pradžios būdavo sukuriami rašytine forma. Senojo Testamento pranašystės ne tik guodė išlikusius teisius žmones, bet ir šaukė neištikimą Izraelį atgailai ; taip pat buvo tikimasi gausaus pagonių atėjimo. Kita vertus, apokaliptinė literatūra dalino žmones į dvi atskiras stovyklas- šventųjų, kurie laukia Dievo išvadavimo, mažumą, bei jų persekiotojus, pasišventusius rūstybei, kuriuos nuo išganymo skiria neperžengiama praraja. Galiausiai, nors ir Senojo Testamento pranašai nurodydavo ateityje įvyksiantį Viešpaties atėjimą, tačiau jie taip pat pabrėždavo Jo dabartinį veikimą savo žmonių gyvenime, ypač kalbant apie žmonių nuodėmę ir jiems skirtus išbandymus; tuo tarpu apokaliptinė literatūra matė dabartį kaip persmelktą sugedimo, ir iš to sekė, jog negalima tikėtis jokios Dievo pagalbos iki jo katastrofiško įsikišimo laikų pabaigoje.

Taip pat, kaip ir Judėjų apokaliptinė literatūra bei keletas Senojo Testamento pranašysčių, Apreiškimas Jonui yra perteiktas simbolinėmis vizijomis ir perduotas ne žodiniu skelbimu, bet rašytine forma. Skirtingai nei autoriai, kurie nepatenka į Šventojo Rašto kanoną, Jonas rašo savo vardu, užuot pasirašęs iškilios praeities asmenybės vardu. Taip pat jis skelbia harmoningą paguodos, perspėjimo ir papeikimo žinią. Kadangi Jėzaus mirtis suteikė pergalę prieš blogį, Apreiškimo knyga nebesidalina Judėjų apokaliptinei literatūrai būdingu pesimizmu esamam amžiui (nors laikinumas ir nuodėmingumas išlieka). Apreiškimo knygoje tikintieji yra matomi labiau kaip nugalėtojai net ir tuomet, kai tenka ištverti kentėjimus ir išsaugoti ištikimybę Jėzaus liudijimui, per kurį netgi jų persekiotojai yra kviečiami išganymui per atgailą bei tikėjimą.

Taigi Apreiškimo Jonui knyga yra priskiriama apokaliptinio žanro "sparnui" kaip autentiška, Dievo įkvėpta pranašystė (pabrėžiant aiškią ateities vizijos patyrimą, simbolizmą ir literatūrinį meną) kartu su Naujojo Testamento tekstais, tokiais kaip Jėzaus "Alyvų diskursas" (Mt 24-25; Mk 13; Lk 21 - šie keturi skyriai yra pavadinti Alyvų diskursu (angl. Olivet Discourse), nes juose Jėzus kalba apie laikų pabaigą, kuri laukia žmonijos; Jėzus šiuos pamokymus perdavė apaštalams, būdamas su jais ant Alyvų kalno, iš čia ir kilo toks pavadinimas) bei Pauliaus Nedorėlio aptarimas (2 Tes 2).

Tema
Apreiškimo Jonui knyga atskleidžia nematomą dvasinį mūšį, į kurį yra įtraukta Bažnyčia. Vyksta visuotinis konfliktas tarp dviejų pusių, kurių vienoje yra Dievas ir jo Mesijas, o kitoje Šėtonas ir jo blogio pajėgos (ir demonai, ir žmonės). Šiame konflikte Jėzus - Dievo Avinėlis - jau yra iškovojęs pergalę per savo pasiaukojančią mirtį, tačiau jo Bažnyčia per persekiojimus, klaidingus mokymus, viliones materialiais dalykais vis dar yra puolama slibino, nors ir esančio ant mirties slenksčio. Vizijos Jonui atskleidžia dvasines realijas, kurios išbando ir gundo Bažnyčią laike tarp Kristaus pirmojo ir antrojo atėjimo, bet tuo pačiu yra dramatiškai patvirtinama, jog Kristaus pergalė naujame danguje ir naujoje žemėje yra neabejotinas faktas. Šios vizijos, kurias matė Jonas, perspėja Bažnyčią ir skatina ją ištverti kentėjimus ,išliekant švaria ir nesutepta netyrų pasaulio gundymų.

Versta iš ESV Biblijos įvado į Apreiškimo Jonui knygą