Vaneetha Rendall

Jobo knyga mane sukrėtė, bet ir keitė. Kai pirmą kartą perskaičiau Jobo knygą, sunerimau. Atrodė neteisinga - juk Jobas buvo teisus žmogus! Tačiau metams bėgant, ši istorija keitė mano suvokimą apie Dievą ir mano „kentėjimų teologiją". Ši knyga išmokė mane, jog didžiausias mano turtas yra pats Dievas, o ne tai, ką Jis duoda.

Prieš keletą metų kolega užsiminė apie tai, ko išmoko iš Jobo. Nustebau išgirdusi, kad studijuodamas jis padarė išvadas, visiškai priešingas manosioms. Jo žodžiais tariant, „Jobas dėl savo kentėjimų atgavo viską ir dar daugiau. Jis buvo palaimintas, susilaukdamas daugiau vaikų ir gavęs daugiau pinigų, nei turėjo iki tol. Štai ko mus moko ši istorija - jei darysi tai, kas teisinga, visuomet sulauksi palaiminimų ir klestėjimo".

Nors pirmoji jo teiginių dalis ir buvo tiesa, aš nesutikau su jo išvadomis. Jis subtiliai atkartojo žinią, kuri dar vadinama sveikatos, turto ir klestėjimo evangelija, žinią, kad Dievo tikslas mūsų gyvenimui žemėje yra tobula sveikata, visiška laimė ir finansinė sėkmė. Šiame gyvenime. Ši evangelija teigia: „Mums tereikia išsakyti, ko norime, gyventi teisingai ir pareikalauti mums priklausančios pergalės. Štai kaip atrodo gyvenimas dėl Dievo."

Norėčiau paprieštarauti - toks požiūris nėra gyvenimas dėl Dievo. Toks mąstymas yra stabmeldystė. Ji iškelia Dievo dovanas aukščiau už Jį patį, aukščiau už dovanų Davėją. Ir tai - didžiulis įžeidimas, Dievo vertės sumenkinimas.

Tikrai klestintis gyvenimas

Klestėjimo evangelijos šalininkai viską mato priešingai. Norėdami paremti savo teiginius, jie cituoja Šventąjį Raštą ir tiki, jog jų požiūris yra bibliškas. Viena dažnai jų cituojamų eilučių užrašyta Evangelijoje pagal Joną: Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10).

Jėzus iš tiesų duoda gyvenimo apsčiai, tačiau Jo teikiamas gyvenimas nepriklauso nuo aplinkybių. Diagnozuotas vėžys, akcijų rinkos kritimas ar vaiko maištas negali sumažinti Kristaus teikiamo gyvenimo apstybės. Ir stebuklingas išgijimas, netikėta finansinė sėkmė ar palaidūno sugrįžimas jo taip pat nekeičia. Tikroji gyvenimo apstybė yra Dieve, kuris yra tiek gerų, tiek siaubingų mūsų gyvenimo įvykių Viešpats. Kaip sakė Jobas: Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume? (Job 2, 10).

Kai teigiame, jog gyvenimas be skausmo yra Dievo apdovanojimas už teisumą, sužeistiesiems mes sakome, kad jie patys prisivirė košės. Randy Alcornas sako: „Tragiška, tačiau klestėjimo evangelija užnuodijo bažnyčią ir pakenkė mūsų gebėjimui reaguoti į blogį ir kančią. Kai kuriose bažnyčiose šiandien nėra vietos skausmui. Tie, kurie sako, kad Dievas juos išgydė, gauna mikrofoną, tačiau tie, kurie vis dar kenčia, susigūžę tyli arba net yra išprašomi pro galines duris."

Vieno išgydymų tarnavimo metu aš pats buvau išlydėtas pro galines duris, prieš tai dar griežtai įspėtas. Daug kitų žmonių su negalia taip pat patyrė panašų elgesį su jais, kai buvo sakoma, jog jei tu neišgijai, pats esi dėl to kaltas. „Nes Dievo valia yra, kad pasveiktų visi. Visada. Ištikimasis niekada nekentės."

Tačiau toks įsitikinimas prieštarauja Biblijai. Jėzus sako, kad mes patirsime vargų (Jn 16, 33). Petras taip pat rašo, kad kentėdami mes neturėtume stebėtis (1 Pt 4, 12). Jokūbas kviečia tikėtis išbandymų ir laikyti tai džiaugsmu (Jok 1, 2). O Paulius sako, jog kentėjimai, sielvartai ugdo ištvermę ir ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę (Rom 5, 3-5; 2 Kor 4, 17).

Žinoma, išgydimas šiame gyvenime taip pat gali atnešti šlovę Dievui. Ir kartais Dievas įsikiša į mūsų gyvenimą antgamtiniu būdu ir stebuklingai išgydo nuo ligų. Ir kai tai įvyksta, Dievas būna pašlovinamas.

Tačiau man teko matyti dar labiau pašlovintą Dievą, kai žmonės, kurie nėra išgydomi, nepaliauja šlovinti Jo pačiame kentėjimų įkarštyje - kai viskas, ką jie turėjo yra atimama, ir lieka tik Dievas. Ir pasirodo, kad Jo pakanka. Dievas yra labiausiai pašlovinamas, kai skaudžių netekčių metu mes skelbiame, kad Jis yra visa, ko reikia, kad Jo pakanka. Taip elgėsi ir Jobas.

Davėjas yra daugiau nei Jo teikiamos dovanos

Klestėjimo evangelija moko, kad mes gyvename dėl Dievo palaiminimų dabar. Jobas moko, kad mes gyvename dėl amžinosios Dievo šlovės. Klestėjimo evangelijos esmė - „mes esame vertingi". Jobo ir viso Šventojo Rašto esmė - „vertingas yra Dievas".

Šėtonas, teigdamas Dievui, kad Jobas yra ištikimas Dievui dėl Jo teikiamų palaiminimų, elgėsi kaip klestėjimo evangelijos šalininkas. Šėtonas buvo tikras, kad jei palaiminimai bus iš Jobo atimti, jis prakeiks Dievą. Šėtonas teigia, kad Dievas yra vertingas tik dėl savo Jobui teikiamų dovanų.

Tačiau Dievas teigia priešingai. Dievas tvirtina, kad Jobas myli Jį dėl to, koks Jis yra, o ne dėl to, ką Jis duoda. Ir kai viską praradęs Jobas sugeba pasakyti: Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas (Job 1, 21), taip jis skelbia apie visa pranokstančią Dievo vertę. Tikrasis Jobo turtas yra pats Dievas, o ne Jo dovanos.

Ir psalmės autorius rašo: Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš trokštu tik Tavęs. Kai kūnas ir širdis sunyksta, Dievas yra mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius (Ps 73, 25-26).

Taigi ir mes visi, kaip Jobas, laikykime Dievą savo turtu - Jis yra mūsų dalis per amžius.

Straipsnis paimtas iš www.btz.lt