Keturių savaičių laukimo laikotarpis prieš Kalėdas yra vadinamas Adventu. Kalėdos - daugelį prasmių turintis išskirtinis laikotarpis ir įvykis. Tai ir gilias tradicijas turinti šventė, ir saulės šviesos sugrįžimas, ir vaikų atostogos su prakartėlėmis bei eglutėmis, didžioji prekybininkų viltis, darboholikų neviltis nežinant kaip psichologiškai „susitvarkyti" su keliomis išeiginėmis ir panašiai. Tačiau ir tuomet, kai lauki Kalėdų vien krikščioniška - religine prasme, išryškėja tarsi du laukimo – Advento būdai.

Jie priklauso nuo suvokimo, ko lauki. Vienu atveju laukiama magiško Kalėdų laikotarpio, kai važiuojant rogėmis į bažnyčią nuo šalčio pyška tvoros, kai pirtyje buriama ateitis, kai Kūčių naktį gyvuliai kalba, kai dvylika patiekalų ant šieno simbolizuoja gerovę. Antruoju Advento atveju laukiama „tik" Jėzaus gimimo paminėjimo. Atrodo, kad pirmuoju atveju tikimasi ir laukiama tokio religinio reiškinio, kuris kardinaliai skiriasi nuo to, kaip yra suvokiama mesijinė Išganytojo gimimo prasmė.

Advento laiku tradiciškai draudžiama dirbti kai kuriuos darbus, pvz., kirpti avis, kirsti medžius, vengiama triukšmauti.Turbūt, taip nenorėta sutrikdyti paslaptingo gamtos ciklo, saulės grįžimo. Žiemos saulėgrįža reiškia virsmą į naują būseną, atgimimą, naujo gyvenimo pradžią daugelyje kultūrų. Ji pažymima įvairiomis šventėmis bei apeigomis. Archajiškose lietuvių dainose minimas per Kalėdas atbėgantis baltas elnias devyniaragis – senovės lietuvių mitologinė būtybė, savo raguose nešanti dangaus kūnus, saulę. Žiemos saulėgrįžos šventė dar vadinta Elnio Devyniaragio švente. Atrodo, kad balto elnio, atnešančio saulę, alegorija iš pradžių turėjo realų pamatą. Neolito ir vėlesniais laikais žiemos saulėgrįža žymėdavo šiaurinių elnių migracijos pokyčius. Atbėgę elniai žmonėms kasmet atnešdavo maistą ir saulę (saulėgrįžą). Prūsijos lygumose vasaros ganyklose šiaurinių elnių bandos prasidėjus rimtesnei žiemai traukdavo į kontinento pusės miškus. Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europoje, Lietuvos teritorijoje šiaurės elniai išnyko ne taip seniai. Pavyzdžiui, dar XVIII amžiaus šiaurės elnių migracijų likučiai pasiekdavo pamaskvio miškus. Ko gero, ir modernioji pasakų mitologija apie Kalėdų senelio elnius turi šį archajinį pagonišką pamatą.

Žmonės pagarbindavo šventąjį saulės ir gyvybės ciklą. Panašiai senovės egiptiečiai garbindavo Nilo potvynių ciklą, Šiaurės Amerikos lygumų indėnai garbindavo bizonus, kurie pasirodydavo per periodines migracijas ir, „paaukoję save", atnešdavo maistą bei gyvybę žmonėms. Pats galingų gamtos jėgų pasikartojimas buvo šventas - kai sugrįždavo saulė, šviesa, šiaurės elniai, kai žiemą vėl keisdavo pavasaris, prabusdavo gyvybė ir tai tęsdavosi vėl ir vėl. Kaip toje A. Mamontovo dainoje:

Tu vėl apsisukai
Amžinajam rate
Užsitęsusios nakties gale
Nauja šviesa
Kalėdos
Po sidabrinės pilnaties vėl saulė
Kasdien ilgiau pasauliui švies ir vėl
Vėl Vėl, ir vėl, ir vėl, ir vėl Kalėdos
Po nesibaigiančios nakties vėl saulė
Kasdien ilgiau pasauliui švies ir vėl
Vėl Vėl, ir vėl, ir vėl, ir vėl Kalėdos
http://dainutekstai.lt/r6131111/andrius-mamontovas-kaledos.html

Po krikščionybės pradžios praėjus keliems šimtams metų Kalėdos kaip Viešpaties gimimo šventė pradėtos švęsti per pagonišką žiemos saulėgrįžos dieną. Turbūt, mūsų protėviams bei nemažai daliai dabartinių žmonių Viešpaties Jėzaus gimimas buvo ir yra suvokiamas kaip dar viena mažytė graži detalė, raudonskruosčio vaikelio gimimo vaizdiniu papuošianti svarbesnius įvykius - kosminį gamtos ciklą, kai laukiama saulės, elnių, o dabar - kelionių, koncertų, nuolaidų, Kalėdų senelio ir t.t.

Ar „vėl ir vėl" pasikartojimo džiaugsmas, transcendencijos pojūtis bei to adoracija turi kažką bendro su vienkartiniu Kristaus gimimu, mirtimi ir prikėlimu? Juk Biblijos Dievas yra istorijos ir „linijinio laiko" Viešpats, bet ne pasikartojančių kosminių ciklų –laiko ratų- dalis. Jeigu laukiame ne „elnio devyniaragio", ne saulės sugrįžimo, bet Jėzaus, tai atsiminkime, jog „Jis yra tikėjimo pradininkas ir atbaigėjas." (Hbr 12, 2), kuris ant kryžiaus tarė -„Atlikta" (Jn 19, 30), kuris „ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus" (Mt 16, 27).

Jeigu Jį vadiname Atbaigėju, tai švęsdami Kalėdas mes minime prasidėjusią Pabaigos pradžią, kuomet pradingsta romus gamtinių pasikartojimų ciklas ir tuo paremtas pasaulėvaizdis:

„Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, dangaus žvaigždės kris ir dangaus jėgos bus sudrebintos. Tada jie pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia jėga ir šlove. (Mk 13, 24-6).

Lietuviškame žodyne yra keletas panašių žodžių – atbaigti, pribaigti, užbaigti. Tokiu būdu tas, kuris atbaigia, yra atbaigėjas. Galima panaudoti žodį iš buhalterinės apskaitos, planavimo ir medicinos srities – terminuoti. Holivudo filmuose efektyviai panaudotas vedinys iš žodžio terminuoti. Tas, kuris terminuoja – Terminatorius.

Mes pripratę į krikščionišką Kalėdų istoriją žvelgti per emocinę prizmę – kaip Marija tapo nėščia, kaip Juozapas išgirdo nepaprastą žinią, kaip kelionėje Juozapas su Marija neturėjo vietos nakvynei, kaip Jėzus gimė tvarte. Tačiau dažnai neatkreipiame dėmesio, kad įkūnytas Dievo Žodis neša ir kitą žinią. Savo gimimu, mirtimi ir prikėlimu Jėzus terminuoja saulę bei mėnulį, kosmosą, visus gamtos ciklus su elnių ar bizonų migracijomis ir jų prasmėmis. Iš begalinių laiko ratų, mirčių ir atgimimų ciklų laikas „išsitiesina" į liniją, kurios gale yra pabaiga. Gimęs Jėzus - įkūnytasis Dievo Žodis - terminuoja visus senus indoeuropiečių mitus su visa jų didinga kosmologija, terminuoja ugrofinišką ar bet kokį kitą šamanizmą su mistine medžiotojų kultūros pasaulėjauta ir t.t.

Pasižiūrėkime ir į save, gal mums už Kristų svarbesni kiti dalykai? To suvokimas gali būti labai skausmingas. Taip pat skausmingas gali būti pasaulėvaizdžio kitimas. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos lygumų indėnai iki šiol gedi bizonų. Barbariškas, niekuo nepateisinamas „šventų gyvūnų tautos" naikinimas indėnų gentims sudavė pragaištingesnį smūgį nei nelaisvė rezervatuose. Bizonai buvo indėnų gyvenimo centras. Ištisos gentys fiziškai ir dvasiškai maitinosi „iš žemės įsčių išėjusia išmintinga bizonų „tauta", kuri geranoriškai aukojasi dėl žmonių gyvybės". Išnaikinus bizonus buvo suduotas smūgis indėnų religijos vertybių sistemai ir pasaulėvaizdžiui. Šioje įtampoje kilo nevienas indėnų sukilimas ir atsirado tarpgentinis religinis Dvasių šokio kultas. Pajutų genties šamanas Wovoka 1889 metų sausio 1-os dienos saulės užtemimo metu patyrė pranašišką viziją. Susitikimas su Dievu ir dvasiomis Wovoką įgalino skelbti žinią, jog mirusieji ir bizonai sugrįš, o blogis bus nugalėtas... Gal bizonai ir sugrįš, nes Šv. Raštas sako: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs."(Rom 8, 19)

Jėzus Kristus terminuoja ir pačią mirtį, kaip sako Šv.Raštas: „Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis."(1 Kor 15, 26) O mirtis yra esminė mirties - atgijimų „vėl ir vėl" ciklinio pasaulėvaizdžio dalis.

Dievo Žodis kaip kalavijas mums nesuvokiamai ir nelogiškai „...prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus."(Hbr 4, 12), jis teisia visą žmonių išmintį, ir „Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus."(Mt 16, 27)

Švęsdami Viešpaties gimimo šventę „...atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami'' (Fil 2, 12b) ir dėl to džiaukitės. Be to „drebėjimo" nėra ir išganančio atbaigimo laukimo, nėra ir ateinančios šviesos, kuri „..šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė" (Jn 1, 5), nėra ir džiaugsmingo krikščioniškų Kalėdų šventimo.

Su Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimu.

Kun. Tomas Šernas

Straipsnyje panaudota dr. Jono Vaiškūno nuotrauka iš www.alkas.lt