Eglė Grucytė

Jei ko tik prašysite mano vardu, aš padarysiu (Jn 14,14)

Jau nuo šių metų kovo 19 dienos Kauno evangelikų reformatų bažnyčioje glaudžiasi nuo karo pabėgę ukrainiečiai. Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti visais geros valios žmonėmis (labiausiai Kauno parapijos nariais, tačiau ir kitų parapijų nariais bei miestelėnais), kurie su didžiuliu noru ir užsidegimu, negailėdami nei savo laiko, nei pinigų rėmė ir teberemia mūsų brolius ir seseris.

O pradžia tikrai nebuvo lengva: t. y. tik kovo 16 d. mes sužinojome, kad į mūsų pasiūlymą panaudoti dalį bažnyčios patalpų, atsiliepė 2 moterys su 10 vaikų. Dabar jau žinome ir jų vardus, ir pavardes, ir gyvenimo istorijas, tačiau tuokart buvo neramu ir nedrąsu, kaip jie gyvens, ar neįžeisime siūlydami bažnyčios patalpas ir pan. Tačiau po pirmosios nakties mūsų bažnyčioje, svečiai džiaugėsi ramybe ir mūsų svetingumu, tai tik dar labiau paskatino tiesti pagalbos ranką. Pirmoji savaitė su svečiais buvo labai intensyvi, reikėjo juos visur lydėti, rodyti jiems įvairias įstaigas, organizacijas, padėti tvarkyti dokumentus, rasti mokyklas ir darželius. Ilgainiui viskas aprimo, svečiai ramiai įsigyveno bažnyčioje, mes įpratome prie vaikų šurmulio ir triukšmo. Ėmėme dalintis ne tik skaudžiomis patirtimis, bet ir eiliniais kasdieniais rūpesčiais, vaikų ožiukais ir jų ligomis, problemomis. Prasidėjo mažųjų ligos bei kiti neigiamų emocijų pasišalinimo simptomai. Tad kone kiekvieną dieną sprendėme vienokias ar kitokias problemas.

Tačiau kuomet jau atrodė, kad gyvenimas stojasi į savo vėžes, išgirdome pagalbos šauksmą iš Marijupolio, kad ten yra moteris su savo devyniolikmečiu sūnumi, kurie nori pabėgti iš mirties gniaužtų. Jų kelionė buvo ilga ir varginanti, per Rusijos platybes, verbavimo stovyklas, automobiliu be langų, per Gruziją, kol galų gale 2022-04-12 jie abu pasiekė mūsų bažnyčią. Per šių žmonių kelionę teko susipažinti ir su Ukrainos konsulu, ir su Gruzijos konsulu, kuriems žemai lenkiu galvą už naktinius skambučius pareigūnams bei rūpestį ir pagalbą. Tiesa pasakius, net nežinau koks jų tikėjimas, tačiau jų elgesys buvo kaip tikrų krikščionių.

Per visą 4 mėnesių kelionę su ukrainiečiais, mūsų bažnyčioje buvo apsistoję daugiau nei 30 karo pabėgėlių, vieni jų buvo iš Abukovo ar kitų Kijevo priemiesčiu, kiti iš Marijupolio. Man dažnai kildavo klausimas, kaip mes viską suspėjome, aprėpėme, tačiau galiu drąsiai pasakyti, kad vis tai yra mūsų Viešpaties valia ir darbas, be Jo nuolatinio vedimo mes nieko nebūtume padarę.

Šiandien Kauno bažnyčioje teliko tik mama su 7 vaikais, visos kitos 3 šeimynos jau yra apgyvendintos kitose vietose, daugelis iš jų dirba, kabinasi į gyvenimą. Tačiau mes iki pat dabar rūpinamės visais mūsų svečiais, juos lankome ir nuolat palaikome.

Manau, kad šis kauniečių darbas yra patvirtinimas to, kad viskas yra Dievo valioje ir tik su Jo pagalba yra galima padaryti stebuklus.