2017 m. liepos 5 d. Vitenbergo mieste žengtas svarbus ekumeninis žingsnis – Pasaulinė reformuotų bažnyčių bendrija oficialiai prisidėjo prie Bendros deklaracijos apie išteisinimo doktriną, kurią jau prieš dešimtmetį paskelbė Pasaulinė liuteronų federacijos ir Romos katalikų bažnyčios atstovai. Žiniasklaidoje buvo paviešinta ši žinia ir, kad Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia yra šią Deklaraciją pasirašiusios Pasaulinės reformuotų bažnyčių bendrijos narė.

Tai džiaugsmingas ar gėdingas žingsnis?

Tai platus ekumeninis žingsnis ar nusigręžimas nuo Reformacijos idėjų, jų palikimo ir biblinės Evangelijos vienos iš esminių tiesų?

Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš pikto. (Mt 5, 37)

Aiškumo dėlei publikuojame Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo kuratoriaus, teologo Holger Lahayne straipsnį, kuris tinkamai atspindi Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios oficialias nuostatas dėl Bendros deklaracijos apie išteisinimo doktriną. 

Lietuvos ev. reformatų vicesuperintendentas kun. Raimondas Stankevičius

„Link regimos krikščionių vienybės“?

Liepos penktąją Vitenbergo miesto bažnyčioje kelių protestantiškų sąjungų vadovai pasirašė „Bendrą deklaraciją dėl nuteisinimo doktrinos“ (trumpai „Deklaracija“). Renginyje dalyvavo ir Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos sekretorius. Pirmą kartą dokumentas paskelbtas prieš dvidešimtį metų, kai jį sudarė Pasaulinės liuteronų sąjungos (PLS) ir Romos katalikų bažnyčios atstovai. Abi pusės galutinį tekstą su priedais iškilmingai pasirašė 1999 metų Reformacijos dieną (spalio 31 d.) Augsburge. Vėliau prie Deklaracijos prisijungė metodistai.

Šiemet Vitenberge Deklaracijai oficialiai pritarė ir Pasaulinė reformatų bažnyčių bendrija (PRBB). Kas septynerius metus šaukiamoje bendrijos Generalinėje asamblėjoje, šiais metais vykusioje Leipcige nuo birželio 29 iki liepos septintos dienos, delegatai paskyrė vieną dieną nuvykti į „Liuterio miestą“ ir pasirašyti dokumentą, nes „žengiamas reikšmingas ekumeninis žingsnis“, kaip skelbė Vatikano radijo lietuviško straipsnio antraštė. 

Žinoma, Vitenbergas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Šio „miesto pavadinimas dažnai figūravo būtent tokiame kontekste: kaip vieta, kurioje skilimas prasidėjo“, tačiau „2017 metų liepos 5-ąją Vitenbergo pavadinimas bus susietas ir su kitokia, jau nebe skilimo, bet vienybės paieškų istorija“, džiaugiasi Vatikano radijas.

Romos katalikai, liuteronai, reformatai, metodistai, net ir anglikonai jau išreiškė savo palankumą Deklaracijai – atrodo, kad beveik visa katalikiškoji ir protestantiškoji krikščionija sutaria dėl nuteisinimo (arba išteisinimo) doktrinos; kad sutartinai atsako į klausimą, kokiu būdu Dievo dovanojamas išgelbėjimas pasiekia ir išgelbsti žmogų.

Anot kun. G. Pillay‘o, PRBB prezidento, pasirašymo aktas buvo „didelis ekumeninis įvykis, kuris apima ne tik liuteronus, katalikus, metodistus, bet ir kitas denominacijas. Mes norime, kad šis ekumeninis susirinkimas ir pamaldos būtų stiprus krikščionių vienybės ir liudijimo patvirtinimas“. Panašiai pasisako ir Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos narys: „Tai leis eiti link didesnės dvasinės ir bažnytinės vienybės tarp protestantų ir katalikų“. Pasirašymo aktas yra svarbi žymė „kelyje link regimos krikščionių vienybės: dar ne tikslas, bet reikšmingas bendros kelionės etapas“.

Tačiau visiškos dermės įspūdis klaidina. Nes toli gražu ne visi protestantai tapatinasi su Deklaracijos turiniu.

Viena vertus, PRBB prisijungimas prie Deklaracijos tikrai yra svarbus įvykis, nes bendrija (angl. World Communion of Reformed Churches, WCRC) yra didžiausias konfesinis pasaulio protestantiškų bažnyčių susivienijimas, kuriam priklauso per 230 plačios reformatų tradicijos bažnyčių su maždaug 80 milijonų narių. PRBB įkurta 2010 birželį Grand Rapids mieste (JAV), susijungus Pasaulinei reformatų bažnyčių sąjungai (World Alliance of Reformed Churches, WARC, įk. 1875) su Reformatų ekumenine taryba (Reformed Ecumenical Council, REC, įk. 1946). Nuo 2014 m. PRBB būstinė yra Hanoverio mieste, Vokietijoje.

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia WARC priklausė nuo 1924 ir dėl to dabar yra PRBB narė. Šių metų Generalinėje asamblėjoje dalyvavo ir Lietuvos bažnyčios atstovė (kuratorė dr. Renata Bareikienė). Tačiau būtina atkreipti dėmesį į faktą, kad Lietuvos reformatų Sinodas dar praeitais metais nepritarė PRBB vykdomojo komiteto iniciatyvai prisijungti prie Deklaracijos (Kan. VIII-2016). Bažnyčios atstovas 2016 m. PRBB Europos regiono suvažiavime atitinkamai balsavo „prieš“ (kaip ir dar viena regiono bažnyčia).    

Ir šiuo nepritarimu mes nesame vieni. Rastume tikrai nemažai evangelinių bažnyčių, kurios nepritaria Deklaracijai; ne visi pasaulio liuteronai ir reformatai nori žengti šį tariamai reikšmingą ekumeninį žingsnį. Be to, reikia nepamiršti, kad šalia PRBB gyvuoja ir teologiškai konservatyvesnių reformatų sąjunginės organizacijos kaip Pasaulinė reformatų draugija (World Reformed Fellowship, WRF), kuriai 2017 m. Sinodo sprendimu priklauso ir Lietuvos reformatų bažnyčia. Viena didžiausių WRF narių yra Amerikos Presbiterijonų bažnyčia (PCA) su 380.000 tikinčiųjų. Kita sąjunga yra Tarptautinė reformatų bažnyčių konferencija (International Conference of Reformed Churches). Beveik visos šių tinklų bažnyčios nemato pagrindo bendrai Romos katalikų ir protestantų nuteisinimo doktrinai. 

Taip pat ir PLS nėra vienintelė liuteronus vienijanti organizacija. Teologiškai konservatyvesnės liuteronų bažnyčios dažniausiai priklauso Tarptautinei liuteronų tarybai  (International Lutheran Council, ILC, ik. 1952), turinčiai maždaug 5 mln. narių arba Konfesinei evangelikų liuteronų konferencijai (Confessional Evangelical Lutheran Conference, CELC, ik. 1993) su 500 000 liuteronų. Didžiausia ILC narė yra JAV Liuteronų bažnyčios Misūrio Sinodas, su kuriuo bendradarbiauja ir Lietuvos liuteronai. Vokietijoje ILC priklauso Savarankiškoji evangelikų liuteronų bažnyčia (SELK).

„Nuo konflikto iki bendrystės“?

Deklaracija penktame punkte teigia, kad abi pusės dabar „gali aiškiai suformuluoti bendrą mūsų nuteisinimo per Dievo malonę tikėjimu Kristumi sampratą. Ji neaprėpia visko, ką kiekviena Bažnyčia moko apie nuteisinimą; ji apima konsensusą dėl pagrindinių nuteisinimo doktrinos tiesų“. Ar tikrai liuteronai, kaip ir didelė dalis kitų protestantų bei Romos bažnyčia iš esmės sutaria dėl nuteisinimo?

Lietuvos katalikų mėnraštis „Artuma“ vasaros numerį (2017 7/8) skyrė palaimintuoju paskelbtam Teofiliui Matulioniui ir Reformacijai bei evangelikų bažnyčioms (antraštė „Piligrimai drauge“). R. Kazakevičius straipsnyje „Nuo konflikto iki bendrystės“ rašo apie bažnyčių dialogą ir Deklaracijos atsiradimą: „Per ilgą ir bendrą darbą buvo pašalinti barjerai, kurie anksčiau atrodė neįveikiamos sienos“. Dar daugiau: „išspręsta principinė problema, dėl kurios buvo pykstamasi per amžius nuo pat tos dienos, kai Lutheris pakabino savąsias tezes apie indulgencijas...“ Deklaracijos „pasirašymas to paties mėnesio tą pačia dieną [spalio 31 d.] simboliškai buvo tarsi tų tezių ‘nuėmimas’ ir naujo teksto ‘pakabinimas’ siekiant užbaigti seną polemiką.“

Iš tikrųjų nuteisinimo mokymas XVI amžiuje skaldė bažnyčias, nes, anot Liuterio, tai svarbiausias Reformacijos mokymas. Šmalkaldeno nuostatuose (1537 m.) – deja, iki šiol neišverstuose į lietuvių kalbą! – reformatorius rašo apie nuteisinimą vien per tikėjimą: „Dėl šio punkto negalima nei nukrypti, nei nusileisti, kad ir griūtų dangus bei žemė ar kokie kiti dalykai... Ant šio punkto stovi viskas, ko mes, priešingai popiežiui, šėtonui ir pasauliui, mokome ir kuo gyvename. Dėl to juo turime būti tvirtai įsitikinę ir neabejoti. Kitaip viskas žlugs, o popiežius, šėtonas ir visa kita mus nugalės ir liks teisūs.“ Kitame tų metų veikale jis nuteisinimo mokymą vadina „meistru ir kunigaikščiu, viešpačiu, vadovu ir teisėju virš visų rūšių mokymų“.

Jeigu išties ant šio mokymo stovi viskas ir jeigu dabar ši principinė problema tikrai išspręsta, tada ne vien tik konfliktai ir polemika baigėsi – tada ir Reformacija pasibaigė, ir pagaliau protestantams atėjo laikas grįžti į Romos glėbį! 

JAV liuteronai iš Misūrio (6100 parapijų!) ir Viskonsino (1200 parapijų) sinodų viešai ir griežtai supeikė PLS, apkaltinę sąjungą net protestantiškumo išdavyste bei nuolaidžiavimu ir nukrypimu nuo tiesos. Ir Reformacijos lopšyje Vokietijoje pasipriešinimas tarp evangelikų teologų po Deklaracijos pirmo paskelbimo buvo nemenkas. Virš 150 universitetų dėstytojų paragino Deklaracijos nepasirašyti. Viena iš opozicijos galvų – žymusis Tiubingeno profesorius E. Jüngelis. Jo žodžiai „Dėl Dievo – duokite aiškumo!“ tapo Deklaracijos kritikos santrauka (žr. išsamią analizę Das Evangelium von der Rechtfertigung des Gottlosen als Zentrum des christlichen Glaubens). Jo kolega U. Körtneris iš Vienos taip pat žodžio nevynioja į vatą: „žiūrint atidžiau, tai nesėkmės dokumentas.“

Žinoma, buvo ir pasisakančių „už“ (pvz., W. Pannenbergas). Bet faktas tas, kad tarp evangelikų Deklaracija buvo ir tebėra ginčytinas dokumentas. Be abejo, jame rastume ir daug teisingų teiginių. Evangelikai ir katalikai iš tikrųjų padarė pažangą vieni kitus suprasdami daug geriau negu XVI amžiuje; priartėjimas įvyko; nuo aršaus konflikto pereita prie dialogo. Tačiau tai dar nereiškia, kad esminio nesutarimo dėl mokymo nebeliko. Konfesijos sutarė ir sutaria dėl daug ko, taip pat, žinoma, ir kalbant apie išganymą. Tai nieko naujo, nes Liuteris su Kalvinu taip galvojo. Tačiau ar jau tikrai dingo esminis skirtumas tarp evangelikų ir katalikų požiūrių į nuteisinimą? Ar mes tikrai sutariame dėl pagrindinių tiesų? Ar tikrai jau perėjome į aukštesnį bendrystės lygmenį? 

Jau vien faktas, kad konfesiškai angažuotos ir savo tikėjimo paveldui ištikimos evangelikų bažnyčios garsai šaukia „ne!“, daug ką sako. Vargu ar rastume bažnyčią, kuri rimtai ir pagarbiai žiūri į savo išpažinimus, ir vis dėlto nuoširdžiai pritaria Deklaracijai. Lengva buvo toms (ypač iš reformatų), kurios savo senuosius išpažinimus gerokai pakeitė arba laiko sudėjusios „teologijos senienų“ stalčiuose, ar net išvis išmetusios į teologijos sąvartyną, kaip antai Šveicarijos reformatai. Antrasis šveicariškasis (!) išpažinimas šios šalies reformatų bažnyčių kunigų jau seniai nebesaisto.   

Su Deklaracija nesutinka ne vien tik kai kurie užsispyrę protestantų tradicionalistai. Nesutiko ir tie, kurie tikrai nori būti tikri, jog turime iš esmės bendrą nuteisinimo mokymą. Deja, jau vien didžiulis dokumento neaiškumas (žr. Jüngelio kritiką) to padaryti neleidžia. Sutarimo kaina ta, kad dabar kiekviena pusė nemažai dokumento teiginių gali interpretuoti per savo tradicijos prizmę; tekstas iš dalies visiems leidžia atrasti savo mokymą. Kitaip tariant, antrasis žingsnis žengtas prieš pirmąjį: juk pirma reikėjo esminius konfliktus aiškiai formuluoti, o paskui taip pat aiškiai ir išsispręsti. Tačiau to neįvyko. Tad ar tikrai metas ant Vitenbergo bažnyčios durų kabinti Deklaraciją kaip naująsias tezes ir skelbti Reformacijos pabaigą?  

Kas yra nuteisinimas?

„Bendrą deklaraciją dėl nuteisinimo doktrinos“ reikia studijuoti ir analizuoti. Patinka ji mums ar ne – jau vien 1999-ųjų ir šių metų puošnūs renginiai rodo, kad dokumentas tapo Bažnyčios ir teologijos istorijos dalimi. Reikalingoms diskusijoms šio teksto autorius dar paskelbimo metais inicijavo pirmą teksto vertimą į lietuvių kalbą (vertė J. Norvila, išleista kaip „PRIZMĖS paskaita“).

Deja, šiame straipsnyje ne vieta išsamiai vertinti Deklaracijos punktų. Čia bus tik bendrai pasakoma, kodėl tiek daug liuteronų ir reformatų, tame tarpe ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, nepritaria jos pagrindiniam teiginiui.

Pats trumpiausias ir esminis atsakymas yra paprastas: kitaip negu mano PLS ir Romos bažnyčios atstovai, o dabar jau ir PRBB, mes manome, jog vis dar nėra sutarta dėl nuteisinimo sampratos. Kas yra nuteisinimas?

Romos katalikų mokymą randame Katalikų Bažnyčios Katekizme (1992, liet. 1996, toliau Katekizmas): „Nuteisinimas yra nuodėmių atleidimas, vidinio žmogaus pašventinimas ir atnaujinimas.“ (2019) Dar aiškiau pasisako Tridento susirinkimas: „Nuteisinimas nėra tik nuodėmių atleidimas, bet ir vidinio žmogaus pašventinimas bei atnaujinimas“ (1989). Nuteisinimas „padaro mus panašius į teisųjį Dievą, kuris... mus daro teisius iš vidaus“ (1992). Deklaracija vienuoliktame punkte teigia panašiai: „Nuteisinimas yra nuodėmių atleidimas...“ ir „išvadavimas iš dominuojančios nuodėmės bei mirties galios“. Dokumento „priede“ (Annex) kaip ir Deklaracijos 4.2 antraštėje taip pat pabrėžiama: „Nuteisinimas yra nuodėmių atleidimas ir padarymas teisiu“.

Reformatų Heidelbergo katekizmas nuteisinimą (arba išteisinimą) apibūdina šitaip: „Dievas man, ne už nuopelnus – vien iš savo malonės, dovanoja ir įskaito tobulą Kristaus atlygį, teisumą ir šventumą, lyg niekada nubūčiau nei turėjęs, nei padaręs jokios nuodėmės, lyg būčiau išpildęs visą paklusnumą, kurį už mane įvykdė Kristus, – jei tik šias geradarystes priimu tikinčia širdimi.“ (60 kl.) Panašiai teigia ir Antrasis šveicariškasis išpažinimas: „Apaštalui [Pauliui]... išteisinti reiškia atleisti nuodėmes, išlaisvinti nuo kaltės ir bausmės, vėl priimti malonėn ir paskelbti teisiu.“ (XV,1) Mūsų kaltė pašalinama, mes paskelbiami teisiais, įgyjame naują teisinį statusą. Kristaus teisumas mums įskaitomas, o ne įdiegiamas ar įliejamas (žr. Vestminsterio tikėjimo išpažinimą, XI,1).

Todėl iš evangelikų perspektyvos nuteisinimas nėra vidinė transformacija, nėra žmogaus pašventinimo bei atnaujinimo procesas. Dievo akyse jau dabar esame visiškai teisūs; bylos nuosprendis jau paskelbtas. Taip yra ne dėl mūsų teisumo, o vien tik dėl Kristaus. Mus nuteisinantis teisumas visada liks „svetimas“ (kaip pabrėždavo Liuteris) – Kristaus.

Nuteisinami esame kartą ir visiems laikams. Tuo tarpu mūsų augimas malonėje, mūsų pažanga mokinystėje yra laipsniška ir kintanti. M. Liuteris rašo, kad mūsų šventumas „yra [tik] prasidėjęs, ir jo kasdien daugėja“, todėl „dabar mes tik pusiau tyri ir šventi“ (Didysis katekizmas). Protestantai aiškiai atskiria nuteisinimą nuo šventėjimo. J. Stottas (1921–2011) knygoje Evangelical Truth pabrėžia, kad mūsų nuteisinimas Kristuje yra hapax (gr. „kartą [ir visiems laikams]“), o šventėjimas mallon („[vis] daugiau“). Nes nuteisinimas visiškai pašalina nuodėmės kaltę, o šventėjimas nuvalo jos užneštą nešvarumą – nors ir ne visiškai, nes „net patys švenčiausieji, kol gyvena šį gyvenimą, turi tik menkus reikiamo paklusnumo pradmenis“ (Heidelbergo katekizmas, 114). 

Nuteisinimas iš esmės yra – kaip ir pats žodis jau duoda suprasti – teisinis aktas. Pirmas nuteisinimo vaisius yra tikinčiojo įsūnystė. Nuteisintasis, priimtas į Dievo šeimą, teisėtai gali vadintis Dievo vaiku. Neatsitiktiniai Vestminsterio tikėjimo išpažinime po skyriaus apie nuteisinimą eina XII „Apie įsūnystę“: „Visiems, kurie išteisinti, Dievas savo viengimyje Sūnuje Jėzuje Kristuje ir dėl Jo užtikrina įsūnystės malonę“. Tapimas Dievo vaiku kaip ir nuteisinimas nėra procesas – mes jau esame teisūs ir Dievo vaikai, mūsų statusas jau užtikrintas.

Romos katalikų supratimu tikintis žmogus (iš malonės) priimamas į Dievo šeimą, tačiau turi atitinkamai elgtis ir per visą gyvenimą gerais veiksmais parodyti, kad jis to vertas, kol gyvenimo pabaigoje jam pagaliau bus suteiktas pilnas teisinis statusas. Tik tada vyks galutinis nuteisinimas ir įvaikinimas bus užbaigtas. Todėl išgelbėjimo užtikrintumo eilinis tikintysis negali turėti.

Tuo tarpu protestantai pabrėžia, kad Kristuje ir dėl Jo jau esame visiškai sutaikyti su Dievu. Jau esame Dievo vaikai su visomis teisėmis ir privilegijomis. Kaip visateisiai Dievo šeimos nariai, be abejo, ir elgtis turime atitinkamai, bet mūsų elgesys bus jau ne mūsų statuso pagrindas, o tik pasekmė. Protestantai moko, kad nuteisinimas yra pagrindas, o pašventinimas – pasekmė. Romos katalikai šiuos dalykus sumaišo, dėl to į mokymą apie išganymą įvedami darbai ir nuopelnai (turime bendradarbiauti su Dievo malone tam, kad galų gale įgytume nuteisinimą).

Tikrai „vien malone“?

Suartėjimo tarp katalikų ir evangelikų nuojautą visų pirma žadina supanašėjusi leksika, kuri atsispindi ir Deklaracijoje. Evangelikams būtina suprasti, kad Roma puikiai sugeba suderinti labai skirtingus, dažnai net ir prieštaraujančius dalykus.

Geras to pavyzdys – du malonės aspektai. Į malonę katalikai žiūri ir kaip į Dievo palankumą (Katekizmas, 1996), ir kaip į „pastovią ir antgamtinę būseną“ žmoguje, kuri iš esmės  žmogų pakeičia ir sudievina (2000). Antras pavyzdys – skirtinga šneka apie Bažnyčią: deklaracijos „Priede“ evangelikai ir katalikai traktuojami kaip „lygiateisūs partneriai“ („par cum pari“), tuo tarpu Vatikano deklaracijoje Dominus Iesus (2000) evangelikų bažnyčios nelaikomos bažnyčiomis tikrąja prasme, o viso labo tik „bažnytinėmis bendruomenėmis“. Trečias pavyzdys – išgelbėjimas: jį katalikai regi vien tik Romos bažnyčioje; bet nuo II Vatikano susirinkimo įvesta galimybė būti išgelbėtam ir kitose religijose. Ketvirtuoju pavyzdžiu galėtume pridėti neprilygstamą katalikų gebėjimą suderinti krikščionybės mokymus su pagonių kilmės papročiais bei prietarais.

Italų evangelikų teologas L. DeChirico apie tipiškai katalikišką (lot.) et–et, integravimo „ir..., ir“, rašo: „Romos katalikybė meistriškai geba prie savo sistemos prijungti daug dalykų, kurie yra ne tik skirtingi, bet ir dažnai prieštaringi, netgi nesuderinami... Šia prasme jos et–et arba in–in bandymo [integruoti] rezultatą galima pavadinti complexio oppositorum [priešybių visuma].“ (Evangelical Theological Perspectives on post-Vatican II Roman Catholicism)

Prieiga et–et yra vienas svarbiausių Romos bažnyčios sėkmės receptų, leidžiantis jai integruoti ir protestantų paveldą, tačiau perinterpretuojant jį savaip, specifiškai katalikiškai. Nevengiama net svarbiausių evangelinių sąvokų kaip sola, „vien ...“, dažno minėjimo. Pavyzdžiui, Deklaracijoje rašoma: „Bendrai išpažįstame: vien malone, vien tikėdami Kristaus išganomąjį darbą, o ne dėl kokio nors mūsų nuopelno, mes esame Dievo priimami ir gauname Šventąją Dvasią“ (15).

„Vien malone“ – ar tai reiškia, kad katalikai perėmė šį evangelikų šūkį? Tikrai ne, jei pažiūrėsime, kaip jis suprantamas kituose svarbiuose dokumentuose, arba, pavyzdžiui, tokių svarbių asmenų, kaip vokiečių kardinolas W. Kasperis: „Pasakymas ‘vien malone’, kuris vienija katalikų ir evangelikų krikščionis, pagal katalikus turėtų būti suvokiamas ne kaip ekskliuzyvinis, žmogų nušalinantis veiksmas, o kaip inkliuzyvinis – jį įtraukiantis.“ (Ringen um die Wahrheit. Kirchen im Dialog über die Rechtfertigungslehre)

Tokie ir panašūs pasisakymai evangelikus turėtų trikdyti. Mes turėtume klausti: kaip čia dabar yra, ar sąvoka „vien malone“ mus vienija, ar ne?  Kasperis atsakytų, kad vienija, bet tuo pačiu ir aiškiai atmestų evangeliškąją „vien...“ prasmę. Panašiai byloja ir Youcat: „Žmogus negali pelnyti dangaus savo pastangomis, jo užsitarnauti. Mes esame išganyti grynai iš Dievo malonės...“ Evangelikai tam nuoširdžiai pritartų. Deja, sakinys tęsiasi: „...tačiau reikia, kad žmogus laisva valia bendradarbiautų“ (341).

Gryna malonė, bet vis dėlto ne tokia jau ir gryna? Katekizmas paaiškina, kad „niekas negali nupelnyti pirmosios [!] malonės, kuria prasideda atsivertimas, atleidimas ir nuteisinimas.“ Bet toliau prideda: „Paskui, Šventosios Dvasios ir meilės skatinami, mes galime nupelnyti sau ir kitiems malonių...“ (2010) Malonės skaidymas dalimis protestantams visiškai nepriimtinas, o žmogiškojo indėlio akcentavimas – atgrasus.

Skaitydami Deklaraciją, galėtume pagalvoti, kad štai išspręsta „principinė problema“, pasiektas konsensusas dėl „pagrindinių nuteisinimo doktrinos tiesų“, vadinasi, pagaliau surastas kompromisas tarp konfesijų, vadinasi, abi pusės paliko savo seną mokymą ir rado naują sutarimą. Ir taip galvodami suklystume! Romos bažnyčia netgi didžiuojasi, kad iš esmės nieko iš savo tradicinio mokymo nepakeitė, bet kartu sugebėjo pritarti kai kuriems evangelikų teiginiams. Vyksta savotiškas apskritimo darymas kvadratu, kur galutinis tikslas – pagal et–et schemą – protestantų integracija  į Romos bažnyčią. Suprask: turėkite tą savo „kažkiek kitokį mokymą“, mums jis netrukdys, nes mes jau seniai puikiai gyvename įvaldę „ir taip, ir anaip“. 

„Jis mūsų užtarėjas!“

Birželio dvidešimt penktąją dieną vyskupas T. Matuliuonis buvo paskelbtas palaimintuoju. Beatifikacijos iškilmėms Vilniaus katedros aikštėje susirinko tūkstantinė minia. „Artumos“ žurnale išspausdinta daug renginio nuotraukų, o tekstuose kankinys vadinamas „mūsų palaimintasis, taip, jis mūsų užtarėjas!“

Įdomu tai, kad tame pačiame numeryje kalbama ir apie „Vienybės kelią“ (Kun. A. Kazlausko straipsnis pradžioje) ir ekumenizmą (Kazakevičiaus tekste), pristatomas Liuteris, Reformacija ir tradicinės evangelikų bažnyčios; liuteronai M. ir V. Sabučiai kviečia „Atgal prie Evangelijos!“. Žurnalo redaktorius D. Chmieliauskas savo laiške skaitytojams ragina „pažvelgti dar vienai tiesai į akis: šįmet juk minime Reformacijos pradžios 500 metų sukaktį“. Jis klausia: „Ką ji [Reformacija] atnešė Lietuvai, katalikams?“ Naujas bažnyčios diakonas linki katalikams daugiau sužinoti apie liuteronus ir reformatus, juk jie „mūsų broliai Kristuje“.   

Smarkiai ironiška, kad žurnale aptariamos dvi, bent iš evangelikų perspektyvos žiūrint, tarpusavyje itin kontrastuojančios temos. Nes būtent atlaidų apeigose (žurnale reklamuojami keleri vasaros atlaidai) ir šventųjų bei palaimintųjų kulte atsispindi praraja tarp mūsų konfesijų (protestantui niekaip neišeina švelniau pasakyti).

Žinoma, nuo Liuterio laikų ir evangelikai tvirtina, kad kai kurie tikintieji, katalikų vadinami „šventaisiais“, gali būti ir protestantams pavyzdžiai; jie turi būti gerbiami (žr. ir Antrąjį šveicariškąjį išpažinimą, V,5). Tačiau reformatorius Liuteris šventųjų garbinimą laiko „antikrikščionišku piktnaudžiavimu“ (Šmalkaldeno nuostatai). Toks pat ir reformato H. Bulingerio akcentas, uždėtas  Antrajame šveicariškajame išpažinime: „Jo paties [Dievo] vienintelio šaukiamės visuose savo gyvenimo išbandymuose ir nelaimėse... Dėl to dangaus šventųjų negarbiname, nešloviname ir jiems nesimeldžiame, ir nepripažįstame jų savo užtarėjais nei tarpininkais prieš Dievą. Nes mums pakanka Dievo ir tarpininko Kristaus, ir kitiems nedalijame garbės, kuri priklauso vieninteliam Dievui ir jo Sūnui...“ (V,3)

Todėl vyskupas T. Matuliuonis, kad ir kokia įspūdinga ir pavyzdinga figūra, tikėjimo prasme mums, evangelikams, nėra joks užtarėjas; kaip užtarėjas jis mums ir visai nereikalingas. Dėl to matyti, kaip katalikai garbina šio žmogaus palaikus ir keliais eina bučiuoti jo sarkofago, mums yra grynas papiktinimas. Mes, tai matydami, suprantame (o veiksmai kalba garsiau negu žodžiai), kad iš tikrųjų neturime bendro mokymo apie nuteisinimą.

Jeigu nuteisinimas reiškia dieviškos kokybės įliejimą į žmogų, vadinasi, tikintysis esmiškai iš dalies pakeičiamas ir sudievinimas. Taip atsiranda galimybė kai kuriems tikintiesiems ypatingai nutolti nuo prigimties ir žengti link malonės pilnatvės – tapti „šventaisiais“ ir „palaimintaisiais“. Evangelikų mokyme nesama jokio pagrindo šitaip ‘rūšiuoti’ tikinčiuosius: visi visiškai vienodai nuteisinami ir visi drauge liekame nusidėjėliai (Liuterio lot. šūkis simul iustus et peccator).   

Dėl savotiško mokymo apie nuteisinimą ir malonę atsirado ir katalikų doktrina apie „Bažnyčios lobyną“. Šis lobynas esąs „pats Atpirkėjas Kristus“, jam priskiriami Kristaus nuopelnai (Katekizmas, 1476). „Valio!“, džiūgauja evangelikai. Tačiau ir čia pasirodo katališkiška et-et („ir..., ir...“) schema: lobynui priklauso ir „Marijos ir visų šventųjų maldos ir geri darbai“ (1477). Vadinasi, šalia Kristaus ir žmonių nuopelnai!   

D.Chmieliauskas kritikuoja „įsikibimą tik į savo tiesą“. Lengva katalikui taip kalbėti, nes, pagal minėtą et-et schemą, Roma sugeba gerbti ir savo tiesą, ir įtraukti kitų tiesas. Tokia priešybių visuma (complexio oppositorum) galėtų ir Reformaciją užbaigti (pribaigti). Jeigu evangelikai į šią schemą įsitrauks ir su jos mąstymu susitapatins, tiesiog ištirps ir išnyks.

Ramina tai, kad bent kol kas kai kurios evangelikų bažnyčios neketina nuimti savo išpažinimų ir jų vietoje pakabinti naujus bei miglotus ekumeninius dokumentus. Kaip XVI amžiuje, taip ir šiandien mes užtikrintai raginame Romos bažnyčią atsisakyti klaidingų mokymų ir grįžti prie tikrųjų šaknų bei švarios Evangelijos. Deja, kiekvienais metais pasikartojantis atlaidų maratonas ir naujų šventųjų bei palaimintųjų skelbimai rodo, kad tikriausiai jie negrįš. Ir tiek to, tegul išsipildo Liuterio pranašystė, užrašyta Šmalkaldeno nuostatuose (apie mišias): „taigi mes esame ir liksime amžinai atsiskyrę...“

Holger Lahayne