Gra­ži­na DA­GY­TĖ

Šią va­sa­rą Bir­žų evan­ge­li­kų bend­ruo­me­nę pa­pil­dė dar vie­nas teo­lo­gas – į Bir­žų evan­ge­li­kų re­for­ma­tų baž­ny­čią Si­no­do spren­di­mu sie­lo­va­di­nei pra­kti­kai bei tar­nys­tei pa­skir­tas teo­lo­gi­jos ma­gist­ro stu­di­jas Mi­či­ga­ne (JAV), Grand Ra­pids mies­te, bai­gęs lek­to­rius Vai­do­tas Ic­kys. Į Bir­žus jis at­va­žia­vo kar­tu su vi­sa šei­ma – žmo­na Vi­ta ir duk­re­le Ju­di­ta.

Jau ket­vir­tą mė­ne­sį gy­ve­na­te Bir­žuo­se. Ar jau spė­jo­te ap­si­pras­ti, įsi­kur­ti?

Jau trys mė­ne­siai kaip mes Bir­žuo­se. Ir tik po­ra sa­vai­čių, kaip gy­ve­na­me sa­vo na­muo­se. Dar vi­sai neį­si­kū­rę, bet džiau­gia­mės tu­rė­da­mi sa­vo būs­tą, nes žmo­gui rei­kia sta­bi­lu­mo. Pa­var­go­me be­si­kraus­ty­ti.

Bir­žai mums pa­tin­ka. Žmo­nės čia pa­pras­ti. Ne­bu­vo nie­ko, ko ne­si­ti­kė­tu­me. Abu su žmo­na esa­me ra­maus bū­do, to­dėl ma­no­me, kad vai­ką au­gin­ti ma­ža­me mies­te bus kur kas ge­riau nei did­mies­ty­je.

Vai­do­tai, iš kur esa­te ki­lęs? Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo vai­kys­tės ir anks­ty­vo­sios jau­nys­tės me­tus?

Pra­džia – Vė­ge­lių kai­me (da­bar Kai­riai), tarp Rad­vi­liš­kio ir Šiau­lių. Nuo ket­ve­rių me­tu­kų au­gau be tė­vo. Kai bai­giau aš­tuo­nias kla­ses, ma­ma emig­ra­vo į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją. Aš li­kau su mo­čiu­te. Bu­vau sa­va­ran­kiš­kas ir ne­prik­lau­so­mas vai­kas, da­riau, ką no­rė­jau, bet Die­vas sau­go­jo. Spor­ta­vau. Apie sep­ty­ne­rius me­tus lan­kiau leng­vą­ją at­le­ti­ką (bu­vau bė­gi­kas). Še­šių šim­tų met­rų bė­gi­mo tra­so­je bu­vo pa­vy­kę pa­ge­rin­ti Lie­tu­vos re­kor­dą. Pas­kui pa­ty­riau ko­jos trau­mą ir pe­rė­jau prie... Kung fu.

Ko­dėl Kung fu?

Aš vi­sa­da bu­vau spor­tiš­kas. Ne­su tas, ku­ris ieš­ko­tų, kas su­ža­vi. Aš ne­si­mė­tau. Pa­ti­ko, nes Kung fu– sau­gūs ko­vos me­nai. Pa­si­rin­kau vie­ną ša­ką – Wing Tsun. Tai vie­nas iš sa­vi­gy­nos ko­vos me­nų. Jis orien­tuo­tas ne į jė­gą, o į tech­ni­ką. Mo­ko­ma, kaip silp­nes­niam ap­si­gin­ti prieš stip­res­nį.

Ka­da pra­si­dė­jo dva­si­niai ieš­ko­ji­mai?

Tė­vai pri­klau­sė ka­ta­li­kų baž­ny­čiai. Po pir­mo­sios ko­mu­ni­jos vie­nas pa­ts pra­dė­jau vaikš­čio­ti į baž­ny­čią Kai­riuo­se. Sa­kiau, jog tap­siu ku­ni­gu. Pri­si­me­nu, pa­siim­da­vau mo­čiu­tės mal­dak­ny­gę ir sė­dė­da­vau tarp se­no­lių Kai­rių baž­ny­čio­je. Pas­kui pa­ty­riau nu­si­vy­li­mų... Pa­si­rin­kau spor­tą. Tuo me­tu bu­vau ne­ti­kin­tis ir net skep­tiš­kas. Ma­no šei­ma bu­vo iš­bars­ty­ta, vai­kys­tė­je jau­čiau­si ne­sup­ras­tas, dėl to vė­liau ne­ma­čiau jo­kios gy­ve­ni­mo pra­smės ir tiks­lo. Vien dėl sa­vęs ne­no­rė­jau gy­ven­ti. Ne­tu­riu ko slėp­ti – bu­vau ties­mu­kiš­kas stor­žie­vis. Bet Die­vas žmo­gų kei­čia. Jis pa­ma­žu ruo­šia su­si­ti­ki­mui su Tie­sa, pa­de­dan­čia at­sa­ky­ti į vi­sus sun­kius klau­si­mus.

Ir šis skep­ti­kas ne­bes­va­jo­jo apie stu­di­jas se­mi­na­ri­jo­je...

Be­si­ruoš­da­mas abi­tū­ros eg­za­mi­nams, užuo­t mo­kę­sis pa­grin­di­nius da­ly­kus, lai­ką sky­riau... di­džių­jų pa­sau­lio fi­lo­so­fų dar­bų stu­di­joms. Ban­džiau su­pras­ti, kas yra tie­sa, ar ji iš­vis yra, kas yra tas mū­sų gy­ve­ni­mas, jei mes to­kie do­ri, ko­dėl ap­lin­kui tiek blo­gio? Ra­dau moks­lą, ku­ris re­gis ga­lė­jo pa­dė­ti at­sa­ky­ti į klau­si­mus, ko­dėl mes me­luo­ja­me, ap­gau­di­nė­ja­me, for­muo­ja­me gra­žų sa­vo fa­sa­dą. Tai bu­vo psi­cho­lo­gi­ja. Ji tu­rė­jo pa­dė­ti ras­ti at­sa­ky­mus į vi­sus klau­si­mus, pa­dė­ti su­pras­ti žmo­nes.

Stu­di­jų me­tais gi­li­no­tės į vis ra­my­bės ne­duo­dan­čius klau­si­mus...

Ket­vir­tai­siais stu­di­jų me­tais, be­ra­šy­da­mas ba­ka­lau­ri­nį dar­bą apie pa­ty­čias, da­ly­va­vau Pa­gal­bos vai­kams ir paaug­liams tar­ny­bos „Vai­kų li­ni­ja“ or­ga­ni­zuo­ta­me se­mi­na­re. Ten su­ti­kau bir­žie­čius, Lie­tu­vos evan­ge­li­kų re­for­ma­tų drau­gi­jos „Rad­vi­la“ na­rius –Ingą Kri­siu­kė­nai­tę ir Me­rū­ną Ju­ko­nį. Jie pa­pa­sa­ko­jo apie evan­ge­li­kus re­for­ma­tus. Bu­vo la­bai įdo­mu. Šir­dy­je vėl už­si­de­gė troš­ki­mas, pa­tir­tas vai­kys­tė­je, kai no­rė­jau tap­ti ku­ni­gu.

Kai grį­žau į Vil­nių, su­si­ra­dau evan­ge­li­kų re­for­ma­tų baž­ny­čią ir jo­je dir­bu­sį ku­ni­gą Rai­mon­dą Stan­ke­vi­čių. Daž­nai ėjau į šven­to­vę, no­rė­jau kuo dau­giau su­ži­no­ti apie Jė­zų Kris­tų. Gal­vo­jau, jei ir čia bus koks veid­mai­nys­tės at­ve­jis, – jis grei­tai iš­lįs. Iš­lin­do, bet bu­vo per vė­lu – aš jau skai­čiau Bib­li­ją. Laiš­ke ro­mie­čiams ra­dau ei­lu­tes: „Nė­ra tei­saus, nė­ra nė vie­no./ Nė­ra iš­ma­nan­čio, nė­ra kas Die­vo ieš­ko­tų./ Vi­si nu­kly­do, vi­si nuė­jo vė­jais;/ nė­ra kas da­ry­tų ge­ra, nė­ra nė vie­no!“ Tai bu­vo stip­ru!

Kaip į to­kį pa­si­rin­ki­mą rea­ga­vo ma­ma ir mo­čiu­tė?

Kai pa­si­rin­kau baž­ny­čią, joms iš pra­džių bu­vo šo­kas. Pra­dė­jo do­mė­tis. Po pus­me­čio ap­si­ra­mi­no.

Jau bu­vau su­si­pa­ži­nęs su bū­si­ma žmo­na Vi­ta. Kai pra­dė­jau lan­ky­ti baž­ny­čią, ji ir­gi atė­jo pa­si­žiū­rė­ti, kur aš vaikš­tau.

Jūs ne tik stu­di­ja­vo­te psi­cho­lo­gi­ją, gi­li­no­tės į teo­lo­gi­ją, bet ir sten­gė­tės už­si­dirb­ti pra­gy­ve­ni­mui...

No­rė­jau bū­ti sa­va­ran­kiš­kas. Ry­tais va­liau RI­MI pre­ky­bos cent­ro pa­tal­pas, va­ka­rais sa­va­no­ria­vau „Jau­ni­mo li­ni­jo­je“.

Bib­li­ja su­tei­kė at­sa­ky­mus į vi­sus klau­si­mus?

Ap­lin­ki­niai sa­ky­da­vo, jog žmo­gus yra ge­ras šir­dy­je, bet aš ne­ma­čiau to ge­ru­mo nei sa­vy­je, nei ki­tuo­se. Juk mes daž­nai slaps­to­mės, bū­na­me ge­ri ki­tiems tik dėl to, kad jie bū­tų ge­ri mums. Bib­li­ja man paaiš­ki­no, ko iki tol ne­ra­dau nei sa­vo ap­mąs­ty­muo­se, nei psi­cho­lo­gi­jos ar fi­lo­so­fi­jos kny­go­se. Pra­dė­jau daž­nai lan­ky­tis baž­ny­čio­je, pa­dė­ti ku­ni­gams Rai­mon­dui Stan­ke­vi­čiui ir To­mui Šer­nui. Iš jų su­lau­kiau pa­siū­ly­mo stu­di­juo­ti EBI (Evan­ge­li­nia­me Bib­li­jos ins­ti­tu­te).

Tuo me­tu rin­ko­tės ir ma­gist­ri­nes stu­di­jas...

Taip. Sa­ve gy­ve­ni­me dar ma­čiau psi­cho­lo­gu. Svars­čiau, ką rink­tis. Tei­sės psi­cho­lo­gi­ją Ro­me­rio uni­ver­si­te­te ar po­dip­lo­mi­nes in­di­vi­dua­lios psi­cho­di­na­mi­nės psi­cho­te­ra­pi­jos stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Ėmiau­si ma­gist­ri­nio dar­bo...

Stu­di­jos EBI daug ką pa­kei­tė...

Jos pa­dė­jo su­pras­ti, ką išpažįstu... Tų pa­čių me­tų spa­lio mė­ne­sį bu­vau kon­fir­muo­tas.

Ku­ni­gai pra­ne­šė, jog į Lie­tu­vą at­skris mi­sio­nie­rius, ku­ni­gas Frank Van Da­len, ku­ris man pa­dės įei­ti į tar­nys­tę. O aš jam pa­dė­siu – tar­nau­siu kar­tu su juo. Tai man su­tei­kė daug džiaugs­mo. Grei­tai ta­pau jo de­ši­nią­ja ran­ka. Ver­čiau pa­moks­lus.

Ir su­lau­kė­te pa­siū­ly­mo...

Vie­ną die­ną Frank Van Da­len pa­siū­lė stu­di­juo­ti teo­lo­gi­jos se­mi­na­ri­jo­je Ame­ri­ko­je. Ėmė­si ieš­ko­ti ga­li­my­bių. Tuo me­tu man vis dar bu­vo svar­bios psi­cho­te­ra­pi­jos stu­di­jos, jau bu­vau pa­ra­šęs ma­gist­ri­nį dar­bą apie tė­vų at­stu­mi­mo sind­ro­mą.

Po tre­jų me­tų šias stu­di­jas nu­trau­kiau. Pra­dė­jau nuo­to­li­niu bū­du stu­di­juo­ti įva­dą į Nau­ją­jį tes­ta­men­tą bei so­te­rio­lo­gi­ją (mo­ky­mą apie Šven­tą­ją dva­sią). Nie­ko ne­sup­ra­tau, ką lek­to­riai aiš­kin­da­vo ang­lų kal­ba. Fran­kas kiek­vie­ną die­ną pa­dė­da­vo. Vi­sus me­tus. Stu­di­jos su­stip­ri­no ma­no bib­li­nį pa­ži­ni­mą.

2017 me­tų sau­sio mė­ne­sį, po me­tų nuo­to­li­nių stu­di­jų, bu­vau priim­tas į Pu­ri­to­niš­ką­ją re­for­ma­tų teo­lo­gi­jos se­mi­na­ri­ją JAV, Mi­či­ga­no vals­ti­jo­je, Grand Ra­pids mies­te. Su ma­ni­mi kar­tu iš­va­žia­vo ir žmo­na Vi­ta. Kar­tu klau­sy­da­vo­mės pa­skai­tų. Ten su­si­lau­kė­me ir duk­re­lės Ju­di­tos.

Stu­di­jos nu­džiu­gi­no?

Pa­te­kau į stip­riais re­for­ma­tais tur­tin­gą ap­lin­ką. Pa­ži­nau stip­riau­sias pa­sau­ly­je baž­ny­ti­nes struk­tū­ras, išug­džiu­sias re­for­ma­ci­jos teo­lo­gi­ją. Grand Ra­pids – re­for­ma­tų šilt­na­mis. Vos at­vy­kę, pri­si­jun­gė­me prie mal­dos gru­pe­lės. Kar­tu skai­ty­da­vo­me Bib­li­ją, da­ly­da­vo­mės sa­vo iš­gy­ve­ni­mais, mels­da­vo­mės. Mal­dos bend­rys­tė stip­ri­no ir tur­ti­no. Su­si­pa­ži­nau su stu­den­tais iš vi­so pa­sau­lio, iš vi­sų že­my­nų.

Ma­ne su­po pui­kūs dės­ty­to­jai, sa­vo da­ly­ką my­lin­tys pra­kti­kai, su mei­le ga­nan­tys sa­vo žmo­nes. Jie ant lėkš­te­lės dė­da­vo jau „su­kram­ty­tą“ teo­lo­gi­ją, są­ži­nin­gai pa­teik­da­vo ži­nias apie įvai­rias kon­fe­si­jas.

Moks­lus bai­gė­te ga­na grei­tai...

Stu­di­jas aš bai­giau grei­čiau, nes rin­kau­si daug da­ly­kų. Bu­vo sun­ku. Bet aš esu įpra­tęs prie in­ten­sy­vių tem­pų. Mo­ku struk­tū­ri­zuo­ti. Stu­di­ja­vau ko­ky­biš­kai. Bai­giau per tre­jus me­tus, kai nor­ma­lu mo­ky­tis 4–5 me­tus. No­rė­jau grei­čiau grįž­ti į Lie­tu­vą ir įdar­bin­ti sa­vo se­ną troš­ki­mą, jį pa­nau­do­ti Die­vo gar­bei. Sten­giau­si ir dėl žmo­nos. Be­je, ji ir­gi kar­tu stu­di­ja­vo psi­cho­lo­gi­ją.

Kaip ma­no­te, ko la­biau­siai stin­ga žmo­nėms?

Pa­guo­dos. Vi­si esa­me ki­lę iš vie­nos šei­mos, iš Ado­mo ir Ie­vos. Kuo la­biau nu­tols­ta­me nuo Die­vo, tuo la­biau su­sve­ti­mė­ja­me, tam­pa­me sa­va­nau­diš­ki. Rei­kia at­si­gręž­ti į Die­vą ir leis­ti Jam ves­ti mus per gy­ve­ni­mą, įžvelg­ti pra­smę ir skaus­me, sun­ku­muo­se. Be Die­vo gy­ven­ti yra sun­ku. Tik ati­da­vę sa­ve į Jo ran­kas, tu­rė­si­me dva­siš­kai tur­tin­gą gy­ve­ni­mą.

Tai daž­nai prieš­ta­rau­ja gy­ve­ni­mo rea­ly­bei...

Pa­sau­lis mums die­gia, kad sa­va­ran­kiš­ku­mas, ne­prik­lau­so­my­bė su­tei­kia bran­du­mo. Bib­li­ja mo­ko, kad bran­du­mas yra ge­bė­ji­mas bū­ti pri­klau­so­mu ir pa­žei­džia­mu. Lie­tu­vo­je žmo­nės yra la­bai su­sve­ti­mė­ję, re­tai vie­nas ki­tam at­si­ve­ria. Vi­si yra pe­ral­kę gi­laus tar­pu­sa­vio ry­šio.

Jū­sų gy­ve­ni­mo cre­do?

Bū­ti iš­ti­ki­mam Die­vui ir Jam tar­nau­ti. Kris­tus man yra vis­kas. Be jo bai­su. Be jo gy­ve­nau tam­so­je.

Dė­ko­ju už po­kal­bį. Lin­kiu Die­vo pa­lai­mos pa­si­rink­ta­me ke­ly­je...

Gražinos DAGYTĖS nuotr.