Evangelikai reformatai Biržuose įsikūrė valdant Radviloms. Skelbiama, jog Biržų reformatų parapiją įsteigė Mikalojus Radvila Rudasis, kurio sūnus Kristupas Radvila Perkūnas fundavo evangelikų reformatų bažnyčios statybą. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose ji paminėta 1584 metais.

Jau apie dvi dešimtis metų Biržų evangelikų reformatų parapijai vadovauja kunigas Rimas Mikalauskas. Prie bažnyčios šeštadienio vakarą mus pasitikęs kunigas kviečia vidun. Beje, bažnyčia – simboliška – yra Reformatų gatvėje.

15min GYVENIMO pokalbis su kunigu Rimu – apie skirtumus tarp reformatų ir katalikų, apie jo paties kelią, apie angelus, kuriems sparnus sugalvojo žmonės. Ir apie tai, kad bažnyčia žmogui gali tapti ir valtis.

– Kunige, koks buvo jūsų paties kelias? Internete galima rasti informacijos, kad anksčiau dirbote Seime.

– Šiek tiek, kai baigiau studijas Vilniaus universitete. Tada gavau tokį įdomų pasiūlymą. Po studijų Vilniaus universiteto Istorijos fakultete ketinau toliau studijuoti teologiją. Bet buvo klausimų, kur ir kada, be to, ir stipendijos reikalai.

Seime dirbau su viešaisiais ryšiais. Tai buvo maždaug 1992 metai. Gavau ten nuostabios patirties. Visų pirma, patobulinau anglų kalbos žinias, antra, teko bendrauti su daugybe žmonių. Pavyzdžiui, atvažiuoja Džocharas Dudajevas, ir reikia skubiai žinias perduoti.

– Kokios buvo jūsų pareigos?

– Redaktorius. Dar vieną taisyklę sužinojau. Dirbau Lietuvos respublikos Seimo informacijos ir analizės centro viešųjų ryšių grupėje redaktoriumi. Ta taisyklė yra tokia: kuo ilgesnės tavo darbo pareigos, tuo mažesnis atlyginimas, o kuo trumpesnis pavadinimas, pavyzdžiui, Seimo pirmininkas – tuo atlyginimas didesnis.

Dar Seime sužinojau, kad visi žmonės yra lygūs. Nesvarbu, ar važiuoji viename lifte su Vytautu Landsbergiu, ar atvažiuoja Danijos karalienė. Visi žmonės vaikšto į tualetą ir visi žmonės yra žmonės.

Atsimenu, kai mitingai vyko prie Seimo, o tu sėdi Seimo viduje tarsi kokioje konservų dėžutėje. Prie Seimo – pikti žmonės, tai emociškai veikia. Ne be reikalo nuo Seimo mitinguojančius vaiko, nes tai iš tiesų veikia tuos, kurie yra viduje.

– Po darbo Seime tęsėte studijas?

– Taip. Įstojau į krikščionišką teologijos akademiją Varšuvoje. Lenkų kalba man buvo žinoma, nereikėjo mokėti už mokslą, nes tada buvo kažkokie Lietuvos ir Lenkijos susitarimai. Dar dalį mano studijų – lotynų kalbą – užskaitė, nes mokiausi jos Vilniaus universitete. Taip sutrumpėjo studijų laikas.

– Kaip į jūsų gyvenimą apskritai atėjo teologija, religija, tikėjimas?

– Neišaugau krikščioniškoje šeimoje. Išaugau normalioje, tėvas buvęs Sibire, Sibire miręs mano senelis. Mama mokytoja. Komunistai jie nebuvo, bet ir su bažnyčia ryšių neturėjo.

Senelis iš mamos pusės daugiau laisvamanis buvo, bet močiutė meldėsi. Kitas dalykas, tos kartos žmonės krikščionišką tikėjimą perduoda kitais būdais – jie jį verčia kūnu. Sako: nedaryk, vaikeli, to ko pats nenorėtumei, kad tau darytų. Tai yra Mato evangelija: o jūs darykite kitiems tai, ką jūs norite, kad jums žmonės darytų.

Tokioje šeimoje aš ir augau. Mokykloje buvau komjaunuolis. Tėvai sakė: varyk į komjaunimą greitai. Nes tėvas buvęs Sibire, senelis žuvęs lageryje – nežinia, ar būčiau įstojęs į universitetą. Taip ir tapau komjaunuoliu.

Būdamas toje sistemoje pradedi matyti ją iš vidaus ir kad ji supuvusi. Paskui sekė kariuomenė, rusų armija. Ten susiduri su labai konkrečiais dalykais, kad dantys tavo burnoje nėra tavo, nes rytoj gali jų neturėti – juos gali išdaužyti. O ir tavo gyvybė ant plauko kabo. Tada ir supratau, kad yra kažkokia jėga, kuri tave tarsi praneša, apsaugo. Kažkas yra.

Grįžęs po kariuomenės pradėjau studijuoti, atėjo Sąjūdžio laikai, netrukus pribrendo laikas, kai norėjosi gyvenime ieškoti prasmės. Galiausiai man į rankas pateko Šventasis Raštas.

Pradėjau skaityti, suprasti, kad parašyta tiesa. Poncijui Pilotui Jėzus sako: aš esu tiesa ir gyvenimas. Ir tada pradedi matyti. Vėliau Dievas mane atvedė į Reformatų bažnyčią Vilniuje, įsiliejau į bendruomenę. O dar vėliau, pamatę mano dovaną (kalbėti), man ir pasiūlė būti dvasininku. Nes kunigų trūko.

Beje, buvau Lietuvoje pirmasis reformatų kunigas, kuris baigė aukštąsias teologijos studijas. Po studijų gavau paskyrimą į Kėdainius, vėliau į Biržus. Čia esu jau apie 18 metų.

– Turbūt dažnas, pirmą kartą apsilankęs evangelikų reformatų bažnyčioje, užduoda tą patį arba bet jau panašų klausimą. Kuo reformatai skiriasi nuo katalikų? Ir vieni, ir kiti yra krikščionys.

– Reformatu, kataliku ar stačiatikiu mes negimstame. Gimstame berniukais ir mergaitėmis. Bet kuo mes tampame?

Reformatai nuo katalikų skiriasi. Kaip „Rytas“ nuo „Žalgirio“. Turime tą pačią aikštelę, turime kamuolį, tos pačios taisyklės, bet yra kitaip. Tam tikra prasme, mes esame konkurentai. Jeigu dėl Kristaus garbės, tai labai gerai tokia konkurencija. Pavyzdžiui, į Biržus niekada neatsiųs blogo katalikų kunigo, kol esame mes. Kodėl? Nes gėda prieš kitus.

Kalbant apie religinį švietimą, jo labai trūksta. Manau, kad mokyklose vietoje tikybos reiktų dėstyti religiją. Šios dvi sąvokos labai skiriasi.

Beje, Biržų mokyklose mokiniai renkasi ne tiesiog tarp tikybos ir etikos, o tarp reformatų tikybos, katalikų tikybos ir etikos. Mes savo tikyboje įvedame daug religijos pažinimo.

– O kokia jūsų tikinčiųjų bendruomenė čia, Biržuose?

– Labai sunku pasakyti, įvertinti. Ir kaip tą padaryti? Ar vertinti, kas pamaldose būna? Yra toks teiginys: nepraktikuojantis katalikas. Lygiai taip pat yra ir tokių reformatų. Kad žmogus buvo reformatas, būna, sužinai tik po mirties, kai artimieji kviečia į laidotuves.

Mes turime vieną tradiciją, tai patvirtinta ir bažnytinės teisės. Yra narystės auka, kada žmogus aukoja bažnyčiai kartą per metus ir kiek nori. Tad pernai tokių aukojančiųjų buvo 680.

– Palyginimas su „Žalgiriu“ ir „Rytu“ – vaizdingas, tačiau kalbant išsamiau, kur šių dviejų konfesijų takoskyra?

– Turim daug ką bendro, mes esame tie patys katalikai, tik reformuoti prieš 400–500 metų. Ta pati visuotinė Vakarų bažnyčia, tik mes nepripažįstame žmonių valdžios. Pavyzdžiui, Romos popiežiaus.

Gerbiame Popiežių kaip Romos katalikų bažnyčios galvą, bet mes nesame jam pavaldūs.

Kalbant iš principo, yra ta pati Šventoji Trejybė. Jei katalikas nori būti reformatu – jo neperkrikštijam. Jis jau yra pakrikštytas – vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios dvasios.

Tuokiame ir mišrias santuokas – katalikas ir reformatas. Vyskupas užskaito, kad tokia santuoka teisėta. Kaip ir Romos katalikų bažnyčioje, taip ir mūsų, yra vadinama tradicinė religinė bendrija. Prieš įstatymą mes lygūs. Lietuvoje yra pripažįstamos devynios konfesijos.

2000 metais Šventasis Sostas, atstovaujantis katalikams, pasirašė tarptautinę sutartį, nes Vatikanas yra kartu ir valstybė, o popiežius yra ne tik dvasinis vadovas, bet ir monarchas. Todėl pagal šią sutartį ši konfesija gauna tam tikras privilegijas.

Pavyzdžiui, kariuomenėje yra kapelionai, kurie yra tik katalikų kunigai, nors galėtų būti ir mūsų dvasininkai. Kodėl? Nėra politinės valios. Mes susiduriame ne su tikėjimo dalykais, o su tam tikra biurokratija.

– Kuo skiriasi šių dviejų konfesijų kunigai? Vieną skirtumą, beje, matau. Jūs su vestuviniu žiedu.

– Daug kuo. Žvelgiant iš šalies atrodo, kad kunigai yra abu. Bet mes, evangelikai, dažniau vadinami pastoriais.

Papasakosiu su humoru, bet tame humore yra tiesos. Evangelikų kunigas, dvasininkas yra daugiau guru ir šiek tiek apeigas atliekantis šamanas. Bet daugiau guru, nes mes mokome. O katalikų kunigas yra daugiau šamanas ir tik po to – guru. Akcentas kitas.

Mes, evangelikai reformatai, nesam tarpininkai tarp Dievo ir žmonių. Nes tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus yra vienas – tikras žmogus ir tikras Dievas Jėzus Kristus. Ir viskas. O mes, dvasininkai, galime tik kartu eiti, bet negalime kažkam atstovauti. Kunigas tas, kuris prižiūri, ar tu gyveni pagal Dievo žodį. Pas mus nėra ir mišių.

– O išpažintis?

– Yra, bet ji Dievui. Kiekvienas turi mokėti atsiskaityti Dievui. Mes Komunijos neduodame vaikams, pas mus tik nuo 16-os metų žmogus patvirtina savo tikėjimą. Jei aš vaiką krikštiju reformatų bažnyčioje, tai dar nereiškia, kad jis bus reformatas. Jis pats turi patvirtinti savo tikėjimą.

Mūsų ir bažnytinė santvarka kitokia. Katalikų bažnyčia – absoliuti monarchija, ten vyskupas, popiežius, kunigas turi ekonominę, finansinę ir dvasinę valdžią. Pas mus valdžia yra perduota bendruomenei, o viską sprendžia seniūnų valdyba ar taryba. Aš turiu tik vieną balsą tarp visų.

– Nėra mišių, tačiau yra bažnyčia, kur renkatės. Tad čia vyksta tiesiog pamaldos?

– Taip, pamaldos, o ne mišios. Mes, evangelikai, suprantame, kad mišios yra žmogaus atpirkimas. Bet nuodėmių atpirkimas buvo vieną kartą ir tobulai atliktas. Golgotoje, ant kryžiaus, o mišias aukojo Jėzus Kristus. Jis pats buvo auka, Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes, ir jis tą atliko.

Dėl to mums katalikų mišios yra kaip pasityčiojimas iš Jėzaus aukos, arba tada ta auka nebuvo tobula, jei ją reikia dar kartą atlikti. Tam tikra prasme, mums tai yra įžeidimas. Todėl evangelikai nedalyvauja mišiose. Jie gali stebėti, būti, bet ne dalyvauti. Mes neturime ir altoriaus. Yra tik Viešpaties stalas, kur mes švenčiame Viešpaties vakarienę.

– Ir dėl to jūs, įėjęs į bažnyčią, nepersižegnojot?

– Čia smulkmena. Kai kurie liuteronai žegnojasi, kai kurie – ne. Bet, kaip ir sakiau, čia detalė. Liaudiška tradicija, nes Dievo žodis to nemoko.

Kiekvienas turi stoti prieš Dievą pats. Aš galiu žmogų tik palydėti, bet jam reikia suvokti, suprasti pačiam. Dievas tam davė protą.

Mūsų pamaldos iš pirmo žvilgsnio yra panašios į mišias, yra taurė, duona, o ir liturgija labai panaši. Bet tai tik prisiminimas, kad Jėzus sėdi Dievo tėvo dešinėje, danguje. Tai kaip jis gali būti duonoje? Ar altoriuje? Taip, jis yra čia, savo Šventojoje Dvasioje, o ne duonoje ar vyne.

Mes turime du sakramentus – Krikštas ir Komunija. Katalikai jų turi daugiau. Visa kita, pavyzdžiui, santuoką mes vadiname palaiminimu.

Taip, jei žiūrėtume iš šono, visas labai panašu. Bet pati prasmė skiriasi. Kas dar? Pas mus nėra celibato.

– Tiesą sakant, kai susitikome, iš karto pastebėjau vestuvinį žiedą.

– Evangelikai taip žiūri: jei šeimos nėra, galbūt yra kiti dalykai, problemos kyla? Aš sakau juokais, bet tas juokas turi ir tikrą dalyką: juk vyskupas prie kunigo nemiega, o žmona visą laiką miega. Ir jai kyšio neįduosi. Va, čia ir yra esmė.

Jei tu nusidedi žmonai, tai tu gali prarasti ir dvasinį tarnavimą. Kaip? Biblijoje yra parašyta: tas, kuris siekia būti dvasininku, turi būti vienos moters vyras, turėti gerai išauklėtus vaikus. Nes jei jis nemoka namuose tvarkytis, tai kaip jis tvarkysis Dievo bažnyčioje?

Apaštalas sako: geriau vesti negu degti. Ir, tiesą pasakius, žmona, šeima disciplinos, atsakomybės atžvilgiu yra daug griežtesnė. Pirmiausiai turi dirbti, susitvarkyti savo šeimoje. Beje, ir mes evangelikai, esame praradę dvasininkų, kuriems buvo problemų šeimoje.

– Kartą teko kalbėtis su žmogumi, kurio gyvenimas nebuvo lengvas. Nusikaltimai, alkoholis, narkotikai... Tada jo paklausiau, ar jis tikintis. Atsakė, jog taip, ir pridūrė, kad net ir žmogžudžiai yra tikintys. Ilgą laiką nešiojuosi šį pokalbio epizodą taip ir negalėdama suprasti.

– Mus mokyklose mokė, kad žmogus yra homo sapiens, tai yra protingas žmogus. Nesąmonė. Žmogus nėra protingas. Žmogus yra idiotas. Katekizme labai gražiai parašyta. Žmogus iš prigimties linkęs artimo ir Dievo nekęsti. Mumyse visuose yra žudikai, tik sudaryk sąlygas.

Mes praradom Rojų, dėl to Dievas išsviedė mus lauk. Bet yra Naujoji žemė. Niekas negali į ją, į naująjį dangų, patekti, išskyrus Dievo sūnų, kuris tobulas ateina į šią žemę. Jam dangus atviras.

Ši – mūsų – žemė yra zona. Kaip kalėjime. Kažkada skaičiau spaudoje, kad kalėjime padarė apklausą, ir visi sakė, kad sėdi už nieką. Nė vienas nenusidėjęs. Žemėje taip pat daugelis mūsų sako: aš nieko nepadariau, aš geras žmogus. Ne. Vargu ar galime bent dvi minutes išgyventi nesulaužę Dievo įsakymų.

Bet taip, žmogus yra tikintis. Nėra pasaulyje tautos, kuri neturėtų tikėjimo, religijos.

Mes kuriame religiją, norime atsistoti į Dievo vietą. Lietuvoje yra apie 2,5 milijono žmonių. Kitaip tariant – Lietuvoje yra tiek dievukų. Kuo tu daugiau turi pinigų, tuo esi didesnis dievukas, kuo didesnę valdžią turi – tuo irgi esi didesnis dievukas. Mes visi tikim. Net ateistai tiki.

– Kuo tiki ateistai?

– Tiki, kad Dievo nėra. Tad ir sakau, kad tikim visi. Jei pasako, kad aš tikintis žmogus, aš tuo nė kiek neabejoju. Bet klausimas, kuo tu tiki? O kuo tu tiki, tuo ir esi.

Labai gražus lietuviškas žodis – tikėjimas. Tik-ėjimas. Tikras ėjimas. Tikėjimas nėra filosofinė būsena, nes kaip aš tikiu, taip ir gyvenu. O jei nori išbandyt žmogų – duok jam valdžią ir pinigų.

Dievas pats pašaukia žmogų. Mes negalime tam daryti įtakos, mes negalime žmonių priversti tikėti. Nors diktatoriai, tiesa, bando. Bet neįmanoma kontroliuoti sąžinės. Dešimt Dievo įsakymų yra mūsų sielos veidrodis. Kaip atsikeli ryte ir pamatai save veidrodyje, taip, pažiūrėjęs į dešimt Dievo įsakymų, pamatai savo vidų.

Žmogus kalba apie tai, kuo pertekusi jo širdis, jis kalba iš savo lobyno. Iš gero lobyno žmogus iškelia gera, iš blogo – bloga.

Krikščionių gyvenimo dalis yra nuolatinė atgaila. Mes ryte prausiamės, vakare prausiamės, bet taip pat, kaip ir kūno, mums reikia sielos švaros.

– Kaip paaiškintumėt, kas yra malda?

– Tai yra mūsų santykis su Dievu. Kaip žmogui reikia kvėpuoti, taip maldos reikia nuodėmės išpažinimui. Jų yra įvairių – šlovinimo, atgailos, tarpininkavimo.

Melstis galima visur. Anądien išplaukėm su valtimi, ilgiau užsibuvome ežere. Ir padarėme pamaldas. Juk telefone interneto ryšys yra, gali atsiversti Bibliją, skaityti, giedoti. Virš ežero buvo mūsų bažnyčia.

Kalbant apie maldą, nusikaltėlis sako: Dieve, aš noriu banką apiplėšti, ten milijonas, padėk man, ir aš tau tau į bažnyčią atnešiu pusę milijono. Čia yra bedievio, tamsuolio malda.

Beje, prieš egzaminus bažnyčiose padaugėja jaunų žmonių. Tada supranti, kad tie žmonės dar nesuvokia, kas yra Dievas. Tai pagoniška, tai religinis neišprusimas. Žmogus galvoja, kad jis gali su Dievu sandorį sudaryti. Ne. Krikščionys žino, kad malda yra šlovinimas, bendravimas su tuo, kuris yra. Ką tu myli – su tuo bendrauji, tu nori būti šalia jo, tu nori pažinti jį labiau.

Ne veltui bažnyčioje užrašyta – vienam Dievui garbė. Kad neprisiimtume garbės sau. Jei kažką gerą padariau, tai Jis padarė, o aš buvau tik įrankis.

Biblijoje angelas yra pasiuntinys, Biblijoje niekur nerasite angelo su sparnais.

Žmonės tik nusprendė, kad angelai turi sparnus, žmonės jiems sparnus sugalvojo, o iš tiesų angelas yra pasiuntinys. Dievas ir paskutinį banditą gali atsiųsti į reikiamą vietą, reikiamu laiku. Kaip pasiuntinį, kuris padės.