Evangelikų reformatų kunigas Rimas Mikalauskas (54) – vienas iš tų dvasininkų, kurie kalbėdami apie šeimą gali remtis asmenine patirtimi. Jis su žmona Renata augina tris vaikus ir sako, kad jeigu tik būtų jaunesnis, norėtų dar gausesnės šeimos.

Biržų reformatų bažnyčios dvasinis vadovas – ne tik Dievo žodžio skelbėjas, šeimos tėvas, bet ir pirmasis šių kraštų jūrų skautas. Todėl nieko nuostabaus, kad ramybę R.Mikalauskas atranda ant vietinio ežero iškėlęs jūrinės valties bures. Būna metų, kai jos suskleidžiamos tik lapkričio pabaigoje.

Kalbėdamas su Žmonės.lt kunigas Rimas sako, kad nutolus nuo kranto ir užklupus stichijai net ir netikintis žmogus pradeda kalbėti „Tėve mūsų“.

Esate gimęs Kuršėnuose, mokėtės Panevėžyje, vėliau Varšuvoje, apsigyvenote Kėdainiuose ir galiausiai atsidūrėte Biržuose. Gyvenimas nemažai blaškė, kaip ir tą valtį, į kurią taip mėgstate sėstis...

Išties, gyvenimas, kaip ir pašaukimas, nebuvo iš anksto sudėliotas. Neplanavau būti dvasininku. Nors tikėjau, buvau bendruomenės nariu. Kartą mane, kaip turintį oratorystės dovaną, pakvietė laikyti pamaldų, kai nebuvo vietinio kunigo. Aš skaitydavau, vesdavau liturgijas.

Vieną dieną visai netikėtai išgirdau pasiūlymą, ar nenorėčiau tapti dvasininku? Tuomet buvau įpusėjęs istorijos mokslų studijas. Supratau, kad man patinka žmonės ir noriu su jais dalintis tuo, ką gerai išmanau.

Varšuvoje baigiau Krikščioniškos teologijos akademiją ir tada prasidėjo mano tikrasis kelias, kuriuo einu iki šiol. Tvirtai įsitikinau, kad tikėjime svarbu trys meilės kryptys: meilė Dievui, meilė artimui ir meilė sau. Sunkiausiai sekasi su pastarąja. Mumyse nuo gimimo yra dvasinis virusas.

Atrodo, meilė sau turėtų būti pati lengviausia, tačiau ne visada išreiškiame ją tinkamais būdais. Mes per daug save lepiname – per daug valgome, per daug linksminamės. Tai – nėra meilė.

Gyvename laikais, kai visi ką nors seka, nori tapatintis su savo „dievukais“. Žinau, kad ir jūs turite savąjį influencerį... Taip, tikrai aplinkui visi yra nuomonės formuotojai, besididžiuojantys savo šimtatūkstantinėmis „armijomis“. Save iš jaunystės prisimenu – kildavo klausimas, o ką sekti man? Nes visi yra netobuli. O kas – mano guru? Supratau, kad negaliu sekti žmonių, nes niekas nėra objektyvus.

Net mama, kuri stipriai mylėdama dažnai iškreipia realybę, nori pagražinti supantį pasaulį. O kartais reikia vaiką ir sudrausminti, reikia tos „kietos meilės“. Tada kas yra objektyvus? Daug kartų skaitydamas Bibliją supratau, jog mano „influenceris“, kuriuo noriu sekti yra Kristus.

Apie tėvų meilę vaikams ir jos subtilybes žinote ir iš asmeninės patirties. Su žmona sukūrėte gausią šeimą. Kokie yra kunigo šeimos vakarai?

Su žmona Renata auginame tris vaikus. Lukas jau pilnametis, tarnauja bažnyčiai, išmoko skambinti varpais, padeda prižiūrėti aplinką. Dukrai Emilijai – 14, o Julijai – aštuoneri. Vaikai domisi Biblija, netgi gauna komplimentų iš tikybos mokytojų, kad šios knygos puslapius neblogai pažįsta. Tačiau mūsų indėlis yra svarus, nes centrinis dalykas kasdien – vakarinės šeimos pamaldos, kurias mes kiekvieną dieną laikome kartu. Pagiedame, kartu mokomės Katekizmo. Tai mus jungia. Kartu pasidaliname ir savo gyvenimo detalėmis. Bažnyčia prasideda šeimoje.

Žinau, kiek yra pagundų aplinkui. Todėl stengiamės nenukrypti nuo kurso: pavyzdžiui vedame šeimos pamaldų dienoraštį. Užrašome savo mintis. Šeimos pamaldos kartais vyksta ne prie stalo, o pavyzdžiui laive, ežero viduryje.

Širvėnos marias jūs vadinate Biržų perlu ir pažįstate jas ne tik nuo kranto. Kaip prasidėjo vandens stichijos pažinimas?

Nuo pat vaikystės mane traukė vanduo. Gal iš tėvo paveldėjau šią meilę. Pasirodo, ir jį kažkada traukė jūreivystė ir vandens romantika. Gerai jaučiuosi atviroje erdvėje, kur tik vėjas, vanduo ir mano mintys.

Dar prieš atvykdamas į Biržus susiradau jūrų skautiją, praėjau atitinkamus mokymus ir čia tapau pirmuoju jūrų skautu. Prieš beveik du dešimtmečius pradėjome skautų judėjimą, o entuziastingų vietinių gyventojų dėka subūrėme nemažą bendruomenę. Bendradarbiavome su karo laivo „Aukštaitis“ įgula. Iš savo partnerių gavome jūrinę valtį – jalą. Ji buvo tik su irklais, be burinės įrangos. Aš ta burinę įrangą pats sukūriau, sumeistravau ir taip mes pradėjome su skautais plaukti. Tačiau dabar tie pirmieji skautai užaugo, skautybė Biržuose apmirė, bet nenumirė. Juokauju, kad jeigu yra nors vienas plaukiantis skautas, vadinasi veikla vyksta.

Pasigirsta klausiančių: „Kokie čia jūrų skautai, jeigu iki jūros – šimtai kilometrų?“. Bet jūra prasideda nuo mažos balos, nuo mažiausio upeliuko, ežeriuko. Visos jos teka į jūrą. Man artimas jūrų skautų šūkis „Dievui, Tėvynei, Jūrai ir artimui“. Jame tikrai yra svarbiausi dalykai, kuriais tikiu.

O skautų moto – „Toliau nuo kranto, arčiau prie Dievo“. Ar teko nutolus nuo kranto labiau pajusti Dievo egzistavimą?

Kaskart nutolus nuo kranto tenka pasikliauti savo jėgomis ir Aukščiausiojo valia. Kai pakyla didesnis vėjas, susiduriame su stichija ir gamtos galybe. Ji kiekvienam padeda pajusti, kad mes nesame visagaliai. O su gamta negali juokauti. Net ir šitame Širvėnos ežere.

Štai vienam mano bičiuliui būnant ant vandens netikėtai užėjo škvalas. Jo jachtos variklis nustojo veikti, jachta buvo nublokšta. Gerai, kad krantas ne taip toli ir pavyko vėl grįžti į kursą. Tokiais momentais net ir netikintis žmogus nejučia pradeda kalbėti „Tėve mūsų“, atranda savyje tikėjimo grūdą.

O ir man pačiam valtyje yra buvę įvairiausių nutikimų. Kartą išplaukiau jalu su savo vaikais. Visada dėvime apsaugines liemenes. Nors buvo vėjuota, tačiau tą dieną norėjome išplaukti. Kadangi ežere yra salų, atsiranda vėjo sūkurių. Ir pasukus namų link mūsų jalas jau stipriai lingavo nuo vėjo sukeltų bangų. Pažvelgęs į savo vaikų veidus pamačiau didžiulį išgąstį. Nors laikėmės kiek įmanoma tikslesnio kurso, po kojomis, ties bortu, jau buvo pilna vandens. Tada ir aš pirmą kartą pajutau baimę. Klausinėjau savęs, ar viską padariau teisingai?

Juk esu atsakingas už visą įgulą. Jeigu kažkas atsitiks, jeigu vaikas iškris? Visi turėjome liemenes, tačiau ar jos tinkamai užfiksuotos? Ar yra gelbėjimo ratas, jei iškristų už borto žmogus? Ar yra inkaras, jeigu prireiktų sustoti? Kaskart, kai yra didesnis vėjas, keleivių stengiuosi neimti, arba imti tik patyrusius. Mano paskutinis plaukimas baigėsi liga. Šiltą rudens dieną nusprendžiau išbandyti štorminę burę. Tai buvo eksmerimentinė burė. Jau pasiekus ežero vidurį ji užstrigo ir teko gerai pasidarbuoti, stipriai sušilau, buvau netinkamai apsirengęs ir teko kone savaitei gydytis nemenką peršalimą. Tokiais atvejais tik įsitikinu, kad gamta yra galingesnė už mus ir turime būti dėkingi, galėdami arti jos pabūti. Kai pro savo parapijos namų langus matau mūsų uostelį, suprantu, jog laivas tikrai puošia pakrantę. Praeiviai fotografuoja. Mūsų svajonė – sutvarkyti uostą. Labai svarbu turėti tikslą, kuris veda į priekį, ir, kaip buriuojant, dėti pastangas, kad nuo jo nenukryptum.

Fotogalerija: