2024 m. Biržų Sėlos muziejaus skelbtame konkurse Žmonės, kūrę ir kuriantys Biržus  reformatė biržietė, 2-os klasės gimnazistė Emilija Mikalauskaitė, rašiusi apie Joną Meką, laimėjo II vietą.

Apdovanojimas buvo įteiktas archeologijos rūsyje, prie garsaus XVII a. Biržų kunigaikštystės žemėlapio, dalyvaujant ir džiaugiantis dukters pasiekimu tėveliams kun. Rimui ir Renatai Mikalauskams.

Langas į Jono Meko pasaulį

Veltui
einu
einu
ir
šen
ir
ten –
vis
atgal
sugrįžtu,
ir
viskas,
kas
viduj
plyšta

ir
išeiti
veržias,
veržias,

palieka
neatverta,
neišsakyta. J. Mekas Pavieniai žodžiai II Miške (2)

Neįmanoma, jog mes kažkada buvome susitikę ar kada nors dar susitiksim. Tačiau viena žinau tikrai – mes girdėjome tą patį vargonų skambesį ir giedojome tas pačias giesmes. Tas pats lazdynas tebežaliuoja už lango ir ta pati raudona bažnyčia dar stovi. Į tą pačią gimnaziją žingsniavome tuo pačiu keliu ir tais pačiais  koridoriais vaikščiojome abu. Tik kitu laiku.

Nors mus skiria nemažai laiko ir gimtadienius švenčiame skirtinguose amžiuose, yra artumo pojūtis.  Kiekvienas žmogus turi savo vaikystės idiles, nors ne kiekvienas gali ją taip įtaigiai parašyti.

Mano   vaikystės prisiminimai kitokie...

Kaip vaizdžiai J. Mekas aprašo savo matomą gamtą ir jaučiamus kvapus... Tą  patį vaizdą galiu įžvelgti pro šiaurinius savo namo langus, kai lyja. Sninga.  Būtent  tame kambary, savo dėdės, evangelikų reformatų kunigo, Povilo Jašinsko namuose,  Jonas  Mekas ir jo brolis Adolfas gyveno, kol ėjo į gimnaziją. Nors tas pasaulis jau seniai išnykęs, tačiau, aprašytas ,,Semeniškių idilėse“, yra išsaugotas ir jas skaitydami galime pajausti tų laikų dvasią. ,,Semeniškių idilės“ – lyg langas, pro kurį galima matyti J. Meko vaikystę, atsiminimus, visų metų laikų keliones. Pavasarį, vasarą, rudenį bei žiemą. Nors kur jis bebūtų, jį lydėjo mamos ir namų ilgesys.

Vartau knygas ir sklaidau laiškus, klausau įrašų...             

Aš/ieškau/naujų/formų,/kurios/man/leistų/leistų/atidaryti/visą/mano/patyrimo/atmintį.

(J. Mekas) 

Čia Niujorkas, Vokietija, pasaulis, gyvenimo lėkimas...

 ... O K. Pikūno ,,Gyvenimo lai(š)kai“ – langas į jį patį. Įdomu, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei Jonas nebūtų karo nublokštas iš savo mylimų Semeniškių?..

Ar
tai
tuščiai
tuščiai
kaliau
vis
save,
dailinau,
vis
giliau
giliau
eidamas,

eidamas,
vis
didesnius
ratus
didesnius
ratus
viduj
išrėždamas
rėždamas
vėl
ir
vėl
bandydamas,

vėl
ir
vėl
bandydamas
pasiekt
pasiekt
neišsakytą
savo
būties
prasmę,
tikslą –

vis
klausdamas
klausdamas
iš
naujo

įsiklausydamas
į
tylą,
tylą,

nežinodamas,
kad
tyla
niekados
neprabyla,

nežinodamas,
kad
nieko
užu
klausimo
nėra,

kad
atsakymas
į
kiekvieną
klausimą
yra
tiktai
tyla,

tyla...

J. Mekas Pavieniai žodžiai II Miške (2)

 InfoRef_LT